Stephen King - Dvikova (2)

— Siaubinga. Ar tu gali atsisėsti šalia manęs?

Ralfas atsistojo žvangindamas antrankių grandinėle ir atsisėdo šalia Lario. Kelias akimirkas jie tylėjo, o paskui Ralfas pasakė:

— Taip, na ir įstrigome gi mes.

— Ir nesakyk.

— Norėčiau žinoti, kas mūsų laukia. Kol kas, aš manau, jie rengiasi mus panaudoti kažkokiame šou. Kad visi matytų, koks jis stiprus ir galingas. Nejaugi mes sukorėme visą tą kelią tik tam?

— Nežinau.

Furgonas riedėjo toliau, o du belaisviai, suspaudę rankas, tyliai sėdėjo ant suolo. Laris bijojo, bet už tos baimės slypėjo daug gilesnis ramybės ir pasitikėjimo jausmas. Ir šis jausmas rengėsi išryškėti.

— Aš neišsigąsiu velnio, — sumurmėjo jis. Bet jis bijojo. Laris užsimerkė ir pagalvojo apie Lusę. Prisiminė motiną. Atsitiktinės, netvarkingos mintys. Prisiminė, kaip jis šaltais rytais keldavosi į mokyklą. Tą laiką, kai jis atsiribojo nuo bažnyčios. Kaip jis rado gatvėje erotinį žurnalą ir kartu su Rudžiu jį vartė, tuomet jie turėjo po devynerius metus. Kaip jiedu su Ivona Veterlen žiūrėjo teleserialus ir savo pirmąjį rudenį Los Andžele. Jis nenorėjo mirti, jis bijojo mirties, bet jis ją sutiks kaip įmanoma tvirčiau. Galų gale tai buvo ne jo pasirinkimas, ir pastaruoju metu jis priėjo išvados, esą mirtis — tik sustojimas, laukiamasis kambarys, kuriame lauki prieš pratęsdamas žaidimą. Jis sėdėjo ramiai, bandydamas save paruošti.

*

Furgonas sustojo, atsidarė durys. Vidun įspindo ryški saulės šviesa, privertusi Larį su Ralfu prisimerkti. Žiurkius ir Berlsonas sulipo į furgoną. Kartu su saulės šviesa vidun įsiveržė garsas — žemas, prislopintas gausmas. Ralfas, palenkęs į šoną galvą, įsiklausė. Bet Laris žinojo, koks tai garsas.

1986-aisiais jis kartu su „Nudriskėliais“ turėjo pasirodyti dideliame stadione — jie pradėjo programą prieš Van Haleno koncertą. Ir prieš pat pasirodymą girdėjo lygiai tokį patį gausmą. Todėl išlipdamas iš furgono Laris žinojo, ko tikėtis, ir jo veidas nepasikeitė, nors už savo nugaros išgirdo nuostabos aiktelėjimą, ištrūkusį iš Ralfo krūtinės.

Jie stovėjo ant vejos priešais didžiulį viešbutį-kazino. Prie įėjimo iš šonų stiebėsi dvi paauksuotos piramidės. Šalia kiekvienos riogsojo po plieninį narvą.

Aplinkui susirinko minia žmonių. Jie grūdosi prie vejos, spietėsi aikštelėje prieš kazino, stovėjo ant laiptų, vedančių į viešbučio vestibiulį, jie užplūdo artimiausias gatves. Kai kurie jaunuoliai užsikėlė savo drauges sau ant pečių, kad šios galėtų geriau matyti įvyksiantį reginį. Tylų gausmą skleidė susibūrusi, reginių ištroškusi minia.

Laris apmetė akimis susirinkusius, ir kiekvienas, su kurio žvilgsniu jis susitikdavo, nuleisdavo akis. Kiekvienas veidas atrodė blyškus, abejingas, pažymėtas mirties atspaudu, ir jų savininkai, atrodė, tai žinojo. Ir visgi jie buvo čia.

Larį su Ralfu privedė prie narvų, ir staiga Laris pastebėjo mašinas su grandinėmis ir kabliais. Bet būtent Ralfas suprato, kas jų laukia. Galų gale kaip tik jis visą gyvenimą turėjo reikalų su technika.

— Lari, — sausai pasakė jis. — Jie rengiasi suplėšyti mus į gabalėlius!

— Nagi, eik! — kvėpuodamas česnaku tiesiai Lariui į veidą, riktelėjo Žiurkius. — Eik, niekše! Tu ir tavo bičiulis neblogai praleisite laiką!

Laris pakilo ant platformos.

— Atiduokite man savo marškinius.

Laris nusivilko marškinius, ir vėsus, švelnus ryto vėjelis pūstelėjo į jo nuogą krūtinę. Ralfas irgi nusirengė. Minia nuvilnijo kuždesys ir nutilo. Po ilgos kelionės abu buvo sulysę, kiekvienas šonkaulis išsiskyrė po juos aptempusia oda.

— Įeik į narvą, lavone.

Laris įėjo.

