Būtent todėl Loidas devintą valandą vakaro sėdėjo vienišas ir dėliodamas pasjansą gailėjosi, kad jis negirtas.
— Misteri Henreidai?
— Kas dar? — jis pakėlė galvą ir išvydo merginą gražiu kaprizingu veideliu. Aptempti balti šortai. Marškinėliai, vos dengiantys krūtinę. Seksuali, bet atrodo susinervinusi ir išblyškusi, beveik ligota. Ji įnirtingai kramtė nykščio nagą, ir Loidas pastebėjo, kad visi jos nagai apkramtyti.
— Ко?
— Aš... man reikia pamatyti misterį Flegą, — pasakė ji. Jos balsas staiga prarado jėgą ir ji užbaigė bemaž pašnabždom.
— Šit kaip? Tu ką, manai, kad aš jo sekretorius?
— Bet... sako... pamatyti jus.
— Kas?
— Angė Hiršfild. Tai ji.
— Kuo tu vardu?
— M-m, Džulija, — ji sukikeno, bet tai buvo tik refleksas. Išgąstis nuo jos veido neišnyko, ir Loidas pamanė, kas gi per mėšlas sukasi jos galvutėje. Tokio tipo merginos neims klausinėti Flego, jeigu reikalas iš tikrųjų nebus labai rimtas.
— Džulija Lori.
— Ką gi, Džulija Lori, Flego Las Vege dabar nėra.
— O kada jis grįš?
— Nežinau. Jis išvyksta ir parvyksta, niekam apie tai nepranešdamas. Nesako ir man. Jeigu tu nori ką nors pasakyti, perduok tai per mane, o aš pasirūpinsiu, kad jis apie tai sužinotų, — ji abejodama jį nužvelgė, ir Loidas žodis žodin pakartojo tai, ką jau šiandien buvo sakęs Karlui Но. — Džulija, tai mano darbas.
— Gerai, — o paskui greitakalbe: — Jeigu tai svarbu, tai tu jam pasakysi, kad būtent aš apie tai pranešiau. Džulija Lori.
— Gerai.
— Ar tu nepamirši?
— Ne, žinoma, ne! Na, koks reikalas?
Ji papūtė lūpytes.
— Nereikia iš manęs tyčiotis.
Jis atsiduso ir padėjo ant stalo kortų kaladę, kurią laikė rankoje.
— Ne, — pasakė jis. — Nesityčiosiu. O dabar papasakok.
— Tas kurčius. Jeigu jis čia, tai aš manau, jog jis šnipas. — Jos akys piktai žybtelėjo, — kalės vaikas taikė į mane pistoletu.
— Koks kurčius.
— Na, aš pamačiau pusprotį ir pamaniau, kad kurčiasis irgi gali būti su juo. Jie visiškai į mus nepanašūs. Aš manau, jog jie atėjo iš anos pusės.
— Aš visiškai nesusigaudau, apie ką tu kalbi. Ši diena man buvo labai sunki, ir aš pavargau. Jeigu tu, Džulija, neimsi kalbėti rišliau, aš užmigsiu.
Džulija atsisėdo ir užsimetusi koją ant kojos papasakojo Loidui apie savo susitikimą su Niku Androsu ir Tomu Kalenu, kuris įvyko Pratę, Kanzaso valstijoje, jos gimtame miestelyje. Apie peptobismolį („Aš paprasčiausiai truputį pajuokavau, o tas kurčnebylis nukreipė į mane pistoletą!“). Ji papasakojo ir apie tai, kad šaudė į juos, kai jie ėjo iš miesto.
— Na ir ką tai įrodo? — paklausė Loidas, kai Džulija užbaigė savo pasakojimą. Išgirdęs žodį „šnipas“, jis truputį susidomėjo, bet po to šie plepalai jam netruko atsibosti.
Džulija vėl papūtė lūpytes ir užsirūkė cigaretę.
— Aš gi tau sakiau. Tas nugeibėlis, jis dabar čia. Galiu prisiekti, kad jis šnipas.
— Tai sakai, kad jo vardas Tomas Kalenas?
— Taip.
Loidas turėjo puikią atmintį. Jis įsivaizdavo Kaleną — stiprus, aukštas blondinas, bet jis neatrodo toks blogas, kaip ta kalė jį pavaizdavo. Jis pamėgino prisiminti dar ką nors, bet bergždžiai. Žmonės kaip anksčiau plūdo į Vegą — nuo šešiasdešimties iki šimto žmonių per dieną. Visų prisiminti negalėjai, o pasak Flego, imigracija, prieš pradėdama slūgti, įgaus dar didesnį mastą. Loidas nusprendė patraukti pas Polą Berlsoną, kuris tvarkė Las Vego gyventojų sąrašus, ir sužinoti apie tą Kaleną daugiau.
— Ar jūs jį suimsite? — paklausė Džulija.
Loidas pažvelgė į ją:
— Aš suimsiu tave, jeigu tu nuo manęs neatsikabinsi.
