Stephen King - Dvikova (2)

Jo visureigis tolygiai riedėjo pirmyn, apvažiuodamas pusiau iškastus dinozaurų skeletus primenančias pasišiaušusias uolas. Sustingusią tvankią tylą trikdė tik jo modifikuoto variklio, nuimto nuo galingo „Studebekerio“, gaudimas.

Šiukšlius užvažiavo ant kalvos, pažvelgė žemyn, perjungė pavarą į neutralią padėtį ir atidžiai apsižvalgė. Apačioje plytėjo įslaptintas pastatų kompleksas, švytintis įkaitusiame ore kaip gyvsidabris. Surenkami namukai iš gofruotos geležies ir žemų gelžbetonio blokų. Daug kur stovėjo paliktos mašinos. Kompleksą juosė trys eilės spygliuotos vielos; tarp laidų Šiukšlius išvydo keraminius izoliatorius. Tai buvo ne maži, piršto falangos dydžio izoliatoriai, kaip ant įprastų elektros perdavimo linijų, čia jie buvo didžiuliai, kumščio dydžio.

Iš rytų kelias vedė sargybos posto link, primenančio stipriai įtvirtintą ugnies poziciją. Jokių lentelių, kaip antai „PARODYKITE SAVO FOTOAPARATĄ BUDINČIAM POLICININKUI“. Vienintelis regėjimo zonoje užrašas, parašytas raudona spalva ant geltonos — pavojaus spalvomis — griežtai įsakė: „NEDELSIANT PARODYKITE DOKUMENTUS“.

— Ačiū, — sušnabždėjo Šiukšlius. Jis visiškai nesuvokė, kam dėkoja. — Ačiū... ačiū jums, — jo ypatinga uoslė atvedė jį šion vieton, bet jis seniai žinojo, kad ji čia. Kažkur čia.

Jis nuspaudė sankabą ir nusileido nuo kalvos. O po dešimties minučių jau riedėjo keliu sargybos posto link. Ant kelio buvo daug užtvarų, ir Šiukšlius išlipo iš mašinos išsiaiškinti situaciją. Jis žinojo, kad vietose, panašiose į šią, ypatingais atvejais automatiškai įsijungdavo galingi generatoriai, ir užtvaromis imdavo tekėti elektros srovė. Šiukšlius abejojo, ar nors vienas iš tų generatorių visus tris mėnesius tebegamino elektros energiją, bet visgi jam reikėjo būti labai atsargiam, ir prieš įvažiuojant į vidų įsitikinti, jog viskas atjungta. Jis negalėjo sau leisti kūnu sujungti elektros grandinę ir iškepti tarsi viščiukas mikrobanginėje krosnelėje.

Pro šešiacolį neperšaunamą stiklą į jį žvelgė karine uniforma vilkinti mumija.

Šiukšlius prašliaužė po užtvaros vielomis ir priėjo prie mažo betoninio pastato. Jis truktelėjo rankeną. Durys atsivėrė. Jau neblogai. Kai tokiose vietose įsijungia elektros srovė, visi įėjimai ir išėjimai užsiblokuoja automatiškai. Jeigu jūs, tarkim, nuėjote į tualetą, tai liksite ten tupėti iki pavojaus pabaigos. Atjungus srovę, visos spynos vėl atsirakina.

Nuo negyvo sargybinio sklido sausas, salsvokas, keistas kvapas, primenantis cinamono ir cukraus pudros mišinį. Kūnas neišsipūtė ir nesuiro, jis paprasčiausiai išdžiūvo. Ant sargybinio kaklo išliko juodos dėmės — pažįstama Keliaujančio kapitono vizitinė kortelė. Kampe stovėjo automatas. Šiukšlius pasiėmė ginklą ir išėjo iš sargybinių patalpos. Pakeldamas automato saugiklį į atskiro šūvio padėtį, jis pareguliavo taikiklį, pažvelgė žemyn į vieną iš keraminių izoliatorių ir paspaudė gaiduką. Pasigirdo garsus spragtelėjimas, ir tuojau pat pasklido jaudinantis kordito kvapas. Izoliatorius sudužo į šukes, bet raudonai balta aukštos įtampos srovės blykstė nešvystelėjo. Šiukšlius nusišypsojo.

Niūniuodamas sau po nosimi, jis prisiartino prie vartų ir atidžiai juos ištyrinėjo. Kaip ir sargybinių patalpos durys, jie nebuvo užblokuoti. Šiukšlius lengvai stumtelėjo vartus, o paskui atsitūpė. Po kelio danga slypėjo mina. Jis nenutuokė, iš kur tai žino, bet buvo tuo įsitikinęs.

Sugrįžo prie mašinos, užvedė variklį ir nuvažiavo per užtvaros linijas, kurios po didžiulėmis padangomis ėmė traškėti. Negailestingai plieskė saulė. Viską pastebinčios Šiukšliaus akys spindėjo laime. Prie vartų, iššokęs iš kabinos, jis pakniopstom skuodė į sargybos patalpą, o tuo metu nevaldoma mašina nuriedėjo pirmyn ir atvėrė vartus. Jis užsimerkė, bet sprogimo nepasigirdo. Tai buvo gerai; vadinasi, visi keliai laisvi. Bet vis tiek jis privalo būti labai atsargus.