Dabar įsakinėjo Baris Doganas. Jis vaikščiojo iš vietos į vietą, tikrindamas, ar viskas tvarkinga, jo veide įsirėžė pasišlykštėjimo išraiška.

Keturi vairuotojai sėdo į automobilių kabinas ir užvedė variklius. Akimirką Ralfas sustingęs stovėjo, paskiau paėmė vienus antrankius, pritvirtintus prie jo narvo grandinių, ir švystelėjo juos pro kvadratinę kiaurymę. Antrankiai žvangtelėjo Polui Berlsonui ant galvos, ir minioje nuvilnijo nervingas juokas.

Doganas pagrasė:

— Bičiuli, nereikia to daryti. Kitaip mano vaikinams teks tave sutramdyti.

— Tegul jie atlieka savo darbą, — pasakė Laris Ralfui. — Ei, Bari, ar tave to išmokė Santa Monikos policijoje?

Vėl minios juokas.

— Policijos žiaurumas! — šūktelėjo minioje kažkieno nerami dvasia. Doganas plykstelėjo, bet nieko neatsakė. Jis pastūmė grandinę toliau į Lario narvą, ir Laris nusispjovė ant grandinės, stebėdamasis, kad jis dar turi seilių. Iš minios pasigirdo negarsūs pritarimai, ir Laris pamanė: „ Galbūt čia tai ir yra, galbūt jie sukils...“

Bet jo širdis tuo netikėjo. Žmonių veidai aplinkui atrodė pernelyg išblyškę, pernelyg užsidarę. Jų pasipiktinimas buvo beprasmis. Jis panėšėjo į mokyklinio amžiaus vaikų pasipiktinimą, nedaugiau. Tai buvo abejojimas — Laris jį jautė — ir pasmerkimas. Bet Flegas iškreipė net tai. Šie žmonės iš šio išmirusio pasaulio spruks nakties tyloje. Ir Klajojantis Dabita leis jiems išeiti, žinodamas, kad jam reikalingi tik stiprūs, ištvermingi tarnai, tokie kaip Doganas ir Berlsonas. Tie perbėgėliai vėliau galbūt susirinks draugėn ir mėgins atsilyginti už savo nenusisekusius likimus. Bet čia neįsižiebs atviras sukilimas.

Doganas, Žiurkius ir trečiasis, Lariui nepažįstamas, vyras priėjo prie jo narvo. Žiurkius laikė prie grandinės pritvirtintus antrankius.

— Ištiesk rankas, — įsakė Doganas.

— Bari, nejaugi įstatymas ir įsakymai ne aukščiau visko?

— Ištiesk rankas, velniai griebtų!

— Doganai, o tu prastai atrodai, — kaip tavo širdis?

— Bičiuli, kartoju paskutinį kartą. Ištiesk rankas į šitas kiaurymes!

Laris pakluso. Antrankiai užsirakino. Doganas ir kiti išėjo, narvo duris uždarė. Laris pasižiūrėjo dešinėn ir pamatė Ralfą, kuris stovėjo savo narve nuleidęs galvą. Jo riešai irgi buvo sukaustyti antrankiais.

— Žmonės, jūs žinote, kad tai neteisinga! — šūktelėjo Laris. Jo balsas, ištreniruotas dainavimo, skambėjo stebėtinai stipriai. — Aš nesitikiu, kad jūs šią savivalę nutrauksite, bet tikiuosi, kad jūs ją prisiminsite! Mus pasiuntė į mirtį, nes Rendelas Flegas mūsų bijo! Jis bijo mūsų ir tų žmonių, kurių vardu mes čia atėjome! — žmonės minioje, kažką murmėdami, susijaudino. — Nepamirškite, kaip mes numirėme! Ir atminkite, kad po mūsų mirti štai taip, pažemintam, narve, kaip žvėriui, gali ateiti ir jūsų eilė!

Ir vėl tas murmėjimas, augantis, piktas... ir tyla.

— Lari! — šūktelėjo Ralfas.

Didžiojo viešbučio laiptais leidosi Flegas, už jo lipo Loidas Henreidas. Flegas mūvėjo džinsais ir vilkėjo languotais marškiniais, džinsine striuke bei avėjo batais numintais kulnais. Akimoju stojusioje tyloje tų žengiančių cementiniais laiptais kulnų kaukšėjimas liko vienintelis garsas... nesavalaikis garsas.

Tamsos žmogus šypsojosi.

Laris žvelgė į jį iš viršaus į apačią. Flegas prisiartino prie aikštelės tarp dviejų narvų ir užvertė galvą į viršų. Jo šypsena atrodė niūri. Jis stengėsi valdytis, ir netikėtai Laris suprato, kad tai takoskyros momentas, lemtinga jo gyvenimo akimirka.

Flegas nuo jų nusigręžė ir atsistojo veidu į žiūrovus. Jis permetė akimis minią, bet niekas į jo akis nežiūrėjo.

— Loidai, — ramiai pašaukė jis, ir Loidas, išblyškęs ir išsigandęs kaip ligonis, ištiesė jam suvyniotą tarsi senovinis papirusas lapą.