— Puikus vaikinas! — šūktelėjo Džulija Lori. Ji pašoko, gręždama Loidą žvilgsniu. Atrodė, kad jos kojos, glaudžiai aptemptos baltų šortų, augo iš pat kaklo. — Aš gi mėginu jums padėti!
— Aš viską patikrinsiu.
— Baikit, girdėjau aš tokias pasakas.
Ji nuėjo šalin, vylingai kraipydama užpakalį.
Loidas žiūrėjo į ją kažkaip suglumęs, galvodamas, kad pasaulyje pilna tokių vištyčių — netgi dabar, po supergripo. Voro patelių, kurios po sueities suryja savo partnerius, pusseserių. Praėjo ištisi du mėnesiai, o ji vis dar nori tą kurčią vaikinuką sutrinti į miltus. Kaip, anot jos, jį vadina? Androsu?
Loidas išsiėmė iš kišenės juodą bloknotą, pavartė jį ir surado švarų puslapį. Vien trumpi užrašai, kuriuos jis rašė patsai sau — viską, pradedant priminimu nusiskusti prieš susitinkant su Flegu, iki pamąstymų apie vaistinių uždarymą, kol iš jų dar nepradėjo dingti morfijus ir kodeinas. Greitai reikės įsigyti naują bloknotą.
Nelygiu mokinuko raštu jis parašė: „Nikas Androsas arba Androsas — nebylys. Mieste?“ ir žemiau: „Tomas Kalenas — pasitikslinti pas Polą“. Loidas įsikišo knygelę kišenėn. Šiaurės rytuose, keturiasdešimt mylių nuo čia, po mirksinčiomis nakties žvaigždėmis Tamsos žmogus su Nadina Kros atliko savo jungtuvių apeigas. Jam būtų labai įdomu sužinoti, jog Niko Androso draugas yra Las Vege.
Bet Tamsos žmogus miegojo.
Loidas rūškanai peržvelgė išdėliotą pasjansą, akimoju pamiršdamas Džuliją Lori, jos nepasitenkinimą ir aptemptą užpakalį. Jis padėjo dar vieną tūzą, ir jo mintys melancholiškai sugrįžo prie Šiukšliaus bei spėlionių, ką gali pasakyti — arba padaryti — Flegas, kai Loidas jam papasakos apie įvykį.
*
Tuo pat metu, kai Džulija Lori, jausdama atlikusi pilietinę pareigą ėjo iš Kabareto baro, Tomas Kalenas kitoje miesto dalyje stovėjo prie savo buto lango ir susimąstęs žvelgė į pilnatį. Atėjo laikas eiti. Laikas grįžti.
Šis butas neatrodė panašus į namą Boulderyje. Jis buvo apstatytas, bet neparuoštas. Tomas nepakabino čia nė vienos reklamos, nė vienos iškamšos. Ši vieta buvo tik laukimo priegloba, ir dabar atėjo laikas leistis atgalinėn kelionėn. Tai jį džiugino. Jam nepatiko čia būti. Čia viskas buvo persismelkę sausu puvimo kvapu, prie kurio neįmanoma priprasti. Žmonės daugiausiai buvo geri, ir kai kuriuos jis mylėjo taip pat, kaip ir žmones Boulderyje, pavyzdžiui Angę ir mažylį Dinį. Niekas nesišaipė iš jo atsilikimo. Jie davė jam darbo ir juokavo su juo. Ir per pietų pertraukas dalijosi su juo maistu. Tai buvo geri žmonės, nelabai kuo besiskiriantys nuo žmonių Boulderyje, kiek jis galėjo spręsti, bet...
Bet nuo jų sklido tas kvapas.
Atrodė, jog visi jie stebi ir laukia. Kartais keistoje tyloje jų žvilgsniai klaidžiojo po tuštumą, tarsi jie visi matytų tą patį nerimastingą sapną. Jie vykdė įsakymus, neklausinėdami, kam ir kodėl tai daro. Atrodė, tarsi jie visi būtų užsidėję laimingų žmonių kaukes, bet jų tikri, paslėpti veidai buvo monstrų fizionomijos. Tomas apie tai matė filmą. Tokie monstrai vadinami vilkolakiais.
Virš dykumos plaukė mėnulis — vaiduokliškas, aukštas, laisvas.
Jis matė Dajaną, ji irgi buvo iš Laisvosios Zonos. Tomas ją matė tik kartą. Kas jai atsitiko? Galbūt ji irgi rinko žinias? Ar ji sugrįžo atgal? Jis nežinojo. Bet jautė išgąstį.
Ant kėdės, pastatytos prie nenaudingo spalvoto televizoriaus, gulėjo kuprinė, prikimšta džiovintos mėsos hermetiškuose paketuose ir traškučių. Tomas paėmė kuprinę ir ją užsidėjo.
„ Eiti naktį, dieną miegoti“.
Nesidairydamas Tomas išėjo į kiemą. Mėnulis švietė taip ryškiai, kad jo figūra metė šešėlį ant suskeldėjusio asfalto, kur kažkada stovėjo mašinos su kitų valstijų numeriais. Jis pasižiūrėjo į plaukiančią dangumi vaiduoklišką monetą.
Читать дальше