Stephen King - Dvikova (2)

— M-Ė-N-U-L-I-S, taip rašosi mėnulis, — sušnibždėjo jis. — Taip. Tomas Kalenas supranta, ką tai reiškia.

Jo dviratis buvo atremtas į namo sieną. Tomas sustojo, atsisėdo ant jo, pasitaisė kuprinę ir patraukė plento link. Vienuoliktą valandą vakaro jis jau išvažiavo iš Las Vego ir mynė į rytus, prie 15-ojo plento posūkio. Niekas jo nepamatė. Niekas nesukėlė aliarmo.

Jis mintijo apie į neutralias temas, taip atsitikdavo visada, kai patys svarbiausi klausimai būdavo išspręsti. Jis atkakliai mynė pirmyn, suvokdamas tik tai, kad lengvas vėjelis maloniai vėsina įkaitusį veidą. Jam dažnai tekdavo apsukti suneštas vėjo smėlio kopas, kurios tarsi baltos numirėlių rankos užtverdavo kelią, o pakankamai nutolęs nuo miesto jis privažiavo kelio kamštį.

Apie antrą valandą nakties sustojo užkąsti. Traškučius ir krekerius jis užsigėrė „Kool-Aid“ gėrimu iš termoso, pritvirtinto prie dviračio bagažinės. Paskui judėjo toliau. Mėnulis artėjo prie horizonto. Su kiekvienu jo dviračio ratų apsisukimu Las Vegas vis tolo ir tolo. Ir nuo to Tomui sieloje palengvėjo.

Bet rugsėjo 13-osios rytą, penkiolika minučių po ketvirtos, šalta baimės banga jį užliejo nuo galvos iki kojų. Ji ypač gąsdino savo netikėtumu, nepagrįstumu. Tomas būtų surikęs, bet jo liežuvis prilipo prie gomurio. Kojos pasidarė vatinės, ir jis riedėjo po žvaigždėmis, nemindamas pedalų. Juodai balti dykumos kontūrai bėgo pro šalį vis lėčiau ir lėčiau.

Jis buvo šalia.

Žmogus be veido, demonas, kuris dabar klaidžiojo po pasaulį.

Flegas.

Ilgšis, kaip jie jį vadina. Besišaipantis — taip mintyse jį vadino Tomas. Tik kai jo pašaipėlė krenta ant jūsų, gyslose stingsta kraujas, o kūnas šąla. Nuo vieno jo žvilgsnio katei pasišiaušia kailis. Jeigu jis eina per statybos aikštelę, tai statybininkų plaktukai leidžiasi jiems ant pirštų, o malksnos gula atvirkščiai ir...

...ir, o Dieve, jis nemiega!

Tomas sudejavo. Netikėtai jį apėmė silpnumas. Atrodė, jog jis mato, jaučia, kaip ankstyvo ryto tamsoje atsiveria Akis, siaubinga raudona Akis, vis dar pritemdyta miego. Ji sukinėjosi, apžiūrinėdama tamsą. Ieškojo. Ieškojo jo. Ji žinojo, kad Tomas Kalenas čia, bet nežinojo, kurioje vietoje.

Vatinės Tomo kojos apgraibomis surado pedalus, ir jis nuvažiavo toliau, greičiau ir greičiau, palinkęs prie vairo, idant sumažintų vėjo pasipriešinimą, kol pasiekė tokį greitį, kad vos neskrido virš kelio. Jeigu jo kelyje būtų pasitaikiusi mašina, jis būtų visu greičiu į ją įsirėžęs ir turbūt užsimušęs.

Pamažu tamsaus, stingdančio buvimo pojūtis silpo ir tolo už nugaros. Nuostabiausia buvo tai, kad ta raudonoji Akis žiūrėjo į jo pusę, slydo juo, bet nepastebėjo („Turbūt, kad pasilenkiau prie vairo“, — pamanė Tomas)... O paskui Akis užsivėrė.

Tamsos žmogus vėl užsnūdo. Kaip jaučiasi triušis, kai ant jo juodu kryžiumi krenta erelio šešėlis... o paskui skrieja pro šalį, nesustodamas ir nelėtindamas skrydžio? Kaip jaučiasi pelė, kai katiną, ramiai tykojusį beveik visą dieną prie jos urvelio, šeimininkas akiplėšiškai išmeta už durų? Ką jaučia elnias, praeidamas pro užsnūdusį nuo besaikio pasigėrimo medžiotoją? Galbūt jie nieko nejaučia, o galbūt junta tą patį, ką ir Tomas, aplenkęs juodą ir labai pavojingą įtakos sferą: jis tarsi iš naujo gimė. Jis patyrė sunkiai užsitarnautą saugumo jausmą ir tai, kad tokia didžiulė sėkmė tikriausiai turėjo būti ženklas iš aukštybių.

Tomas mynė iki penktos valandos ryto. Dangus priešaky nusidriekė tamsia mėlyne su auksiniais aušros nėriniais. Žvaigždės ėmė blėsti.

