Stephen King - Dvikova (2)

— Nesijaudink, seni Loidai, — draugiškai ištarė Tamsos žmogus. — Rytoj malūnsparniai laiko turės pakankamai. Jis negalėjo toli nueiti. Ne, jis visai arti.

Loidas nervingai pašė savo juodą bloknotą, trokšdamas vieno — būti šiuo metu bet kurioje vietoje, tik ne čia. Dabar Flegas buvo geros nuotaikos, bet kažin ar ji nesuges, kai jis išgirs apie Šiukšlių.

— Yra dar vienas klausimas, — nenoriai prabilo Loidas. — Kalbėsiu apie Šiukšlių, — jis pagalvojo, ar tai nesukels dar vieno isterijos sprogimo, tokio, kaip keraminių figūrėlių daužymo priepuolis.

— Mielasis Šiukšlius. Jis dabar savo išvykoje?

— Aš nežinau, kur jis. Prieš išvažiuodamas, Indian Springse jis iškrėtė nedidelį triuką, — ir Loidas apie viską papasakojo taip, kaip apsakė Karlas. Flego veidas aptemo, kai jis išgirdo, jog Fredis Kampanaris mirtinai sužeistas, bet kai Loidas baigė, jo išraiška vėl atrodė nerūpestinga. Užuot puolęs isterijon, Flegas tik sudirgęs spragsėjo pirštais.

— Gerai. Kai jis sugrįš, tegul jį pribaigia. Tik staigiai, be kankinimų. Nenoriu, kad jis kentėtų. Aš tikėjausi, jog jis gali... ištempti ilgiau. Galbūt tu to nesuprasi, Loidai, bet aš jam jaučiu kažkokį... švelnumą. Maniau, sugebėsiu jį panaudoti, bet niekuomet nebuvau visiškai tuo įsitikinęs. Net puikus skulptorius gali pamatyti, jog peilis nepaklūsta jo rankoms, jeigu tas peilis su defektu. Ar tu sutinki su manimi, Loidai?

Loidas, kuris apie skulptūrą ir skulptorių peilius nieko nenutuokė (jis manė, kad jie naudoja plaktukus, raižiklius ir kaltus), pritariamai linktelėjo.

— Ir ruošiant raketas jis mums labai pasitarnavo. Ir tai padarė būtent jis, juk taip?

— Taip. Jis.

— Jis sugrįš. Pasakyk Bariui, kad Šiukšlė... išvengtų kankinimų. Neskausmingai, jeigu tai įmanoma. Šiuo momentu mane labiau jaudina tas keliaujantis į rytus pusprotis. Aš galiu jam leisti pasprukti, bet visa esmė — principas. Galbūt mes susidorosime su šia užduotimi iki tamsos. Brangioji, kaip tu manai?

Dabar Tamsos žmogus tupėjo priešais Nadinos krėslą. Jis palietė jos skruostą, ir ji atšoko tarsi paliesta įkaitintu žarstekliu. Flegas nusišypsojo ir vėl ją palietė. Šį kartą ji pakluso.

— Mėnulis, — patenkintas ištarė Flegas. Jis išsitiesė. — Jeigu malūnsparniai iki tamsos neaptiks, tai šiąnakt jiems padės mėnulis. Galiu prisiekti, jog dabar, šutinant kaitriai saulei, jis važiuoja 15-uoju plentu ir tikisi, kad senutėlės Dievas jį apsaugos. Bet ji irgi negyva, juk taip, mieloji? — Flegas susižavėjęs prapliupo laimingo kūdikio juoku. — Ir aš manau, kad jos Dievas taip pat. Viskas turi būti gerai. O Rendis Flegas rengiasi tapti tėčiu.

Jis vėl palietė jos skruostą. Ji sudejavo kaip sužeistas gyvūnas.

Loidas apsilaižė perdžiūvusias lūpas:

— Aš, ko gero, eisiu.

— Gerai, Loidai, gerai, — Tamsos žmogus neatsigręžė. Jis įdėmiai apžiūrinėjo Nadinos veidą. — Viskas klostosi gerai. Labai gerai.

Loidas išėjo kaip įmanydamas greičiau, kone išbėgo.

Lifto kabinoje visa tai tarsi sprogo, ir jis buvo priverstas paspausti mygtuką „STOP“. Jį perpildė isteriškas susijaudinimas. Jis verkė ir juokėsi beveik penkias minutes. Kai audra aprimo, pasijuto daug geriau.

„ Jis neyra į dalis, — įtikinėjo save Loidas. — Esama nedidelių problemų, bet jis jas kontroliuoja. Žaidimas, ko gero, bus baigtas iki spalio pirmosios, o iki penkioliktosios tai tikrai. Viskas pradeda klostytis, kaip jis ir sakė, ir nesvarbu, kad jis vos manęs neužmušė... nesvarbu, kad jis atrodė keistesnis nei paprastai...“

*

O po penkiolikos minučių iš Indian Springso Loidui paskambino Stenas Beilis. Stenas isteriškai blaškėsi, ir jo įniršis Šiukšliui buvo sumišęs su Tamsos žmogaus baime.

