Stephen King - Dvikova (2)

*

Dvidešimt ketvirtąją Lario Andervudo grupė, susidedanti iš trijų piligrimų, sukorusi trisdešimt mylių, įrengė stovyklą į šiaurės rytus nuo San Rafaelio Nobo. Tą naktį temperatūra nukrito iki keturių laipsnių šalčio, jie sukrovė didelį laužą ir sugulė aplink jį. Kodžakas prie jų neprisijungė.

— Kaip tu manai, ką dabar veikia Stju? — paklausė Ralfas Lario.

— Miršta, — trumpai atsakė šis ir tuojau pat pasigailėjo, išvydęs, kaip virptelėjo geras, garbingas Ralfo veidas, bet Laris nežinojo, kaip suminkštinti atsakymą. Be to, galų gale tai greičiausiai buvo teisybė.

Jis vėl atsigulė, keistai įsitikinęs, kad tai įvyks rytoj. Kad ir pas ką jie būtų ėję, tikslas buvo nebetoli.

Tą naktį jis sapnavo košmarus. Nubudęs rytą, Laris gana ryškiai prisiminė sapną, kuriame jis dalyvavo turnė su grupe „Shady Blues Connection“. Pasirodė jie „Medison Square Garden“ salėje, buvo visiškas anšlagas. Į sceną jie išėjo siaučiant aplodismentų audrai. Laris prisiartino sureguliuoti savo mikrofoną ir įtvirtinti jį reikalingame aukštyje, bet neįstengė jo ištraukti. Tuomet jis prišoko prie solo gitaros mikrofono, bet ir šis nejudėjo. Bosinės gitaros ir vargonų mikrofonai — tokie patys. Publika ėmė ritmingai ploti, reikalaudama pradėti koncertą. Grupės muzikantai vienas paskui kitą slapstydamiesi lipo nuo scenos. O Laris ir toliau klaidžiojo nuo mikrofono prie mikrofono, mėgindamas surasti nors vieną, kurį jis galėtų ištraukti. Bet visi jie buvo pakelti mažiausiai į devynių pėdų aukštį ir atrodė tiesiog sustingę. Jie buvo panašūs į nerūdijančio plieno kobras. Kažkas iš eilių ėmė šaukti reikalaudami „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“ — „ Aš daugiau nebedainuoju šios dainos, — bandė pasakyti Laris. — Aš lioviausi dainavęs šią dainą, kai atėjo pasaulio pabaiga Bet žiūrovai jo negirdėjo ir ėmė dainuoti melodiją, ji plėtėsi, kaupdama jėgą, ir netrukus užpildė visą salę: „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?! Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?! MAŽYTE, AR GALI SURASTI SA VO VYRĄ?!“

Nuo skambančios galvoje dainos jis nubudo išpiltas prakaito. Ir jam nereikėjo Gleno, idant suprastų, koks tai sapnas ir ką jis reiškia. Sapnas, kuriame tu negali nueiti iki mikrofono, negali jo ištraukti, roko muzikantams tipiškas, toks pat tipiškas, kaip ir tas, kuriame tu stovi scenoje ir neįstengi prisiminti nė eilutės. Laris manė, kad visi artistai sapnuoja kažką panašaus prieš...

Prieš pasirodymą.

Tai buvo neadekvatus sapnas. Jis išreiškė paprastą baimę, kuri nugali žmogų: „ O kas bus, jeigu aš negalėsiu? Kas, jeigu nori, bet neįstengi?“ Neapsimestinis siaubas, kad negali atlikti paprasčiausio šuolio tenlink, kur prasideda tikrasis menininkas — ar dainininkas, ar rašytojas, tapytojas ar muzikantas.

„ Lari, padaryk žmonėms gerą darbą“.

Kieno tai balsas? Jo motinos?

„ Lari, tu įpratai vien imti“.

„Ne, mama, ne. Aš nebedainuoju tos dainos. Aš lioviausi ją dainavęs, kai atėjo pasaulio pabaiga. Prisiekiu“.

Laris atsigulė ir vėl užmigo. Paskutinė jo mintis — kad Stju pasirodė teisus: Tamsos žmogus rengėsi juos sučiupti. „Rytoj, — pamanė jis. — Kad ir pas ką mes eitume, esame visai netoli tikslo“.

*

Iki dvidešimt penktosios jie nieko nesutiko. Flegmatiškai pėdino po ryškiai mėlynu dangum, regėdami vien paukščius ir žvėris, bet žmonių nebuvo.

— Nuostabu, kaip greitai laukinė gamta atkovojo kažkada prarastas pozicijas, — pasakė Glenas. — Aš žinojau, kad tai bus gana greitas procesas. Žinoma, žiema jį truputėlį sulaikys, bet vis tiek tai tiesiog stulbina. Juk po protrūkio praėjo tik šimtas dienų.

