Stephen King - Dvikova (2)

— O štai ir jūs, — tarė Glenas. — Betgi jūs ne toks ir baisus, kaip mes įsivaizdavome.

Kitoje grotų pusėje stovėjo du vyrai. Flegas stovėjo į dešinę nuo Gleno. Jis mūvėjo mėlynais džinsais ir vilkėjo baltais šilkiniais marškiniais, kurie, esant neryškiam apšvietimui, švytėjo geltoniu. Jis šypsojosi Glenui. Už jo stovėjo žemesnis vyras, kuris visiškai nesišypsojo. Jo akys tokiam veidui atrodė per didelės. Dykumos oras jo odai aiškiai netiko: jis įdegė, nusilupo ir vėl įdegė. Ant jo kaklo kabėjo juodas akmuo su raudonai geltona gija. Akmens išvaizda atrodė kažkokia riebi, atstumianti.

— Noriu pristatyti savo padėjėją, — sukikenęs ištarė Flegas. — Loidas Henreidas. O čia Glenas Beitmenas, sociologas, Laisvosios Zonos Komiteto narys, po Niko Androso mirties jos smegenų centras.

— Sveiki, — sumurmėjo Loidas.

— Kaip tavo artritas, Glenai? — paklausė Flegas. Jo balse skambėjo užuojauta, bet akyse švietė džiaugsmas ir slaptas žinojimas.

Šypsodamasis Flegui, Glenas greitai sugniaužė ir atgniaužė delnus. Niekas nesužinos, kiek jam kainavo širdinga šypsena.

„ Vidinė molio vertė!“

— Gerai, — atsakė jis. — Truputį geriau, pamiegojus patalpoje, ir viskas jūsų dėka.

Flego šypsena kiek apvyto. Glenas pastebėjo nuostabos ir pykčio blykstelėjimą. Ar baimės?

— Aš nusprendžiau tave paleisti, — griežtai ištarė Flegas. Jo veide vėl pasirodė švytinti ir pasalūniška šypsena. Loidas nustebęs šūktelėjo, ir Flegas atsigręžė į jį. — Argi ne taip, Loidai?

— M-m... žinoma, — atsakė Loidas. — Žinoma.

— Gerai, — lengvai ištarė Glenas. Jis juto, kaip artritas vis giliau ir giliau įsiskverbia į kaulus, šaldo juos kaip ledas ir degina ugnimi.

— Tau duos nedidelį mopedą, ir tu gali važiuoti į visas keturias puses.

— Bet aš nevažiuosiu be savo draugų.

— Na žinoma. Ir viskas, ką tau reikia padaryti, tai paprašyti manęs. Atsiklaupti ir paprašyti.

Glenas ėmė nuoširdžiai juoktis. Jis užvertė galvą ir kvatojosi. Ir kol jis juokėsi, skausmas sąnariuose ėmė slopti. Jis jautėsi geriau, stipriau, vėl suėmė save į rankas.

— Ak tu pokštininke, — pasakė jis. — Aš pasakysiu, ką tau padaryti. Kodėl gi tau nesusiradus švitrinio popieriaus ir neįsikišus jo sau į užpakalį?

Flegas paniuro. Šypsena dingo. Jo akys, anksčiau tamsios kaip akmuo ant Loido kaklo, dabar, atrodė, plieskė geltoniu. Jis ištiesė ranką mechaninio spynos įrenginio link ir paspaudė. Pasigirdo gaudžiantis garsas. Tarp jo pirštų plykstelėjo ugnis, ore padvelkė svilėsiais. Spynos dėžutė, rūkstanti ir pajuodusi, nukrito ant grindų. Loidas Henreidas suriko. Tamsos žmogus sugriebė durų virbus ir jas atidarė.

— Liaukis juoktis.

Glenas ėmė juoktis dar garsiau.

— Liaukis iš manęs juoktis!

— Tu niekas! — juokdamasis ir šluostydamasis ašaras, ištarė Glenas. — O, atleisk... Mes tokių dalykų buvome apie tave prisigalvoję... Aš juokiuosi iš mūsų pačių kvailumo ir iš tavo bejėgiškumo...

— Nušauk jį, Loidai. — Flegas atsisuko į kitą žmogų. Jo veidą iškreipė įniršis, kumščiai buvo stipriai sugniaužti.

— O, tu nužudyk mane pats, jei rengiesi nužudyti, — pasakė Glenas. — Manau, jog tu sugebėtum. Paliesk mane pirštu ir sustabdyk širdį. Sutverk apverstą kryžių, ir tegul išsilydo mano smegenys. Išskelk žaibą, kuris mane padalins į dvi dalis. O... O, brangusis... mano brangusis!

Glenas griuvo ant kalėjimo lovos ir, vartydamasis nuo vienos pusės ant kitos, kvatojosi.

— Nušauk jį! — suriko Tamsos žmogus Loidui.

Išblyškęs, drebantis iš baimės, Loidas išsitraukė pistoletą, vos jo nepaleido iš rankų, paskiau pamėgino nusitaikyti į Gleną.

