Stephen King - Dvikova (2)

*

Kai rugsėjo 17-ąją patekėjo saulė, Tomas Kalenas sustojo pailsėti truputį šiauriau Ganloko Jutos valstijoje. Kvėpuojant iš jo burnos veržėsi garai, nuo šalčio pasidarė nejautrios ausys, bet Tomas jautėsi puikiai. Praeitą naktį jis priėjo gan arti prie įgriuvusio kelio ir regėjo tris vyrus, besišildančius prie mažo laužo. Visas trejetas buvo ginkluoti.

Bandydamas pro juos prasmukti, — dabar jis buvo vakariniame nederlingų Jutos žemių krašte, — jis paslydo, ir nuo šlaito triukšmingai ėmė byrėti žvyras. Tomas sustingo. Tarp jo kojų nutekėjo šilta srovelė, bet kad apsišlapino, jis pastebėjo tik po valandos ar dviejų.

Visi trys apsižvalgė, du į rankas čiupo ginklus. Tomo priedanga buvo niekam tikusi. Jis buvo tik šešėlis tarp šešėlių. Mėnulis buvo aptrauktas debesų Vilnelėmis.Jeigu jis pasirodys kaip tik šiuo metu...

Trečiasis mostelėjo ranka:

— Tai tik elnias. Čia jų pilna.

— Manau, kad visgi reikia nueiti ir pasižiūrėti, — pastebėjo antrasis.

— Įsikišk sau į subinę pirštą ir patikrink, — atrėmė trečiasis. Tuo reikalas ir baigėsi. Jis vėl atsisėdo prie laužo, o Tomas ėmė slinkti toliau, apskaičiuodamas kiekvieną savo žingsnį, stebėdamas, kaip neįtikėtinai lėtai tolsta jų laužo žiburėlis. Praėjo dar valanda, ir jis tapo tik kibirkštėle įkalnėje. Pagaliau dingo ir kibirkštėlė, o Tomui tarsi akmuo nusirito nuo pečių. Jis ėmė jaustis saugiau. Jis vis dar Vakaruose ir puikiai suprato, jog reikia būti labai atsargiam — taip, bet dabar pavojus neatrodė toks grėsmingas, tarsi aplinkui knibždėtų indėnų arba banditų.

Kai suspindo pirmieji tekančios saulės spinduliai, jis susisuko į kamuolėlį po žemu krūmokšniu ir rengėsi užsnūsti. „ Reikėtų susirasti antklodę, — pamanė jis. — Vėsta“. Po tojam savo glėbį atvėrė sapnas — greitas ir gilus, kaip, beje, ir kiekvienąsyk.

Jam sapnavosi Nikas.

70 skyrius

Šiukšlius surado tai, ko ieškojo.

Jis nusileido žemyn į tamsų kaip anglies šachta koridorių. Kairėje rankoje laikė žibintuvėlį, o dešinėje spaudė automatą, nes apačioje buvo baisu. Koja jis prieš save stūmė autokarą, kuris tyliai šnarėdamas riedėjo plačiu koridoriumi. Autokare gulėjo kovinė galvutė.

Buvo sunku. Šiukšlius negalėjo nė numanyti, kokia ji buvo sunki. Nes negalėjo pajudinti iš vietos. Objektas buvo ilgas ir cilindriškas. Ir šaltas. Perbraukdamas rankas per išgaubtą paviršių, jis sunkiai galėjo patikėti, kad tokia mirtinai šalta metalo krūva potencialiai turi savyje grandiozinį kiekį karščio.

Jis surado ją apie ketvirtą ryto. Paskui garaže suieškojo ir grandininį keltuvą, nusileido su juo žemyn ir parengė, kas reikalinga. O po pusantros valandos kovinė galvutė, pakėlusi nosį, patogiai įsitaisė autokare. Jos priekyje buvo toks ženklas: A161410USAF“. Nuo krovinio svorio tvirtos autokaro padangos iškart nusėdo.

Šiukšlius koridoriumi artėjo prie išėjimo. Priekyje didžiulis krovininis liftas svetingai atvėrė duris. Jis buvo pakankamai didelis, kad tilptų autokaras, tik štai nebuvo elektros energijos. Šiukšlius nusileido čia laiptais. Lygiai taip pat jis pristatė čia ir keltuvą. Bet keltuvas, palyginus su kovine galvute, atrodė kaip plunksnelė. Jis svėrė iš viso apie šimtą penkiasdešimt svarų, nors nuleisti jį žemyn vis tiek buvo labai sunku. O kaip jis ketina pakelti kovinę galvutę viršun? „Pasinaudojant gerve“, — bematant pakuždėjo jo protas.

Šiukšlius sutikdamas linktelėjo. Žinoma, štai jis, jo laimingasis bilietas. Pakelti gerve. Pritvirtinti įrenginį viršuje ir tempti kovinę galvutę viršun, jeigu prireiks, įveikiant laiptelį po laiptelio. Bet kur rasti penkių šimtų svarų vientisą grandinę? Ką gi, tikriausiai jis tokios nesuras. Bet gali sujungti draugėn kelias grandines. Ar būtų gerai? Ar atlaikytų grandys? Sunku pasakyti. O jeigu ir atlaikys, tai ką daryti laiptų posūkiuose? Nebylioje tyloje jis švelniai perbraukė ranka per lygų, nešantį mirtį kovinės galvutės paviršių.

