Stephen King - Dvikova (2)

Tamsos žmogus išvyniojo ritinėlį, pakėlė aukštyn ir ėmė skaityti. Jo balsas buvo gilus ir skambus, patenkintas savimi jis aidėjo tyloje kaip sidabrinis varpelis.

— Tai įsakymo projektas, po kuriuo aš, Rendelas Flegas, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtaisiais, dabar žinomais kaip Pirmaisiais metais po epidemijos, rugsėjo trisdešimtąją pasirašau.

— Tavo vardas ne Flegas! — šūktelėjo Ralfas. Minioje šokas ir šnaresys. — Kodėl tu jiems nepasakai savo tikrojo vardo?

Flegas nesureagavo.

— Tuo paskelbiu, kad šie žmonės, Lorencas Andervudas ir Ralfas Brentneris, yra šnipai ir atvyko čia, į Las Vegą, ne su gerais ketinimais, atvyko slapčia, dangstydamiesi tamsa...

— Nuostabu, — pasakė Laris, — bet mes atvykome čia 70-uoju plentu, ir tuo metu labai ryškiai švietė saulė, — Laris beveik šaukė. — Jie sučiupo mus viduryje dienos ant kelio, tad koks čia atvykimas slapčia, dangstantis tamsa?

Flegas ramiai laukė tirados pabaigos, tarsi jautė, kad Laris su Ralfu .save gindami, turi teisę pasakyti žodį... bet vargu ar tai ką nors pakeis.

Jis tęsė:

— Pareiškiu, kad pasiuntusieji šiuos žmones yra atsakingi už Indian Springse susprogdintus malūnsparnius, taip pat kalti dėl Karlo Но, Bilo Džeimisono ir Klifo Bensono mirties. Jie kaltinami žmogžudyste.

Laris žvilgsniu susitiko su pirmoje eilėje stovinčiu žmogumi. Laris jo nepažinojo, bet tai buvo Stenas Beilis, Indian Springso koordinatorius. Vyras aiškiai buvo priblokštas, jis sumurmėjo kažką panašaus į „Šiukšlius“.

— Žinokite, šie žmonės pasiuntė pas mus ir kitus šnipus, kurie buvo nužudyti. Tuo nusprendžiama, kad šie vyrai turi būti nubausti tinkamu būdu. Juos suplėšys į dalis. Kiekvieno iš jūsų pareiga — būti šios bausmės liudininku, kad galėtumėte tai prisiminti ir apie šiandienos reginį papasakoti kitiems.

Flegas nusišypsojo, bet jo šypsenoje šilumos ir žmogiškumo buvo ne daugiau nei ryklio nasruose.

— Atėjusieji su vaikais gali nedalyvauti, — Flegas atsigręžė į užvestas mašinas, kurios siuntė į rytinį dangų kamuolius išmetamųjų dujų. O tuo metu pirmose eilėse kilo sambrūzdis. Kažkoks vyras veržėsi į priekį. Iš pažiūros stambuolis, jis buvo išbalęs kaip ir jo virėjiška kepurė. Tamsos žmogus kišo ritinėlį Loidui, ir kai Vitnis Hoganas išėjo į aikštelę, Loidas atitraukė rankas atgal.

— Ei, žmonės! — šūktelėjo Hoganas.

Minia suglumusi ėmė kuždėtis. Vitnį krėtė drebulys, tarsi jį būtų užvaldęs švento Vito šokis. Jo galva trūktelėjo Tamsos žmogaus pusėn, o paskui atgal. Flegas nuožmiai šypsodamasis stebėjo Vitnį. Doganas žingtelėjo virėjo link, bet Flegas žvilgsniu jį sustabdė.

— Viskas yra ne taip! — sušuko Vitnis. — Ir visi jūs tai žinote!

Virš minios pakibo mirtina tyla. Tikriausiai visi susirinkusieji pavirto antkapiais.

Vitnio gerklė konvulsiškai susitraukė. Jis karštligiškai nurijo seiles.

— Kažkada visi mes buvome amerikiečiai! — pagaliau Vitnis atgavo balsą. — Bet amerikiečiai taip nesielgia. Aš niekada nebuvau reikšmingas žmogus, aš paprastas virėjas, bet toks elgesys amerikiečiui nedera. Kaip jūs galite klausytis to įsiutusio žudiko su išklypusiais batais...

Per minią nuvilnijo siaubo atodūsis. Laris ir Ralfas nustebę susižvalgė.

— Štai kas jis toks! — rėžė Vitnis. Jo veidu tarsi ašaros sruvo prakaitas. — Vadinasi, jūs norite pamatyti, kaip šiuodu žmones suplėšys į gabalus tiesiog jūsų akivaizdoje? Jūs manote, kad būtent taip reikia pradėti naująjį gyvenimą? Jūs įsivaizduojate, kad tokį žvėriškumą galima kaip nors pateisinti? Žinokite, kad visą likusį gyvenimą naktimis jus kankins košmarai!

Minia ėmė pritariamai murmėti.

— Mes turime šią egzekuciją sustabdyti, — pasakė Vitnis. — Ar jūs tai žinote? Mums reikia laiko viską apgalvoti, kad... kad...

