Stephen King - Dvikova (2)

Staiga pasigirdo tylus urzgimas, ir Akis atsigręžė į kitą pusę. Netoliese stovėjo šuo, jo galva buvo nuleista, uodega pabrukta, akys švytėjo pikta gintarine ugnimi. Nesiliaujantis urzgimas priminė plyštančių rūbų garsą. Akis įsistebeilijo į šunį, ir šis atsitraukė atgal, bet nepabūgo ir iššiepė dantis.

Vienas iš gulinčių kilstelėjo ir sumurmėjo:

— Kodžakai! Nurimk.

Bet Kodžakas urzgė toliau, kailis ant jo keteros pasišiaušė.

Nubudęs — tai buvo Glenas Beitmenas — ir pajutęs netikėtą pavojų, apsižvalgė aplink.

— Kas čia, berniuk? — šnabžtelėdamas kreipėsi jis į šunį. — Ar čia kas nors yra?

Kodžakas vis urzgė.

— Stju! — pašaukė Glenas šalia gulintį vyrą. Šis kažką sumurmėjo ir nutilo savo miegmaišyje. Tamsos žmogus, dabar tapęs Tamsos Akimi, pamatė pakankamai. Metusi žvilgsnį į šunį, ji pasuko atgalios. Tylus urzgimas virto piktu skalijimu, iš pradžių garsiu bet Akiai tolstant jis pamažu tilo.

Tyla ir pro šalį skriejanti tamsa.

Po kurio laiko ji sustingo virš dykumos, žvelgdama žemyn į savo kūną. Paskui lėtai nusileido prie jo ir įsliuogė vidun. Akimirką trukęs galvos svaigulys susijungiant į visumą. Po to Akis išnyko, ir liko tik jo akys, žvelgiančios į šaltas, aukštybėje mirksinčias žvaigždes.

Taip, jie ėjo.

Flegas šyptelėjo. Nejaugi ta senutė įsakė jiems leistis kelionėn? Įdomu, ar jie būtų paklusę, jeigu ji mirdama būtų paliepusi šiame paslaptingame kelyje nusižudyti? Jis manė, jog tai visiškai įmanoma.

Tai, ką jis pamiršo, buvo taip sukrečiančiai paprasta, kad net žemino. Jie irgi turėjo savų problemų, jie irgi buvo išsigandę... ir dėl to jie padarė milžinišką klaidą.

Ar gali būti, kad juos išvijo?

Jis su malonumu mėgavosi šia mintimi, bet iki galo tokia galimybe negalėjo patikėti. Jie ėjo čia, apsisprendę patys. Jie ėjo, tarsi pamokslininkai misionieriai, keliaujantys į kanibalų kaimą.

O, viskas taip puiku! Galas baimėms. Jis užmaus jų galvas ant kuolų ir pastatys prieš Didžiojo viešbučio fontanus. Jis sukvies visus Las Vego gyventojus ir privers praeiti pro šalį. Jis padarys fotografijas, atspausdins lapelius, pasiųs juos į Los Andželą, San Franciską, Spokaną ir Portlendą. Penkias galvas. Šuns galvą jis irgi užmaus ant kuolo.

— Geras šunelis, — garsiai pratarė Flegas ir pirmą kartą po to, kai Nadina jį apgavo ir privertė švystelti ją žemyn, nusijuokė. — Geras šunelis, — šaipydamasis pakartojo jis.

Tą naktį jis miegojo gerai, o ryte įsakė, kad sargyba keliuose tarp Jutos ir Ne vados būtų patrigubinta. Jis nebeieškojo vieno žmogaus, einančio į rytus, o keturių, traukiančių į vakarus. Ir suimti juos reikia gyvus. Bet kokia kaina, tik gyvus. O taip!

72 skyrius

— Žinai, — ryto šviesoje žiūrėdamas į Grand Džankšeną, ištarė Glenas Beitmenas, — per savo gyvenimą aš tūkstančius kartų girdėjau posakį „mėšlas su pipirais“, bet niekada nesupratau, ką tai reiškia. Atrodo, dabar aš žinau, — jis pažvelgė į savo pusryčius, susidedančius iš „Morning Star Farms“ sintetinių dešrelių, ir susiraukė.

— Ne, tai dar gerai, — nuoširdžiai paprieštaravo Ralfas. — Būtum pabandęs ėdalo, kuriuo mus kartais maitindavo armijoje.

Jie sėdėjo aplink laužą, kurį prieš valandą vėl uždegė Laris. Visas ketvertas vilkėjo šiltomis striukėmis ir mūvėjo pirštinėmis, visi gėrė po antrą puodelį kavos. Temperatūra nukrito iki poros laipsnių šilumos, dangų aptraukė niūrūs debesys. Kodžakas snaudė šalia laužo.

— Aš jau pamaitinau savo vidinę esybę, — atsistodamas ištarė Glenas. — Atiduok man savo skurdą, savo alkį, atiduok gi man savo vidurius, aš juos užkasiu.

Stju jam perdavė lėkštę ir stiklinaitę.