Automobilis teberiedėjo tiesiai į surūdijusią pastato iš gofruotos geležies sieną. Šiukšlius puolė pridurmui ir pasivijo mašiną kaip tik tuo metu, kai ši atsitrenkė į gatvės bordiūrą, kuri, kaip skelbė lentelė, buvo pavadinta Ilinojaus vardu. Sėdo už vairo ir privažiavo prie metalinio namuko. Pasirodė, jog tai buvo kareivinės. Prietemą viduje užpildė tas pats cinamono su cukrumi kvapas. Ant lovų gulėjo dvidešimties kareivių kūnai. Šiukšlius pajudėjo tarpu tarp penkiasdešimties lovų, stebėdamasis, kurgi jis eina. Čia juk jam nieko nereikėjo, argi ne taip? Kažkada šie žmonės kažkuo panėšėjo į ginklus, bet dabar juos neutralizavo gripas.

Bet patalpos gale jį kažkas sudomino. Užrašas. Jis ėjo jį perskaityti. Barako viduje buvo tikras pragaras. Šiukšliui plyšo galva. Bet kai sustojo priešais užrašą, jo veidą nušvietė šypsnys. Taip, jis viską padarė teisingai. Kažkur šioje bazėje buvo tai, ko jis ir ieškojo.

Lentelė vaizdavo po dušu besimaudantį žmogiuką. Jis susikaupęs plovė savo genitalijas, beveik visiškai uždengtas nupiešta puta. Po piešinėliu užrašas skelbė: „PRISIMINKITE! KASDIENINIS MAUDYMASIS — JŪSŲ PAČIŲ INTERESAMS!“ O apačioje matėsi juodai geltona emblema, vaizduojanti tris smaigaliais į vidų nukreiptus trikampius.

Radiacijos emblema.

Visiškoje tyloje Šiukšlius juokėsi kaip vaikas ir plojo delnais.

69 skyrius

Kai Vitnis Hoganas atėjo pas Loidą, šis gulėjo didžiulėje apvalioje lovoje, kuria visiškai neseniai dalijosi su Dajana Jurgens. Ant nuogos krūtinės stovėjo didelis stiklas džino su toniku. Loidas susimąstęs žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje virš lovos.

— Įeik, — pasakė jis, išvydęs Vitnį. — Dėl Dievo, jokių ceremonijų. Nereikia belstis, išpera. — Tai nuskambėjo kaip ir išp...“

— Tu girtas, Loidai? — atsargiai paklausė Vitnis.

— Ne. Dar ne. Bet būtinai nusigersiu.

— Jis čia?

— Kas? Bebaimis vadas? — Loidas atsisėdo. — Jis kažkur čia. Vidurnakčio Valkata, — nusijuokęs jis vėl atsigulė.

— Galvok, ką kalbi, — tyliai ištarė Vitnis.

— Man nusispjaut.

— Prisimink, kas atsitiko Hekui Droganui. Ir Stelertonui.

Loidas linktelėjo:

— Tu teisus. Ir sienos turi ausis. Ar kada nors girdėjai šį priežodį?

— Taip. Ir čia jis labai tinka, Loidai.

— Kaipgi, — Loidas netikėtai švystelėjo stiklą su gėrimu per kambarį.

— O tai valytojai, ar ne, Loidai?

— Visiškai. Ar nori džino su toniku?

Vitnis susvyravo:

— Ne, be citrinos man nepatinka.

— Cha, nesakyk „ne“ vien dėl to! Aš turiu citriną. Iš butelio su koncentruotomis sultimis. — Loidas, priėjęs prie baro, išėmė butelį „ReaLime“.

— Ir jis iš tikrųjų citrinos skonio?

— Žinoma, — niūriai ištarė Loidas. — O kokio, tu manai, jis skonio? Būk vyras ir išgerk su manimi.

— Na... gerai.

— Mes atsisėsime prie lango, gersime ir grožėsimės vaizdu.

— Ne, — kimiu balsu staiga paprieštaravo Vitnis. Loidas sustingo prie baro, jo veidas netikėtai išbalo. Jis žvilgtelėjo į Vitnį, ir sekundei jų žvilgsniai susitiko.

— Tiek to, — pasakė Loidas. — Atleisk, bičiuli. Skonis iš tikrųjų bjaurus.

— Gerai.

Bet gerai nebuvo. Ir abu tai žinojo. Flego moteris, pristatyta kaip „žmona“, prieš dieną nušoko nuo stogo. Loidas prisiminė, kaip Aukščiausias Taškas pasakė, esą Dajana negalės iššokti pro viešbučio langą, nes langai neatsidaro. Bet Penthauze buvo soliariumas. Tikriausiai viešbučio administracija manė, kad nė vienas iš tikrų turtuolių — daugiausiai tai buvo arabai — nešoks žemyn galva.