Stephen King - Dvikova (2)

Bet ne dabar. Dabar jis per daug išsekęs. Kopimas išvargino, visiškai atėmė jėgas, o didžiulio, panašaus į grybą debesies vaizdas nualino jį dar labiau. Stju nejuto jokio džiaugsmo, tik slegiantį ilgesį ir nuovargį. Jis atsigulė ant asfalto, ir jo paskutinė mintis prieš panyrant į sapną buvo tokia: „ Kiek megatonų?“ Kažin, ar kas nors sužinos tai ir ar panorės sužinoti.

*

Jis prabudo po šešių. Grybo formos debesis išnyko, bet dangus vakaruose tapo pikta lemiančio raudonumo, kaip ryškus nudegimo randas. Stju prišliaužė prie skardžio krašto ir tebejausdamas neįtikėtiną nuovargį atsigulė. Jį vėl krėtė šaltis, pakilo temperatūra. Jis palytėjo kaktą, bandydamas nustatyti, kiek turi temperatūros. Ko gero, daugiau nei trisdešimt aštuonis laipsnius.

Nasruose nešdamas triušį, pasirodė Kodžakas. Jis padėjo gyvūnėlį prie Stju kojų ir laukdamas pagyrimo ėmė vizginti uodegą.

— Geras šuo, — pavargęs ištarė Stju. — Šaunuolis.

Kodžakas ėmė vizginti uodegą dar greičiau. „Taip, aš geras šuo — tarytum pritarė jis. Bet rasi dar kažko tikėdamasis, toliau spoksojo į Stju. Ritualas buvo atliktas iki galo. Stju pamėgino suprasti, ko gi trūksta. Mintys viena kitą keitė labai lėtai: kol jis miegojo, regis, kažkas apliejo jas klijais.

— Geras šuo, — pakartojo jis ir žvilgtelėjo į triušį. Paskui prisiminė, nors nebuvo įsitikinęs, ar dar turi degtukų.

— Atnešk, Kodžakai, — norėdamas suteikti šuniui malonumą, pasakė jis. Šuo nubėgo šalin ir netrukus prinešė pakankamai sausų šakų.

Degtukų Stju turėjo, bet pūtė stiprus vėjas, be to, labai virpėjo jo rankos. Kad įkurtų laužą, jam prireikė daug laiko. Tik dešimtu degtuku jis užžiebė lauželį, bet stiprus vėjas tuojau pat jį užgesino. Stju vėl uždegė laužą, rūpestingai dengdamas ugnį kūnu ir rankomis. Jam liko tik aštuoni degtukai. Iškepė triušį, pusę davė Kodžakui, o pats suvalgė tik truputį. Stju pastūmėjo Kodžakui tai, kas liko, bet šuo neėdė. Jis pasižiūrėjo į triušį, paskui gailiai suinkštė.

— Valgyk, bernužėli, aš negaliu.

Kodžakas ėmė ėsti. Stju dirstelėjo į šunį ir pašiurpo. Abi jo antklodės, žinoma, liko apačioje.

Saulė leidosi, vakarai švytėjo spalvų vaivorykšte. Stju pamanė, kad tai pats tapybiškiausias saulėlydis, kokį jis kada nors per savo gyvenimą matė... ir jis buvo užnuodytas. Prisiminė, kaip kažkoks lektorius septintojo dešimtmečio pradžioje entuziastingai pasakojo, kad po atominės bombos bandymų ištisas savaites galima stebėti nuostabiausius saulėlydžius.

Iš daubos, kažką įsikandęs dantyse, išsiropštė Kodžakas — tai buvo antklodė. Šuo padėjo antklodę ant Stju kelių.

— Ei, — žiūrėdamas į Kodžaką, nusistebėjo Stju. — Na tu ir šuo, ar tu tai žinai?

Parodydamas, kad žino, šuo suvizgino uodegą.

Stju įsisupo į antklodę ir prišliaužė arčiau laužo. Kodžakas atsigulė šalia, ir netrukus abu užmigo. Bet Stju sapnai buvo paviršutiniški ir neramūs, peraugantys į kliedesį. Po vidurnakčio šūktelėjęs per miegus, jis privertė sunerimti Kodžaką.

— Hepai! — riktelėjo jis. — Geriau atjunk savo benzino siurblius! Jis artėja! Tamsos žmogus seka tave! Atjunk benzino kolonėles! Jis atvažiuoja sena mašina!

Kodžakas vėl gailiai suinkštė. Žmogus serga. Jis juto ligos kvapą, sumišusį su nauju kvapu. Juodu. Tokį patį kvapą skleidė triušiai, kuriuos jis gaudė. Tokį patį kvapą skleidė vilkas, kurį sudraskė prie motušės Abigeilės namo Hemingforde. Tokį patį kvapą skleidė miestai, pro kuriuos jis, ieškodamas Gleno Beitmeno, perėjo. Tai buvo mirties kvapas. Jeigu jis įstengtų užpulti jį ir iš šio Žmogaus išvyti, Kodžakas negalvodamas būtų taip padaręs. Bet kvapas buvo Žmogaus viduje. Žmogus įkvėpdavo gerą orą, o iškvėpdavo artėjančios mirties kvapą, ir beliko tik stebėti ir laukti galo. Kodžakas vėl suinkštė, o paskui užmigo.