Glenas, vis taip pat šypsodamasis, įsmeigė akis į Loidą. Lygiai taip pat Glenas galėjo elgtis vakarėlyje, kur susirinko jo koledžo draugai, ir jis, ką tik iki soties prisijuokęs iš puikaus pokšto, dabar buvo pasirengęs pereiti prie rimtesnių problemų svarstymo.

— Misteri Henreidai, jeigu jums reikia ką nors nužudyti, tai nužudykite jį.

— Loidai, padaryk tai nedelsdamas!

Loidas aklai paspaudė gaiduką. Nugriaudėjo šūvis. Aidas pašėlusiai blaškėsi nuo sienos prie sienos. Bet kulka tik atsitrenkė į betoną dviem coliais aukščiau dešiniojo Gleno peties, rikošetu atšoko ir atsimušė į dar kažką.

— Ar tu bent ką sugebi atlikti normaliai? — įsiuto Flegas. — Nudėk jį, idiote! Nušauk! Jis gi stovi tiesiai prieš tave!

— Aš bandau...

Gleno šypsena nepasikeitė, nuo nugriaudėjusio šūvio jis tik prisimerkė.

— Kartoju, jeigu tu privalai ką nors nužudyti, tai šauk į jį. Žinai, jis juk visai ir ne žmogus. Kartą vienam iš savo draugų jau papasakojau apie jį, kaip apie paskutinį racionalios minties magą, misteri Henreidai. Ir tai pasirodė netgi teisingiau, nei aš įsivaizdavau. Bet dabar jis netenka savo magijos. Ji slysta iš jo, ir jis tai žino. Jūs irgi tai suprantate. Nušaukite jį tiesiog dabar, ir jūs išgelbėsite mus nuo Dievas žino kokio kraujo praliejimo.

Flego veidas sustingo.

— Loidai, nušauk vieną iš mudviejų, — tarė jis. — Aš ištraukiau tave iš kalėjimo, kai tu mirei iš bado. Jis iš tų vaikinų, su kuriais norėtum atsiskaityti. Mažyčiai žmogeliai, rėžiantys garsias kalbas.

Loidas kreipėsi į Gleną:

— Misteri, jūs manęs nesuklaidinsite. Viskas bus taip, kaip sako Rendelas Flegas.

— Bet jis meluoja. Ir tu tai žinai.

— Tiesos jis man pasakė daugiau, nei kas nors kitas per mano nelaimingą gyvenimą, — atrėžė Loidas ir tris kartus iššovė į Gleną. Šį atmetė atgal kaip skudurinę lėlę, susuko ir apvertė. Prislopintoje lempų šviesoje plūstelėjo kraujas. Glenas atsirėmė į lovą, susvyravo ir nukrito ant grindų. Jam pavyko kilstelėti ant vienos alkūnės.

— Viskas gerai, misteri Henreidai, — sušnabždėjo jis. — Nieko kito jūs ir nežinote.

— Užčiaupk nasrus, senas išsigimėli! — užriko Loidas. Jis iššovė dar kartą, ir Gleno kūnas, jau be gyvybės, virptelėjo. Bet Loidas dar kartą į jį iššovė. Jis verkė. Jo piktu, įdegusiu saulėje veidu ritosi ašaros. Jis prisiminė triušį, kurį visiškai pamiršo ir kuris buvo priverstas graužti patsai save. Jis prisiminė Tinginį, žmones baltame „Kontinentalyje“ ir Pasipūtėlį Džordžą. Jis prisiminė Fynikso kalėjimą ir žiurkę. Jis prisiminė Traską ir tai, kaip po kurio laiko Trasko koja tapo panaši į apgraužtą vištos koją. Jis vėl paspaudė gaiduką, bet pistoletas tik dusliai trakštelėjo.

— Gerai, — minkštai ištarė Flegas. — Gerai padaryta. Puiku, Loidai.

Loidas išmetė pistoletą ir atšoko nuo Flego.

— Neliesk manęs! — suriko jis. — Aš tai padariau ne dėl tavęs!

— Ne, dėl manęs, — švelniai pasakė Flegas. — Tu gali galvoti kitaip, bet tai buvo būtent taip. — Jis ištiesė ranką ir palietė talismaną, kabantį ant Loido kaklo, paskui sugniaužė akmenį delne, o kai išskėtė pirštus, tai akmuo išnyko. Jo vietoje pasirodė mažytis sidabrinis raktelis.

— Aš tau tai pažadėjau, — pasakė Tamsos žmogus. — Kitame kalėjime. Šis žmogus klydo... aš tęsiu savo pažadus, ar ne, Loidai?

— Taip.

— Kiti sprunka arba rengiasi sprukti. Aš tai žinau. Aš žinau visus vardus. Vitnis... Kenas... Dženė... O taip, aš žinau visus vardus.

— Tai kodėl tu ne...

— Neužkirtau tam kelio? Nežinau. Galbūt geriau leisti jiems išeiti. Bet tu, Loidai! Tu mano geras ir ištikimas tarnas, ar ne?