Atrodė, jog jį apleido paskutinės jėgos. Tomas pavažiavo truputį toliau, staigiai pasuko dešinėn, nuvažiavo nuo kelio septyniasdešimt jardų ir nutempė dviratį prie išdžiūvusios upelio vagos. Prirovė pakankamai sausos žolės ir dviratį užmaskavo. Už dešimties jardų nuo jo viena prie kitos linko dvi uolos. Tomas atsigulė šešėlyje tarp jų, po galva pasidėjo striukę ir bematant užsnūdo.

67 skyrius

Klajojantis Dabita sugrįžo į Las Vegą. Jis atvyko apie pusę dešimtos ryto. Loidas stebėjo jo atvykimą. Flegas irgi pamatė Loidą, bet tarsi nekreipė į jį dėmesio.

Prilaikydamas moterį, jis ėjo Didžiojo viešbučio vestibiuliu. Nepaisant beveik nesąmoningo pasibjaurėjimo Tamsos žmogumi, visi pasukdavo galvas žvilgtelėti į jį. Moters plaukai buvo nepadorios sniego baltumo spalvos. Ji buvo siaubingai nudegus, vienas nudegimas buvo toks stiprus, kad Loidui priminė gaisrą Indian Springse. Jos akys žiūrėjo į pasaulį taip neišraiškingai, jog tai atrodė ne kaip paprastas abejingumas, o netgi daugiau nei idiotizmas. Sykį Loidas jau matė panašų žvilgsnį. Los Andžele, po to, kai Tamsos žmogus susidorojo su Eriku Stelertonu, juristu, mokiusiu Flegą, kaip viską reikia organizuoti.

Flegas į nieką nežiūrėjo. Šypsodamasis jis privedė moterį prie lifto. Durys užsidarė, ir jie pakilo į patį viršutinį aukštą.

Kitas šešias valandas Loidas buvo užsiėmęs ir stengėsi pasiruošti, kad vos Flegui pašaukus stotų prieš jį su ataskaita. Jam atrodė, kad viskas kontroliuojama. Beliko tik nuvažiuoti pas Polą Berlsoną ir gauti visą jo turimą informaciją apie Tomą Kaleną, jeigu Džulija Lori iš tikrųjų būtų ką nors aptikusi — Loidas manė, kad tai mažai tikėtina. Bet einant pas Flegą geriau apsidrausti, nei paskiau gailėtis. Daug geriau.

Jis pakėlė ragelį ir ėmė ramiai laukti. Praėjus kelioms sekundėms po spragtelėjimo, pasigirdo Širlės Danbar balsas Tenesio valstijai būdingu akcentu:

— Komutatorius.

— Sveika, Širle, čia Loidas. Ar galėtum man surinkti 6214.

— Polo? Jo nėra namuose. Jis Indian Springse. Pamėginsiu surasti jį bazėje.

— Gerai. Pamėgink.

— Loidai, kada gi tu užbėgsi paragauti mano šokoladinio torto? Aš kepu jį kas tris keturias dienas.

— Greitai, Širle, — raukydamasis atsakė Loidas. Širlei per keturiasdešimt, storulė... o dar mėto savo tinklus ant Loido. Jis girdėjo daug paskalų apie ją, ypač iš Vitnio ir Ronio Saikso. Bet ji buvo puiki telefonistė, su telefoniniais Las Vego tinklais daranti stebuklus. Vėl pajungti telefonus — bent jau svarbesnius — buvo pirmoji užduotis po elektrinės paleidimo, bet didžioji dalis pajungimo įrenginių perdegė, todėl jie sugrįžo prie konservų skardinių su nutiestais tarp jų laidais ekvivalento. Be to, trukdė nuolatinės perkrovos. Širlė puikiai su viskuo susidorojo, ir dar apmokė dvi ar tris operatores. O jos kepti šokoladiniai tortai iš tikrųjų buvo skanūs.

— Iš tikrųjų greitai, — pridūrė jis ir pamanė, kaip būtų puiku prie grakštaus, standaus Džulijos Lori kūno pridėti Širlės Danbar talentus ir jos gerą, neįnoringą charakterį.

Moteris, atrodo, tuo pasitenkino. Ragelyje pasigirdo cypimas, ir Loidas susiraukęs patraukė jį kuo toliau nuo ausies. Pagaliau kitame laido gale pasigirdo gaudesys.

— Beilis, — ištarė vos girdimas balsas.

— Čia Loidas, — suriko jis į ragelį. — Ar Polas pas jus?

— Volas kieno, Loidai? — paklausė Beilis.

— Polas! Polas Berlsonas!

— Taip, jis čia, geria kokakolą.

Pauzė — Loidas jau buvo bemanąs, kad juos atjungė, — o paskui pasigirdo Polo balsas.

— Polai, mums teks rėkti, labai blogas ryšys, — Loidas nebuvo įsitikinęs Polo sugebėjimu netgi pakelti balsą, tad ką jau kalbėti apie rėkimą. Berlsonas buvo mažas žmogutis, nešiojantis akinius storintomis linzėmis, kai kurie jį vadino misteriu Vėsa, nes jis, nepaisant Las Vego karščio, nuolat vilkėjo kostiumą su liemene. Jis buvo nepranokstamas informatorius, ir Flegas, užplūdus didžiadvasiškumui, kažkada Loidui pasakė, kad 1991 metais Berlsonas vadovaus slaptajai policijai. Ir jis pui-i-ikiai susidoros, šiltai šypsodamasis pridūrė Flegas.