— O ši kelionė — iš tikrųjų puikus dalykas, sutinki, Pliki? Galiu lažintis, kad nesijautei taip puikiai nuo to laiko, kai tau suėjo dvidešimt.

— Taip, ir tai buvo prieš septyniasdešimt metų, — nusijuokė Laris.

— Stju, aš niekuomet taip nesijaučiau, — į plastikinį paketą rinkdamas atliekas, niūriai ištarė Glenas. — Aš niekada nenorėjau taip jaustis. Bet aš neprieštarauju. Po penkiasdešimties metų sąmoningo agnosticizmo atrodo lemta sekti paskui juodaodės senutės Dievą tiesiai mirčiai į nasrus. Jeigu tai mano likimas, aš jam paklusiu. Išpažinties pabaiga. Bet aš mieliau eičiau, o ne važiuočiau, jeigu tai vis tiek lemta. Ėjimas trunka ilgiau, vadinasi, ir aš gyvensiu ilgiau... nors keliomis dienomis. Leiskite man, džentelmenai, pasišalinti užkasti šias atliekas.

Jie žiūrėjo, kaip jis eina nuo stovyklos, laikydamas rankoje sudedamą kastuvėlį. Tą „pėsčiųjų turą iš Kolorado į Vakarus“, kaip vadino jį Glenas, sunkiausiai išgyveno būtent jis pats. Tarp jų jis buvo vyriausias, dvylika metų vyresnis už Ralfą Brentnerį. Bet kažkokiu būdu jis palengvino tą kelią kitiems. Jo ironija buvo pastovi, bet geraširdiška. Jis atrodė kaip žmogus, esantis pasaulyje pačiu savimi. Pats faktas, kad Glenas įstengė eiti diena po dienos, darė įspūdį kitiems, nors jo ir negalėjai pavadinti įkvepiančiu. Glenui buvo penkiasdešimt septyneri, ir Stju pastebėjo kaip šis, raukydamasis iš skausmo, paskutinius tris ar keturis šaltus rytus trynėsi sąnarius.

— Ar stipriai skauda? — po valandos kelionės vakar paklausė jo Stju.

— Aspirinas nuima skausmą. Tai artritas, bet viskas ne taip blogai, kaip gali būti po penkerių ar septynerių metų, ir, tiesą pasakius, rytų teksasieti, aš nežiūriu taip toli į ateitį.

— Tu iš tikrųjų manai, kad jis mus sučiups?

Ir čia Glenas Beitmenas ištarė keistą dalyką:

— Velnias man nebaisus, — tuo diskusija ir baigėsi.

Dabar jie girdėjo, kaip jis kasa šaltą žemę.

— Klasiškas vaikinas, — pastebėjo Ralfas.

Laris linktelėjo:

— Absoliučiai pritariu.

— Aš visada maniau, kad koledžų dėstytojai yra ištižėliai, bet šis žmogus ne toks. Ar žinai, ką jis atsakė, kai sykį jo paklausiau, kodėl jis šiukšlių paprasčiausiai neišmeta? Jis pasakė, kad neverta viso šito mėšlo pradėti iš naujo. Pasakė, kad mes ir taip perėmėme daug bjaurių praeities įpročių.

Kodžakas nubėgo prie savo šeimininko. Iki jų atsklido Gleno balsas:

— O štai ir tu, tinginy. Aš jau ėmiau jaudintis, kur tu dingai. Nori, kad aš ir tave užkasčiau?

Laris nusišypsojo ir nusiėmė prie diržo prisegtą mylių skaitiklį. Jis surado jį sporto prekių parduotuvėje. Nureguliuoji tokį prietaisėlį pagal savo ūgį, o paskui pritvirtini prie diržo. Kiekvieną vakarą Laris užsirašydavo per dieną jų nueitą atstumą.

— Ar galima pasižiūrėti į tavo užrašus? — paklausė Stju.

— Žinoma, — atsakė Laris ir perdavė jam lapą.

Viršuje Lario raštu buvo parašyta:

„ Nuo Boulderio iki Las Vego 771 mylia“.

Ir žemiau:

Stju, išsitraukęs bloknotą, ėmė skaičiuoti.

— Ką gi, dabar mes einame greičiau nei kelio pradžioje, bet mums vis tiek liko daugiau nei keturi šimtai mylių. Velnias, net pusės nenuėjome.

Laris linktelėjo:

— Taip, mes einame greičiau, juk dabar mes leidžiamės. O žinai, Glenas teisus. Kur mums skubėti? Kai ateisime, mus gi sutrins į miltus.

— O aš niekuo netikiu, — pasakė Ralfas. — Žinoma, mes galime numirti, bet tai nebus paprasta ir kasdieniška. Motušė Abigeilė nebūtų mūsų čia siuntusi, jeigu mums lemta būti nužudytiems. Argi tuo viskas ir baigsis? Ji nebūtų to padariusi.

— Aš nemanau, kad tai ji mus pasiuntė, — tyliai ištarė Stju.