— Vitni! — šio balso, lygaus kaip šilkas, ne ką garsesnio už šnabždesį, pakako, kad prarandantis jėgas virėjas nutiltų. Vitnis atsigręžė į Flegą. Prakaitas jo veidu dabar plūdo upeliais.

— Vitni, tau geriau patylėti, — Flego balsas skambėjo ramiai, bet jį girdėjo visi. — Aš leisiu tau išeiti... kam tu man reikalingas?

Vitnio lūpos sujudėjo, bet iš jų neišsprūdo joks garsas.

— Vitni, prieik.

— Ne, — burbtelėjo šis, bet niekas, išskyrus Loidą, Ralfą, Larį ir galbūt Barį Doganą, jo neišgirdo. Vitnio kojos judėjo, tarsi nepritartų tam, ką tarė jo lūpos. Jo juodi batai šnarėjo žole, jis artėjo prie Flego tarsi vaiduoklis.

Dabar minia buvo panaši į masę atvirų burnų ir išplėstų akių.

— Aš žinau tavo planus, — pasakė Tamsos žmogus. — Aš žinau viską, ką jūs ketinate daryti, net anksčiau už jus pačius. Ir aš būčiau leidęs tau išeiti, kol nebūčiau sumanęs susigrąžinti atgalios. Po metų, galbūt ir po dešimties metų. Bet dabar, Vitni, visa tai liko praeityje. Patikėk manimi.

Vitnis vėl atgavo balsą, jo žodžiai pavirto į virpantį šauksmą:

— Tu visiškai ne žmogus! Tu... tu velnias!

Flegas ištiesė kairės rankos rodomąjį pirštą taip, jog šis beveik lietė Vitnio Hogano smakrą.

— Taip, tu teisus, — tai buvo pasakyta taip tyliai, kad Flego balsą išgirdo tik Loidas ir Laris Andervudas. — Būtent taip ir yra.

Nuo Flego piršto atsiskyrė mėlynas ugninis rutulys, ne didesnis už stalo teniso kamuoliuką, kurį kažkada be perstojo svaidė Leo.

Virš stebinčių šią sceną plūstelėjo rudeninio vėjo šuoras.

Vitnis šūktelėjo — bet nepajudėjo. Rutulys švytėjo jo pasmakrėje. Netikėtai pasklido šleikštus svylančio kūno kvapas. Rutulys persirito per burną, užvirindamas lūpas ir anapus iššokusių Vitnio akių užsklęsdamas riksmą. Jis prašliaužė jo skruostu, po savęs palikdamas apanglėjusį pėdsaką.

Užmerkė jo akis.

Rutulys sustingo ant kaktos, ir staiga Laris išgirdo Ralfo balsą, kartojantį vis tą pačią frazę, ir Laris prisijungė prie Ralfo, paversdamas frazę litanija:

— Aš nebijau velnio... Aš nebijau velnio... Aš nebijau velnio...

Ugninis rutulys, skleisdamas svylančių plaukų kvapą, pakilo virš Vitnio kaktos. Jis nuriedėjo galva, palikdamas paskui save pliką juostą. Vitnis susvyravo, o paskui krito veidu į žemę.

Minia iškvėpė: „A-a-a-ch-ch-ch“. Būtent toks garsas girdėjosi Liepos ketvirtąją, kai fejerverkas būdavo ypač gražus. Mėlynos ugnies rutulys didėdamas pakibo ore, neprisimerkęs dabar negalėjai į jį žiūrėti. Tamsos žmogus mostelėjo į jį, ir rutulys pajudėjo minios link. Stovintieji pirmose eilėse — išblyškusi kaip pati mirtis Dženė Engstrom irgi buvo jų tarpe — atsitraukė atgal.

Griausmingu balsu Flegas sušuko:

— Ar dar yra nepritariančių mano nuosprendžiui? Jeigu taip, tai tegul toks žmogus išeina į priekį!

Atsakymas buvo tyla.

Flegas, atrodė, liko patenkintas.

— Tuomet pradėkite.

Netikėtai žmonės ėmė gręžiotis į kitą pusę. Minia nusirito nuostabos šurmulys, pereinantis į murmėjimą. Priblokštas Flegas sustingo. Stovėję paskutinėse eilėse ėmė kažką šūkčioti, bet kol kas nebuvo įmanoma suprasti, ką būtent. Sutrikęs ugninis rutulys ėmė suktis vietoje.

Laris išgirdo elektrinio variklio ūžimą. Ir vėl nuaidėjo tas keistas vardas, perduodamas iš lūpų į lūpas: „Šiukšlius... Šiukšlius...“

Tarsi atsakymas į Tamsos žmogaus permainą, pro minią kažkas judėjo.

*

Flegas pajuto, kaip į jo širdį prasiskverbė siaubas. Tai buvo netikėtumo ir nežinomybės baimė. Jis numatė viską, netgi spontanišką Vitnio kalbą. Jis numatė viską, bet ne tai. Minia — jo minia — traukdamasi atgal, skyrėsi. Pasigirdo šūksmas, aukštas, garsus, stingdantis kraują. Kažkas ėmė bėgti. Paskui dar kažkas. Ir po to visi, ir taip siaubingai iškamuoti, puolė kas sau.