— Taip, bet nėra nei šunų, nei arklių, — pastebėjo Ralfas. — Tai atrodo neteisinga. Sukūrė šlamštą, kuris nužudė visus žmones, bet ir to jiems pasirodė maža. Sunaikino ir dvi žmonių mėgiamiausių gyvūnų rūšis. Virusas nusinešė žmones ir geriausius žmogaus draugus.

— Ir paliko kates, — niūriai pridūrė Laris.

— Bet juk yra Kodžakas... — Ralfo veidas nušvito.

— Buvo Kodžakas.

Šis liūdnas „buvo“ tarsi užgniaužė pokalbį. Juos supo niūrios uolos, slepiančios savyje pasalos galimybę — žmones, tykojančius pasaloje su ginklais ir žiūronais. Lario neapleido nuojauta, kad viskas turi įvykti šiandien. Kiekvieną kartą, kai jie pakildavo į naujos kalvos viršūnę, jis tikėjosi išvysti žmonių užblokuotą kelią. Ir kiekvieną kartą, kai nieko neatsitikdavo, jis vėl galvojo apie pasalą.

Jie kalbėjosi apie arklius. Apie šunis ir bizonus. Bizonai grįžta, pasakė jiems Ralfas, — Nikas su Tomu Kalenu juos matė. Ir netoli ta diena — galbūt dar jiems būnant gyviems, — kai lygumose ganysis ištisos bizonų bandos. Laris žinojo, jog tai tiesa, bet jis taip pat suvokė, kad viskas sąlygiška — jų gyvenimo laikas gali sustoti per kitas dešimt minučių.

Temo, reikėjo surasti vietą nakvynei. Jie užkopė ant naujos kalvos, ir Laris pamanė: „Dabar. Jie bus tiesiog apačioje“. Bet ten vėl nieko nebuvo.

Jie įkūrė stovyklą po žaliu ženklu, skelbusiu: „LAS VEGAS 260“. Tą dieną jie valgė palyginti gerai: traškučių ir du po lygiai padalintus pakelius „Slim Jims“.

„ Rytoj“, — vėl pamanė Laris ir užsnūdo. Naktį sapnavo, kad jis, Baris Gregas ir „Nudriskėliai“ pasirodė „Medison Square Garden“. Tai buvo jų šansas — jie turėjo pasirodyti pirmoje dalyje, prieš kažkokią supergrupę, pavadintą miesto garbei „Bostonas“, o galbūt „Čikaga“. Ir vėl visi mikrofonai buvo devynių pėdų aukštyje, ir vėl jis klaidžiojo nuo vieno mikrofono prie kito, kai salė ėmė ritmingai ploti, reikalaudama „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“ Jis pažvelgė į pirmąją eilę ir iš siaubo sustingo. Ten, plodamas ir dainuodamas, sėdėjo Čarlsas Mensonas. Panašus į kryžių randas ant jo kaktos užgijo. Ričardas Spėkas irgi buvo čia ir žiūrėjo į jį iš apačios į viršų savo įžūliomis begėdiškomis akutėmis, burnos kamputyje suspaudęs cigaretę be filtro. Jie saugojo Tamsos žmogų iš šonų. Džonas Veinas Gesis sėdėjo už jų. Flegas vadovavo.

— “ Rytoj, — vėl pamanė Laris, pereidamas nuo vieno aukšto mikrofono prie kito po karštai tvieskiančia „Medison Square Garden“ sofitų šviesa. — Aš tave pamatysiu rytoj“.

*

Bet nei rytoj, nei poryt nieko neatsitiko. Rugsėjo 27-osios vakare jie sustojo miestelyje, pavadintame Frymont Džankšenu, ir maisto čia buvo užtektinai.

— Aš nuolat laukiu, kada viskas baigsis, — tą vakarą Laris pasidalijo savo jausmais su Glenu. — Ir kiekvieną dieną, kai tai neįvyksta, man darosi vis blogiau ir blogiau.

Glenas linktelėjo:

— Aš jaučiu tą patį. Būtų keista, jeigu jis pasirodytų besąs miražas, tiesa? Niekas kitas, tik kolektyvinis sąmonės košmaras.

Laris nustebęs pažvelgė į Gleną. Paskui lėtai papurtė galvą:

— Ne, aš nemanau, jog tai tik sapnas.

Glenas šyptelėjo:

— Kaip ir aš, jaunuoli, kaip ir aš.

Ir jie ėmė laukti kitos dienos.

*

Dešimtą valandą ryto jie įveikė įkalnę. Apačioje, truputį į rytus, už penkių mylių nuo jų, užtvėrusios kelią, nosis į nosį stovėjo dvi mašinos. Viskas buvo būtent taip, kaip Laris ir įsivaizdavo.

— Susidūrimas? — spėjo Glenas.

Ralfas prisimerkė:

— Nemanau.

— Jo žmonės, — tyliai pasakė Laris.