Kitą rytą Stju visas degė. Glandos ištino. Akys spindėjo.

Aš mirštu... taip, tai galas.

Pasišaukęs Kodžaką, jis nusegė raštelį, didžiosiomis raidėmis parašė viską, ką matė, ir vėl jį pritvirtino. Po to atsigulė ir užmigo. O paskiau užplūdo tamsa. Ir dar vienas siaubingai tapybiškas saulėlydis liepsnojo vakaruose. O Kodžakas vakarienei atnešė starą.

— Ir tai viskas, ką tu galėjai sumedžioti?

Kodžakas kaltai pavizgino uodegą, jo nasruose sustingo kažkas panašaus į nejaukią šypseną.

Stju iškepė starą, padalijo jį ir savo dalį suvalgė beveik visą. Mėsa buvo kieta, nemalonaus skonio, ir vėliau Stju kankino diegliai.

— Norėčiau, kad po mano mirties sugrįžtum į Boulderį, — pasakė jis šuniui. — Tu sugrįši ir surasi Franę. Rasi Franę. Gerai, šunie?

Kodžakas abejodamas suvizgino uodegą.

O po valandos skrandis vėl sutrikdė Stju. Jis kaip tik laiku pasikėlė ant alkūnės ir pasuko burną į šoną, kad neišsiteptų ištrūkusiu iš jo staru.

— Mėšlas, — liūdnai sumurmėjo jis ir krito į užmarštį.

Nubudęs gilią naktį, Stju pakilo ant alkūnių, nuo aukštos temperatūros galva ūžė ir sukosi. Laužas užgeso. Bet tai jau buvo nesvarbu. Jam ir taip greitai galas.

Jį pažadino neaiškus triukšmas tyloje. Grikšėjo skalda ir akmenys. Tikriausiai tai Kodžakas ropščiasi iš daubos... bet Kodžakas miegojo šalia jo. Šuo pabudo tuojau pat, kai tik Stju į jį dirstelėjo. Po sekundės jis jau pašoko, iš jo gerklės ištrūko grėsmingas urzgimas. Byrančios skaldos garsai. Kažkas — gyvas ar negyvas — kilo aukštyn.

Stju sunkiai atsisėdo. „Tai jis, — pamanė Stju. — Jis ten buvo, bet jam pavyko ištrūkti. O dabar jis čia ir rengiasi užmušti mane anksčiau, nei tai padarys gripas“.

Kodžakas suurzgė dar garsiau. Jo kailis pasišiaušė, galva grėsmingai nusileido. Dabar šnaresys pasigirdo arčiau. Stju girdėjo sunkų kvėpavimą. Paskui buvo pauzė, pakankamai ilga, kad Stju spėtų nuo kaktos nusibraukti prakaitą. O dar po akimirkos tamsus siluetas pasirodė ant skardžio krašto — galva ir pečiai žvaigždėto dangaus fone.

Kodžakas, vis taip pat urgzdamas, priėjo arčiau.

— Ei! — ištarė sutrikęs, bet toks pažįstamas balsas. — Ei, ar tai tu, Kodžakai? Tu?

Urzgimas tuojau pat nutilo. Vizgindamas uodegą, šuo linksmai puolė pirmyn.

— Ne! — sušvogždė Stju. — Tai apgaulė. Kodžakai!..

Bet Kodžakas džiaugsmingai šokinėjo aplink šešėlį, kuris pagaliau užsiropštė ant plento. Ir šis siluetas... kažkas jo formoje buvo pažįstama. Jis artėjo prie Stju, o Kodžakas sekė jo pėdomis. Stju apsilaižė lūpas ir pasirengė, jeigu prireiks, gintis. Jis pamanė, kad sugebės suduoti vieną puikų smūgį, netgi pora.

— Kas ten? — šūktelėjo jis. — Kas čia?

Tamsi figūra sustojo, paskui prakalbo.

— Aš — Tomas Kalenas, štai kas čia. Taip. M-Ė-N-U-L-I-S reiškia Tomą Kaleną, o kas tu?

— Stju, — atsakė jis, ir jam pasirodė, kad balsas atsklido kažin kur iš toli. Viskas atrodė taip tolima. — Sveikas, Tomai. Džiaugiuosi, tave matydamas, — bet jis nepamatė Tomo, bent jau tąnakt. Stju prarado sąmonę.

*

Jis atsigavo spalio 2-ąją, apie dešimtą valandą ryto, nors nei jis, nei Tomas nežinojo, kuri dabar diena. Tomas užkūrė didelį laužą ir apklostė Stju savo miegmaišiu bei antklode. Tomas sėdėjo šalia laužo ir kepė triušį. Kodžakas patenkintas gulėjo ant žemės tarp dviejų žmonių.

— Tomai... — išspaudė Stju.