Meilė suras atsakymą.

Palikęs kovinę galvutę apačioje, Šiukšlius ėmė kilti laiptais, svarstydamas, ką būtų galima sugalvoti. Bet tokioje bazėje visada visko pilna. Jis suras tai, ko jam reikia.

Kiek palypėjęs, sustojo atgauti kvapą. Netikėtai jam dingtelėjo: „Ar aš neprisisunkiau radiacijos?“ Žinoma, jie uždengia visa tai specialiu ekranu, bet filmuose žmonės, dirbantys prie radioaktyvių medžiagų, visada vilki apsauginiais kostiumais ir turi ypatingus indikatorius, kurie, jeigu prasiskverbia spinduliavimas, keičia spalvą. Todėl, kad jis nebylus. Jo neįmanoma pamatyti. Radiacija tiesiog susigeria į tavo kūną ir kraują. Ir tuomet nežinai, kad sergi, kol ima pykinti ir pradeda slinkti plaukai.

Nejaugi ir jam taip atsitiks?

Jis suprato, kad buvo nepakankamai atsargus. Jam reikia trūks plyš pakelti šitą bombą viršun. Ir trūks plyš pristatyti į Las Vegą. Jis privalo ištaisyti tai, ką pridirbo Indian Springse.

Jeigu jam lemta mirti, kad išpirktų kaltę, tai jis mirs.

— Mano gyvenimas priklauso tau, — tamsoje sušnabždėjo Šiukšlius ir vėl ėmė kopti laiptais.

71 skyrius

Vidurnaktis. Prasidėjo rugsėjo 17-oji. Rendelas Flegas, įsisupęs į tris antklodes, gulėjo dykumoje. Ketvirtąją jis buvo apsivyniojęs aplink galvą kaip tiurbaną, ir matėsi tik akys ir nosies galiukas.

Pamažu jis išvijo visas mintis. Jis nejudėjo. Žvaigždės liepsnojo šalta ugnimi, magišku gaisru.

Jis pasiuntė Akį į žvalgybą.

Flegas pajuto, kaip Akis lengvu ir neskausmingu trūktelėjimu nuo jo atsiskyrė ir it nebylus vanagas nusklendė šalin, tamsiais jėgos srautais kildama aukštyn. Dabar jis susiliejo su naktimi. Flegas buvo varnos akis, vilko akis, žebenkšties, katino akis. Jis buvo skorpionas, buvo rezgantis savo tinklus voras. Jis buvo užnuodyta strėlė, skriejanti dykumos begalybe. Kad ir kas dabar atsitiktų, Akis jo nepaliks.

Ji skriejo be jokių pastangų, ir žemiškasis pasaulis vėrėsi prieš ją kaip ciferblatas. Jie eina... dabar jie beveik Jutoje... Ji skrido aukštai, absoliučioje tyloje virš pasaulio kapo. Po ja plytėjo dykuma kaip baltas antkapis, perrištas juoda plento juosta. Ji skrido į rytus, dabar jau virš valstijos sienos, palikusi toli už savęs kūną su užkritusiomis, nieko nematančiomis akimis.

Landšaftas ėmė mainytis. Uoliniai stulpai ir keistos, vėjo išgraužtos kolonos, stalkalniai. Plentas niro tolyn. Solt Flatsas buvo toli šiaurėje. Skalo slėnis — kažkur vakaruose. Skrydis. Negyvo ir tolimo vėjo švilpimas...

Erelis, stabtelėjęs senos pušies viršūnėje, į kurią pataikė žaibas, kažkur į pietus nuo Ričfildo, pajuto, kaip kažkas praskriejo pro jį — kažkas, paženklintas mirtimi, prašvilpęs pro naktį, ir erelis drąsiai pakėlė prieš jį sparnus, bet tasai besišaipantis „kažkas“ nubloškė jį mirtino šalčio pojūčiu. Apstulbęs erelis ėmė kristi, ir tik prie pat žemės jo sparnai vėl atgavo jėgą.

Dabar po ja driekėsi 70-asis plentas. Apačioje plytėjo išmirę miesteliai, kuriuose gyveno vien žiurkės, katės ir dar laukiniai elniai, ėmę eiti iš miškų, kai tik aplinkui išsivadėjo žmogaus kvapas. Miesteliai, besivadinantys Frymontu, Gryn Riveriu, Sigo, Tompsonu ir Harli Doumu. Paskui dar vienas nedidelis miestelis, irgi išmiręs, Grand Džankšenas, Kolorado valstijoje. Paskui...

Į rytus nuo Grand Džankšeno įsižiebė laužo kibirkštis. Akis spirališkai leidosi žemyn. Laužas geso. Aplink jį miegojo keturiese. Vadinasi, tai tiesa, Akis metė į juos veriantį žvilgsnį. Jie ėjo. Dėl nesuprantamų priežasčių iš tikrųjų ėjo. Nadina pasakė tiesą.