Stephen King - Dvikova (2)

— Taip, — sutiko Ralfas. — Netgi didžiulis „Delko“ neveiks, jeigu jį įstatysime į „Kadilaką“.

— Ir būtent dabar mes atmetame, kas nereikalinga. Atėjo mūsų eilė.

Ralfas sunerimęs ištarė:

— Jeigu automobilio akumuliatorius veikia per ilgai, jis gali perdegti.

— Štai būtent, — sutiko Glenas. — Tas pat ir žmonėms. Biblija mums pasakoja apie Izaiją, Jobą ir kitus, bet joje nenurodyta, kiek pranašų po nušvietusių juos regėjimų sugrįžo iš dykumos. Manau, tokių buvo. Bet aš jaučiu sveiką pagarbą protui ir žmogiškajai psichikai, nepaisant nedaugelio degradacijos atvejų, kaip, pavyzdžiui, — rytų teksasietis tarp mūsų...

— Palik mano atvejį ramybėje, Pliki, — atsikirto Stiuartas.

— Vienaip ar antraip, bet žmogiškojo proto talpa nepalyginamai didesnė už baterijų talpą. Aš manau, jog jis gali priimti informaciją be galo ilgai. O kai kuriais atvejais antgamtiškai ilgai.

Kurį laiką jie pėdino tylėdami, virškindami, ką išgirdo.

— Mes keičiamės? — tyliai paklausė Stju.

— Taip, — atsakė Glenas. — Manau, kad keičiamės.

— Mes sulysome, — pasakė Glenas. — Aš tai pastebiu, vaikinai, žiūrėdamas į jus. Aš turėjau didžiulį pilvą, o dabar, žvelgdamas žemyn, vėl matau kojų pirštus. Tiksliau, aš matau visas kojas.

— Tai proto būsena, — netikėtai ištarė Laris. Kai jie į jį sužiuro, Laris truputį sutriko, bet tęsė: — Šis jausmas man kilo prieš savaitę, bet aš negalėjau jo suprasti. Turbūt dabar jau suprantu. Aš jaučiausi pakylėtai, džiugiai. Lyg būčiau parūkęs puikios žolytės arba truputį pauostęs kokaino. Bet nebuvo jokių neįprastų būsenų, kurios paprastai juntamos vartojant narkotikus. Po nedidelės kokos dozės junti, kad normalus mąstymas yra tarsi ne tavo valioje. Gi dabar aš jaučiu, kad mąstau normaliai, netgi geriau nei anksčiau. Bet pakylėjimo pojūtis pastovus, — Laris nusijuokė. — Galbūt tai tik dėl alkio.

— Alkis tik dalis, — sutiko Glenas, — bet ne viskas.

— O aš nuolat noriu valgyti, — pasakė Ralfas, — bet tai kažkaip tampa vis mažiau svarbu. Aš vis tiek jaučiuosi puikiai.

— Ir aš, — ištarė Stju. — Fiziškai niekuomet nesijaučiau geriau.

— Svarindami indą, — tęsė Glenas, — jūs taip pat išmetate visas jame susikaupusias šiukšles. Suodžius. Purvą. Pojūtis, žinoma, nuostabus. Tai kaip klizma, apvalanti visą kūną, visą protą.

— Pliki, tu visada pripaistai ką nors įdomaus.

— Galbūt tas apibūdinimas neglosto klausos, bet jis labai svarbus.

— Tai mums padės atsilaikyti prieš jį? — paklausė Ralfas.

— O kam gi daugiau visa tai? — klausimu į klausimą atsakė Glenas. — Aš tuo net neabejoju. Bet mums belieka laukti ir stebėti, ar ne?

Jie mynė toliau. Kodžakas iššoko iš krūmų ir kurį laiką bėgo šalia jų, jo nagai caksėjo 70-ojo plento asfaltu. Laris pasilenkė ir patapšnojo jam per keterą.

— Seni Kodžakai, — pasakė jis, — ar tu numanei, kad esi viso labo baterija? Viso labo galinga baterija su garantinio veikimo laiku?

Kodžakas neparodė jokių žinojimo ar susirūpinimo požymių, bet ėmė vizginti uodegą, tuo išreikšdamas, kad Lariui visiškai pritaria.

*

Tą vakarą jie įrengė stovyklą už penkiolikos mylių į rytus nuo Sigo, ir čia pasitvirtino tai, apie ką jie kalbėjosi dieną: pirmą kartą nuo savo kelionės pradžios jie neturėjo ką valgyti. Likusią tirpią kavą jie gėrė iš vieno puodelio, perduodami jį ratu. Paskutines dešimt mylių jie nesutiko kelyje nė vienos paliktos mašinos.

