Stephen King - Dvikova (2)

Antrasis kopė Ralfas, o kai jis jau buvo viršuje, Stju paskutinį kartą pasišaukė Larį. Jis pastebėjo, kad Lario veidas primena Haroldo Lauderio veidą paskutiniuoju jo gyvenimo periodu — nuostabiai ramus, žvilgsnis atidus ir truputį sunerimęs.

— Dabar tu vyriausias, — pasakė Stju. — Susidorosi?

— Nežinau. Pamėginsiu.

— Tau reikės spręsti.

— Taip? Panašu, kad pirmasis mano sprendimas buvo atmestas, — Lario akyse šmėstelėjo priekaištas.

— Taip, bet tai buvo vienintelis ir paskutinis atvejis. Paklausyk, jo žmonės ketina jus sučiupti.

— Taip. Manau, kad jie tai padarys. Jie arba mus sučiups, arba iššaudys kaip šunis iš pasalos.

— Ne, nemanau. Jie sučiups jus ir pristatys jam. Manau, jog tai atsitiks per kelias kitas dienas. Kai atvyksite į Las Vegą, atidžiai viską stebėkite. Laukite. Tai ateis.

— Kas, Stju? Kas ateis?

— Nežinau. Tai, dėl ko mes čia buvome pasiųsti. Būkite pasiruošę. Nepražiopsokite to momento.

— Jeigu galėsime, mes sugrįšime pas tave. Prisimink tai.

— Žinoma.

Laris paskubomis užsiropštė šlaitu ir prisijungė prie Gleno su Ralfu. Visi trys atsisveikindami pamojavo. Stju irgi pamojavo. Jie nuėjo. Ir Glenas, Ralfas bei Laris Stju Redmeno daugiau niekada nebeišvydo.

73 skyrius

Likusioji trijulė įsirengė stovyklą už šešiolikos mylių į vakarus nuo tos vietos, kur buvo paliktas Stju. Jie įveikė dar vieną griovą, bet ne tokią gilią. Tikroji priežastis, kodėl jie nukeliavo taip mažai, slypėjo suvokime, kad nuo jų atsiskyrė kažkokia širdies dalelytė. Ir buvo neįmanoma pasakyti, ar ji ketina kada nors sugrįžti. Atrodė, jog jų kojos prisipildė švino. Jie beveik nesikalbėjo. Niekas neišdrįso žiūrėti kitam į veidą, bijodami ten išvysti savo kaltės atspindį. Sutemus jie sustojo ir užkūrė laužą. Vandens čia buvo, bet maisto — ne. Glenas susikimšo į savo pypkę tabako likučius ir netikėtai pagalvojo, ar turi Stju nors vieną cigaretę. Ši mintis apkartino tabako skonį, jis padaužė pypkę į akmenį ir užsimiršęs išmetė paskutinius „Borkum Riff" trupinėlius. Kai po kelių minučių tamsoje suūkavo pelėda, jis apsižvalgė į šalis.

— O kur Kodžakas? — paklausė.

— Gan keista, — pasakė Ralfas. — Neprisimenu, kad per paskutines kelias valandas būčiau jį matęs.

Glenas atsistojo.

— Kodžakai! — šūktelėjo jis. — Ei, Kodžakai! Kodžakai!

Jo balsas vienišas aidėjo tuštumoje. Niekur nepasigirdo atsakomojo lojimo. Glenas vėl atsisėdo, jį užplūdo liūdesys. Jis atsiduso. Kodžakas perėjo su jais beveik per visą kontinentą. O dabar dingo. Tai buvo panašu į blogą ženklą.

— Manote, kad jam kažkas atsitiko? — tyliai paklausė Ralfas.

— Galbūt jis pasiliko su Stju, — mąsliai atsakė Laris.

Glenas nustebęs dirstelėjo į jį.

— Galbūt, — mąstydamas apie tokią galimybę, sutiko jis. — Galbūt taip ir yra.

Laris iš rankos į ranką žarstė akmenukus, iš rankos į ranką, žarstė ir žarstė.

— Stju pasakė, kad galbūt Viešpats pasiųs jam varną, idant šis jį maitintų. Abejoju, kad netoliese jį galima būtų rasti, todėl Jis turbūt vietoje varno pasiuntė šunį.

Laužas sutraškėjo, tamson pažerdamas kibirkščių fejerverką, tarsi mėgindamas nors akimirkai perplėšti tamsą, o paskui vėl sumirksėjo naktyje lygia ugnimi.

*

Kai Stju išvydo daubos dugnu artyn sėlinantį šešėlį, jis prišliaužė ant alkūnių prie artimiausio riedulio, atstatė priekin sulaužytą koją ir užčiuopė didesnį akmenį. Jis sužvarbo iki kaulų. Laris buvo teisus. Pagulėsi tokioje vietoje dvi ar tris dienas šaltyje — ir viskas. Bet, regis, pirmiausiai jį pasieks toji sėlinanti būtybė. Kodžakas išbuvo su juo iki pat saulėlydžio, o paskiau, lengvai išsiropštęs iš griovos, nubėgo. Stju nešaukė jo atgalios. Šuo suras kelią pas Gleną ir eis su jais. Galbūt šiame žaidime ir Kodžakas turi savo vaidmenį. Bet kaip jis norėjo, kad šuo pasiliktų truputį ilgėliau... Žinoma, yra išeitis — tabletės, bet Stju nenorėjo būti suplėšytas į gabalus Tamsos žmogaus vilkų.

