Stephen King - Dvikova (2)

— Jie Boulderyje!

— Jie beveik čia.

— Lipk žemyn!

— Viskas, ką tu čia padarei, byra į dalis, o kodėl gi ne? Vaisinga velnio gyvenimo dalis palyginti trumpa. Žmonės apie tave šnabždasi. Jie sako, kad tu leidai Tomui Kalenui išeiti. Toks paprastas, protiškai atsilikęs vaikinas, bet pakankamai protingas, kad pergudrautų Rendelą Flegą, — jos žodžiai plūdo vis greičiau ir greičiau, beveik ištirpdami paniekos šypsenoje. — Jie kalba, neva tavo ginklų ekspertai kraustosi iš proto, o tu nežinojai, kad tai turėjo atsitikti. Jie būgštauja, jog tai, ką jis iš dykumos atneš kitą kartą, bus skirta jau ne Rytų žmonėms, o jiems. Ir jie išeina. Ar tai žinai?

— Tu meluoji, — sušnibždėjo jis. Jo veidas buvo mirtinai išblyškęs, akys išsprogusios. — Jie neišdrįs. O jeigu jie išeitų, aš žinočiau.

Jos akys virš jo peties tuščiai įsistebeilijo į rytus.

— Aš juos matau, — kuždėjo ji toliau. — Nakties tyloje jie palieka savo postus ir bėga šalin. Darbininkų komandą išeinant sudarė dvidešimt žmonių, o sugrįžo aštuoniolika. Sargybiniai neatlieka savo pareigų. Jie bijo, kad jėgų balansas nusviro į kitą pusę. Jie palieka tave, pameta, o tie, kurie lieka, nė piršto nepajudins, kai ateis žmonės iš Rytų ir susidoros su tavimi visiems laikams...

Kažkas spragtelėjo. Kad ir kas ten būtų jo viduje, tai spragtelėjo.

— TU MELUOJI! — šūktelėjo jis jai į veidą. Flego rankos nusileido ant jos pečių, moters raktikauliai trakštelėjo kaip pieštukai. Jis pakėlė jos kūną aukštai virš galvos į blyškiai žydrą dykumos dangų ir pasistiebęs ant pirštų galų mestelėjo ją aukštyn, kaip prieš tai mestelėjo stiklinę. Jos veide jis išvydo plačią palengvėjimo ir triumfo šypseną bei netikėtai protingas akis ir viską suprato. Ji privertė, išprovokavo jį tai padaryti, kažkokiu būdu supratusi, kad tik jis ją gali išlaisvinti...

O ji nešiojo jo kūdikį.

Jis palinko virš žemo parapeto ir praradęs pusiausvyrą vos nenukrito žemyn, bandydamas susigrąžinti atgal nesugrąžinamą.» Jos naktiniai marškiniai plaikstėsi vėjyje. Sugriebęs lengvą medžiagą, jis pajuto, kaip audinys plyšo, palikdamas jam tik skiautę, tokią permatomą, kad jis regėjo pro ją savo pirštus... kaip sapną prieš nubusdamas.

O po toji išnyko, nuskrido tiesiai žemyn, ištempusi žemėn kojų pirštus, marškiniai plaikstėsi bangomis aplinkui jos kaklą ir veidą. Ji nerėkė. Ji slydo žemyn nebyliai kaip rūkstanti signalinė raketa.

Kai Flegas išgirdo nenusakomą duslų jos kritimo smūgį, jis užvertęs į dangų galvą užkaukė.

„ Tai nieko nekeičia, nieko nekeičia“.

Rankoje vis dar laikė suspaudęs audinio skiautę.

Jis pasilenkė virš parapeto ir stebėjo, kaip renkasi žmonės tarsi magneto traukiamos adatos. Arba lyg kirmėlės prie dvėselienos. Jie atrodė tokie mažyčiai, o jis buvo taip aukštai virš jų.

Jis pakils, nusprendė Flegas. Bet praėjo daug, labai daug laiko, kol jo kulnai atsiplėšė nuo soliariumo paviršiaus, o kai tai įvyko, jie kybojo tik per pusę colio nuo betoninio pagrindo. Jis taip ir nepakilo aukščiau.

*

Tą vakarą Tomas nubudo aštuntą valandą, bet leistis kelionėn buvo per šviesu. Jis laukė. Nikas vėl buvo atėjęs į jo sapną, ir jie kalbėjosi. Kalbėtis su Niku buvo taip gera.

Tomas, gulėdamas didžiulės uolos šešėlyje, žiūrėjo, kaip tamsėjančiame danguje įsižiebia žvaigždės. Jis pagalvojo apie bulvinius traškučius ir pasigailėjo, kad jų nebeturi. Kai jis sugrįš į Laisvąją Zoną, — jeigu jam pavyks sugrįžti, — jis valgys jų kiek panorėjęs. Prisivalgys traškučių. Ir mėgausis draugų meile. Štai ko jis taip stipriai ilgėjosi Las Vege, nusprendė Tomas, — paprasčiausios draugų meilės. Vakarų žmonės buvo gan neblogi, bet ir rodė tiek mažai meilės. Todėl kad juos pernelyg kamavo baimė. Meilė prastai bujoja toje vietoje, kur viskas persmelkta baimės, lygiai taip kaip ir augalai blogai auga toje vietoje, kur nuolat tamsu.