Kitą rytą, rugsėjo dvidešimt antrąją, jie užėjo apsivertusį „Fordą“ su keturiais lavonais salone — du suaugę ir du vaikučiai. Mašinoje buvo dvi dėžutės žvėriukų formos krekerių ir didelis paketas supelijusių bulvinių traškučių. Krekeriai išsilaikė kur kas geriau. Jie padalijo maistą į penkias dalis.

— Neryk jų, Kodžakai! — perspėjo Glenas. — Blogas šuo! Kur tavo manieros? O jeigu tu toks neišauklėtas — kiek aš galiu spręsti, — tai kur tavo savoir-faire [* Nuovokumas, įgudimas (pranc.) ] ?

Kodžakas vizgino uodegą ir taip žiūrėjo į krekerius, kad neliko abejonių, kad savoir-faire jis turi ne daugiau nei manierų.

— Reikia valgyti šaknis, žoles, antraip mirsim, — ištarė Glenas ir atidavė šuniui paskutinį krekerį iš savo dalies — tigro figūrėlę. Kodžakas ją prarijo ir vėl ėmė uostinėti.

Laris taupė savo dalį, — apie dešimt gyvūnų figūrėlių, — idant prailgintų malonumą. Jis valgė lėtai ir užsigalvojęs.

— Ar jūs kada nors pastebėjote, — paklausė jis, — kad figūriniai krekeriai turi silpną citrinos prieskonį? Aš jį prisimenu nuo vaikystės. Nuo to laiko nejutau šio skonio iki dabar.

Ralfas, dėliojęs du likusius krekerius iš delno į delną, vieno atsikando.

— Taip, tu teisus. Juose yra citrinos. Žinai, norėčiau, kad Nikas būtų su mumis. Aš pasidalyčiau šiais krekeriais su juo.

Stju pritardamas linktelėjo. Jie suvalgė krekerius ir nuėjo toliau. Tą pačią dieną jie aptiko didžiulį sunkvežimį, tikriausiai vykusį į Gryn Riverį, — jis tvarkingai stovėjo šalikelėje, negyvas vairuotojas sustingo už vairo. Sunkvežimyje jie rado konservuotos mėsos, bet niekas iš jų, atrodė, nenorėjo daug tos mėsos valgyti. Glenas spėjo, kad jų skrandžiai susitraukę. Stju pasakė, kad mėsa, jo nuomone, turi nemalonų kvapą — ji nesugedusi, bet per riebi. Per daug mėsiška . Jį pykina nuo to kvapo. Jis tegalėjo prisiversti praryti mažytį gabalėlį. Ralfas pasakė, kad su didesniu malonumu suvalgytų dvi tris dėžutes krekerių, ir visi ėmė juoktis. Net Kodžakas, suėdęs mažytę porciją, pasišalino tyrinėti kitų kvapų.

Tą naktį jie apsinakvojo į rytus nuo Gryn Riverio, o anksti ryte išvydo, kad viską aplinkui užklojo sniegas.

*

Dvidešimt trečiąją, apie vidurdienį, jie prisiartino prie išdžiūvusios upės vagos. Visą dieną dangus buvo aptrauktas debesų, pasidarė šalta — pakankamai šalta sniegui, pamanė Stju.

Keturiese jie stovėjo prie skardžio krašto, Kodžakas prie Gleno kojų, ir žiūrėjo žemyn bei į kitą griovos kraštą. Kažkur šiauriau galbūt yra užtvanka, o gal ją nunešė vasaros liūtys. Kad ir kaip ten buvo, bet San Rafaelis dažnokai tapdavo potvynių priežastimi, ji ėmė džiūti tik per paskutinius kelerius metus. Potvynis išplovė net didžiules trisdešimtpėdes 70-ojo plento plokštes. Skardis buvo penkiasdešimties pėdų gylio, su stačiais kraštais, biriais šlaitais — akmenuota žemė, rieduliai ir uolienos. Dugnu lėtai sruveno upeliukas.

— Teisingasis Dieve, — šūktelėjo Ralfas. — Kas nors turi paskambinti į Jutos valstijos kelių remonto departamentą!

Laris ištiesė ranką.

— Pažvelkite čia, — pakvietė jis. Žemai jie pamatė keistą, vėjo nušlifuotų monolitų Sangrūdą,o už šimto jardų žemiau pagal San Rafaelio tėkmę — kelių užtvaros nuolaužų, kabelio gabalų, didžiulių asfaltuotos kelio dangos luitų. Stulpo nuolauža kaip apokaliptinis pirštas, apvyniotas elektros perdavimo linijos laidais, rodė į debesų aptrauktą dangų.

Glenas, susikišęs į kišenes rankas, žiūrėjo žemyn į nubarstytą skalda skardį, jo veide sustingo abejinga, svajinga išraiška. Stju tyliai paklausė:

— Glenai, ar tu galėsi pereiti?

— Manau, kad taip.

— Kaip tavo artritas?

— Būdavo ir blogiau. — Glenas nusišypsojo. — Bet, tiesą pasakius, būdavo ir geriau.