Jis dar stipriau sugniaužė delne akmenį. Tamsusis siluetas apmirė už dvidešimties jardų nuo daubos dugno. Paskui šešėlis vėl ėmė leistis, juodas šešėlis juodoje naktyje.

— Nagi, nagi, ateik čia, — sušvogždė Stju.

Tamsusis šešėlis suvizgino uodegą ir prisiartino.

— Kodžakas?!

Tai buvo jis. Bet nasruose jis kažką turėjo, ir tą kažką šuo paguldė prie Stju kojų. Vizgindamas uodega ir laukdamas pagyrimo, jis atsisėdo.

— Geras šuo, — nustebęs pagyrė Stju. — Geras šuo!

Kodžakas jam atnešė triušį. Stju išsitraukė sulankstomą peilį, atlenkė jį ir trim greitais judesiais triušį supjaustė. Išėmęs garuojančius vidurius, jis stumtelėjo juos šuniui.

— Nori?

Kodžakas norėjo. Stju nulupo triušio kailį. Nuo minties, kad mėsą teks valgyti žalią, Stju sustojo skrandis.

— Malkų? — be ypatingos vilties kreipėsi jis į šunį. Griovos dugne aplinkui mėtėsi šakos, medžių nuolaužos, atneštos čia vandens, bet Stju neįstengė jų pasiekti.

Kodžakas suvizgino uodegą, bet iš vietos nepajudėjo.

— Atnešk? A...

Bet Kodžakas jau dingo. Jis nuskuodė prie rytinio griovos šlaito ir sugrįžo su didžiule medžio atplaiša nasruose. Padėjęs ją šalia Stju, jis amtelėjo. Jo uodega energingai švysčiojo į šalis.

— Geras šuo, — pakartojo Stju. — Kad aš prasmegčiau šioje vietoje! Atnešk, Kodžakai.

Prapliupęs džiaugsmingai loti, Kodžakas vėl nubėgo. Per dvidešimt minučių jis prirankiojo pakankamai šakų, kad galėtum užkurti didžiulį laužą. Stju kruopščiai prilaužė mažų šakelių prakuroms. Patikrinęs, ar turi degtukų, jis išsiaiškino, kad turi visą knygelę ir dar pusę kitos. Antruoju degtuku jis uždegė prakuras ir ėmė atsargiai dėlioti šakeles. Netruko užsiliepsnoti palaiminga ugnis, ir Stju, sėdėdamas ant miegmaišio, kuo arčiau pasislinko prie laužo. Kodžakas, padėjęs ant letenų snukį, irgi įsitaisė šalia laužo.

Kai liepsna ėmė degti lygiai, Stju pradėjo kepti triušį. Greitai kepamos mėsos kvapas tapo toks stiprus ir žadinantis apetitą, kad jo skrandis suurzgė. Kodžakas irgi įsitempė, neatitraukdamas žvilgsnio nuo triušio.

— Pusė man, pusė tau, gerai, bičiuli?

Po ketvirčio valandos Stju nuėmė triušį nuo ugnies ir perplėšė jį į dvi dalis, įsigudrindamas tik truputį apsisvilinti pirštus. Kai kuriose vietose triušis apdegė, kai kur buvo pusiau žalias, bet jis pranoko patį subtiliausią valgį. Stju ir Kodžakas pasimėgaudami valgė mėsą... o kai jie baigė, pasigirdo sielą stingdantis kaukimas.

— Viešpatie! — pilna burna ištarė Stju.

Kodžakas pašoko, pasišiaušė ir grėsmingai suurzgė. Apėjęs aplink laužą, jis vėl suurzgė. Kad ir kas ten buvo, bet kauksmas nutilo.

Stju gulėjo, vienoje rankoje spausdamas akmenį, o kitoje — atlenktą peilį. Žvaigždės aukštybėse buvo šaltos ir abejingos. Jo mintys krypo į Franę, bet jis nedelsiant jas nuvijo, Tiesa, skrandis dabar buvo pilnas, bet kojos skausmas nedavė ramybės. „Aš nepajėgsiu užmigti, — pamanė Stju. — Dar daug laiko aš nevaliosiu miegoti“.

Bet prarijęs Gleno tabletę, jis užmigo. O kai laužas baigė degti, Kodžakas priėjo arčiau ir įsitaisė šalia Stju, šildydamas jį savimi. Štai kaip susiklostė, kad pirmąją naktį po jų išsiskyrimo Stju valgė, kai kiti buvo alkani, ir gerai miegojo, tuo metu kai kitų miegą nutraukdavo košmarai ir neišvengiamai artėjančios žūties nuojauta.