Karlas Но ir Bilis Džeimisonas išskrido iš Indian Springso 18:02 į rytus nuo Vego. Vienas iš jų pilotų mokinių, Klifas Bensonas, išskrido su Karlu kaip stebėtojas.

18:12 abu malūnsparniai susprogo ore. Priblokštas Stenas pasiuntė penkis žmones į angarą Nr. 9, kur stovėjo du kiti „Skimmer’iai“ ir trys dideli malūnsparniai „Baby Huey“. Jie aptiko į visus penkis likusius malūnsparnius įdėtus sprogmenis, degikliai buvo prijungti prie paprasčiausių virtuvinių taimerių. Degikliai buvo ne tokie, kuriuos Šiukšlius pakišo po benzinvežių išmetamųjų dujų vamzdžiais, bet labai panašūs. Tad negalėjo būti jokių abejonių.

— Tai padarė Šiukšlius, — pasakė Stenas. — Jis visai pašėlo. Vienas Dievas žino, ką jis dar ketina susprogdinti.

— Patikrinkite viską, — įsakė Loidas. Jo širdis, atrodė, iššoks iš krūtinės, kraujyje virė adrenalinas, o akys vos nelipo iš orbitų. — Patikrinkite viską! Sukeikite žmones ir iššukuokite tą prakeiktą bazę, apieškokite kiekvieną kampelį. Ar tu girdi mane, Stenai?

— Kam taip blaškytis?

— Kam blaškytis? — užriko Loidas. — Ar man tave mokyti, kalės vaike? Ką pasakys Vyriausiasis, jeigu visa bazė...

— Visi mūsų pilotai žuvo, — tyliai atsakė Stenas. — Negi tu nesupranti, Loidai? Net Klifas, o juk jis tik mokėsi. Mes turime šešis vaikinus, kurie savarankiškai net nebandė skraidyti, ir nė vieno instruktoriaus. Loidai, kam mums dabar reikalingi tie reaktyviniai lėktuvai?

Ir jis pakabino ragelį, palikęs šoko ištiktą Loidą įsisąmoninti pasakymo prasmę.

*

Tomas Kalenas nubudo apie dešimtą valandą vakaro, jo kūnas nutirpo, norėjosi gerti. Jis gurkštelėjo iš termoso, išlindo iš tarp dviejų uolų esančios slėptuvės ir pasižiūrėjo į tamsų dangų. Virš jo švytėjo mėnulis, paslaptingas ir abejingas. Laikas leistis į kelią. Bet jis turi būti labai atsargus, taip. Nes dabar jie puolė jį vytis.

Jam prisisapnavo sapnas. Su juo kalbėjosi Nikas, ir tai buvo keista, nes Nikas negalėjo kalbėti. Nikas moka rašyti, o Tomas nemoka skaityti. Bet sapnai — nuostabus dalykas, sapne visko gali atsitikti, o Tomo sapne Nikas kalbėjo.

Nikas pasakė: „Dabar jie apie tave žino, Tomai, bet tu nekaltas. Tu viską padarei teisingai. Tiesiog nepasisekė. Todėl dabar tu privalai būti labai atsargus. Tu privalai nueiti nuo kelio, Tomai, bet turi judėti į rytus“. Tomas suprato, ką reiškia rytai, bet kaip jam tęsti kelionę ir nepasiklysti dykumoje? Jis gi gali tiesiog klaidžioti, sukdamas didžiulius ratus. „Tu suprasi, — tarė Nikas. — Pirmiausiai tu privalai ieškoti Dievo Piršto...“

Tomas pririšo termosą prie diržo, užsivertė kuprinę ir palikęs paslėptą dviratį nuėjo iki plento. Jis atsistojo kelio viduryje ir apsižvalgė į abi puses. Paskui ristele nubėgo iki vidurinės juostos, vėl apsidairė ir perbėgo 15-ąjį plentą.

„ Tomai, dabar jie žino apie tave“.

Kitoje kelio pusėje, užkliuvęs koja už aptvaro vielos, jis nusirito į griovį. Jo širdis kaip pašėlusi blaškėsi krūtinėjе... Niekur nė garso, tik silpnas vėjelis barsto dykumos smėlį.

Tomas pakilo ir ėmė žvalgytis į horizontą. Jo regėjimas buvo aštrus, o dykumos oras — krištolinio skaidrumo. Greitai jis pamatė jį — šis stovėjo žvaigždėtame danguje it šauktukas. Dievo Pirštas. Kai jis pasisuko į rytus, akmeninis monolitas rodė dešimtą valandą. Tomas pamanė, kad nusigauti iki jo įstengs po valandos arba dviejų. Bet skaidriausias priartinantis dykumos oras apgaudinėjo ir labiau patyrusius keliautojus nei Tomas, ir jis buvo nustebęs, kad akmeninis pirštas, atrodė, nuolat liko taip pat toli ir toli. Praėjo vidurnaktis, paskui antra valanda. Didžiulis dangaus laikrodis pasisuko. Tomas ėmė manyti, ar tik ne miražas tasai rodomąjį pirštą primenantis akmuo. Jis pasitrynė akis, bet akmuo liko vietoje. Toli už jo nugaros mirgėjo plento juosta.