Tamsoje dideli ir riebūs užauga tik grybai ir šungrybiai, net jis tai žinojo, taip.

— Aš myliu Niką ir Franę, ir Džeką Elisą, ir Lusę, — sušnabždėjo Tomas. Tai buvo jo malda. — Aš myliu Larį Andervudą, o taip pat ir Gleną Beitmeną. Myliu Steną ir Roną. Myliu Ralfą. Myliu Stju. Myliu...

Keista, kad jų vardai taip lengvai išplaukė. Ten, Zonoje, jis būdavo laimingas, jeigu įstengdavo prisiminti Stju vardą, kai šis ateidavo į svečius. Tomas prisiminė savo žaisliukus. Savo garažą, mašinėles, lėktuvų modelius. Jis valandomis žaisdavo su jais. Bet jis nežinojo, ar panorės taip pat aistringai žaisti su jais, sugrįžęs iš čia ...jeigu sugrįš. Viskas bus kitaip. Tai liūdino, bet galbūt viskas į gerą.

— Viešpats mano ganytojas, — švelniai šnibždėjo Tomas. — Man nieko nereikia. Jis man padeda surasti vešlias ganyklas. Jis tepa mano galvą aliejais. Priešų akivaizdoje jis man suteikia kung fu sugebėjimus. Amen.

Dabar jau buvo pakankamai tamsu, ir Tomas leidosi kelionėn. Pusę dvyliktos jis nusigavo iki Dievo Piršto, kur sustojo užkąsti. Vieta čia buvo aukšta, ir žvelgdamas į nueitą savo kelią Tomas regėjo judančius žiburėlius. Ant plento, pamanė jis. Jie manęs ieško Tomas vėl pasižiūrėjo į šiaurės rytus. Toli priekyje, vos įžiūrimą tamsoje (mėnulis, praėjus dviem dienoms po pilnaties, ėmė dilti), jis išvydo didžiulę granitinę apvalią nuolaužą. Dabar jis privalėjo vadovautis šiuo orientyru.

— Tomui skauda kojas, — sukuždėjo jis sau geraširdiškai. Galėjo būti kur kas blogiau nei skausmas kojose. — M-Ė-N-U-L-I-S, o tai reiškia, kad skauda kojas.

Tomas pėdino toliau, naktiniai dykumos gyviai puldinėjo šalin nuo jo kojų, o kai auštant jis rengėsi nakvynei, už jo nugaros liko nueitos daugiau nei keturiasdešimt mylių. Nevados ir Jutos siena dabar buvo visai greta. Aštuntą valandą ryto jis jau giliai miegojo, pasikišęs po galva striukę. Jo akys po užvertais vokais virpėjo.

Atėjo Nikas, ir Tomas su juo kalbėjosi. Ūmai Tomas per sapną paniuro. Jis sakė Nikui, kaip labai jis nori jį pamatyti. Bet dėl nesuprantamų priežasčių Nikas nusigręžė.

68 skyrius

O, kaip istorija kartoja pati save: Šiukšlius vėl išvengė velnio keptuvės — bet dabar nebuvo vilties, kad jam padės išlikti vėsus Sibolos fontanas.

„ Čia tai, ko aš užsitarnavau“.

Jo oda degė saulėje, vėso, degė ir vėl vėso, kol galų gale jis ne įdegė, o nusilupo. Atrodė kaip gyvas įrodymas, kad žmogus pagaliau įgauna tokią išvaizdą, kokios jis iš tiesų yra vertas. Šiukšlius atrodė taip, tarsi jį kas nors būtų apliejęs žibalu ir prikišęs degantį degtuką. Jo akių žydrynė po negailestinga dykumos saule išbluko, žiūrėti į ją buvo tas pat, kaip žvelgti į paslaptingas užribines kosmines skyles. Rūbai keistai atkartojo Tamsos žmogaus aprangą — raudona, atidengianti kaklą palaidinė, išblukę džinsai ir žygiui skirti, numinti, dulkėti batai. Bet amuletą su raudona gija jis nusiėmė. Šiukšlius neužsitarnavo garbės jį nešioti. Jis pasirodė nevertas. Ir kaip visi kiti nevykę velniai buvo išguitas.

Šiukšlius sustingo po kepinančia saule ir liesa virpančia ranka persibraukė antakius. Jis buvo skirtas šiai vietai ir laikui — visas jo gyvenimas buvo tik pasirengimas jiems. Kad čia patektų, jis praėjo tvoskiančiais pragaro koridoriais. Jis taikstėsi su šerifu tėvažudžiu, jis taikstėsi su ta siaubinga vieta Tere Hote, jis taikstėsi net su Karlu Jatsu. Po viso savo keisto vienišiaus gyvenimo jis rado draugų. Loidą. Keną. Vitnį Hoganą. Ir, Viešpatie, jis viską sugadino. Jis užsitarnavo būti iškeptas toje velniškoje keptuvėje. Ar galėjo išpirkti savo nuodėmę? Tamsos žmogus galbūt ir žino. O štai Šiukšlius — ne.