Stephen King - Dvikova (2)

Nadina pamėgino atstumti tą balsą, užtrenkti prieš jį duris, kaip jas užtrenkia protingas žmogus prieš tą, kurio akys dega troškimu žudyti. Bet ji negalėjo to padaryti. Balsas kuždėjo, kad ji liko gyva tik laimingo atsitiktinumo dėka. Kad Haroldo kulka galėjo pataikyti jai į tarpuakį, ir tai su Rendelo Flego planais nebūtų susiję. Ji pavadino balsą melagiu. Flegas žino viską pasaulyje... Netgi kur nukris mažiausias pūkelis...

„ Ne, viską žinoti — Dievo sugebėjimas, — spyriojosi balsas. — Dievo, o ne jo. Tu likai gyva laimingo atsitiktinumo dėka, o tai reiškia, kad visos skolos apmokėtos. Tu jam nieko neskolinga. Jeigu nori, gali apsisukti ir keliauti atgalios.

Grįžti atgal — na ir pajuokavo. Kur grįžti? Balsas į tai neturėjo ką pasakyti, o ir Nadina būtų nustebusi, jeigu tasai būtų atsakęs. Jeigu Tamsos žmogus — milžinas molinėmis kojomis, tai šis jos atradimas truputį pavėluotas.

Nadina pabandė sutelkti dėmesį į šaltą ryto dykumos grožį, kad negirdėtų to balso. Bet balsas liko, tylus ir įkyrus: „ Jeigu jis nežinojo, jog Haroldas gali mesti jam iššūkį ir jį užpulti, tai ko dar jis nežino? Ir ar kitą kartą tai nepasirodys lemtinga klaida?“

Bet, teisingasis Dieve, jau per vėlu. Pavėluota dienomis, mėnesiais, galbūt netgi metais. Kodėl gi tas balsas tylėjo iki to momento, kai ką nors kalbėti jau beprasmiška? Ir tarsi supratęs tokio argumento teisingumą, balsas pagaliau nutilo, palikęs ją vieną su ryto tyla. Nadina važiavo negalvodama, atidžiai žiūrėdama į kelią. Kelią, vedantį į Las Vegą. Kelią, vedantį pas jį.

„Vespa“ užspringo tą pačią dieną. Viduje kažkas sutarškėjo, ir variklis išsikvėpė. lš jo pasklido kažkoks degančios gumos kvapas. Greitis nukrito nuo keturiasdešimties mylių iki einančio pėsčiomis. Nadina nustūmė „Vespą“ į šalikelę ir kelis kartus nuspaudė sankabą, nors žinojo, kad tai nepagelbės. Ji pražudė motociklą. Keliaudama pas savo jaunąjį, ji pražudė daug ką. Ją slėgė kaltė už visų Laisvosios Zonos Komiteto narių ir visų tą vakarą, kai įvyko sprogimas, pakviestųjų sunaikinimą. O paskui dar ir Haroldas. Ir dar, tebūnie prisiminta ne laiku, negimęs Franės Goldsmit mažylis.

Nuo šių minčių jai pasidarė bloga. Kojos tapo it vatinės. Nadina persisvėrė per bordiūrą ir išleido lauk savo lengvus pusryčius. Ji visa degė, ji tarsi kliedėjo ir jautėsi šlykščiai — vienintelė gyva būtybė saulės įkaitintame dykumos košmare. Buvo karšta... Labai karšta.

Atsigręžusi atgal, ji nusišluostė burną. „Vespa“ tartum išleidęs dvasią gyvūnas gulėjo ant šono. Kelias akimirkas Nadina į ją stebeilijo, o paskui leidosi kelionėn. Ji jau praėjo Sausąjį ežerą. Tai reiškė, kad šiandien, jeigu niekas nepavežės, teks miegoti pakelėje. Bet kokiu atveju, ji nusigaus iki Las Vego tik ryte. Ir Nadiną netikėtai apėmė įsitikinimas: Tamsos žmogus privers ją eiti pėsčiomis. Ji atkeliaus į Las Vegą alkana, leisgyvė iš troškulio ir nuo tvankios, šutinančios dykumos kaitros, kuri iki paskutinio lašo išdegins iš jos visą buvusį gyvenimą. Moteris, Naujosios Anglijos privačioje mokykloje mokiusi vaikus, pranyks, ji bus negyva kaip Napoleonas. Jeigu pasiseks, tai teliks ją trikdantis ir neraminantis balselis — paskutinė buvusios Nadinos dalis. Bet laikui bėgant ir jis išnyks.

Ji ėjo, veidu sruvo prakaitas. Kaip visada tarsi gyvsidabris švytėjo horizonto linija, kur plentas susiliejo su išblukusiu dangumi. Nadina atsisegė palaidinę, paskiau nusivilko ją ir liko tik su baltu medvilniniu liemenuku. Nudegs saulėje? Na ir kas? Tiesą pasakius, į tai buvo nusispjauti.

Kada ėmė rausti saulėlydis, jos pečiai ir mentės įgavo skaisčiai raudoną atspalvį. Vakaro vėsa plūstelėjo netikėtai, priversdama ją drebėti, ir ji prisiminė miegmaišį palikusi šalia „Vespos“. Susimąsčiusi apsižvalgė, akimis ieškodama pusiau palaidotos smėlyje mašinos. Nuo minties pasislėpti vienoje iš jų jai pasidarė bloga — blogiau nei nuo nudegimo.

„ Aš kliedžiu“, — pamanė ji ir nusprendė, kad geriau bus visą naktį eiti, nei apsinakvoti vienoje iš tų mašinų. Jeigu tai būtų atsitikę Vidurio Vakaruose! Ji būtų susiradusi daržinę, glėbį šieno arba dobilų lauką. Svarią minkštą vietą. O čia buvo tik kelias, smėlis, po karšta saule išdžiūvusi bevaisė dykuma.

Nadina nusibraukė nuo veido ilgus plaukus. Jai šmėstelėjo miglota mintis, kad geriau būtų mirusi.

Dabar saulė pasislėpė už horizonto, diena sustingo tarp šviesos ir tamsos. Vėjas, dvelkiąs į ją, skleidė mirtiną šaltį. Staiga išsigandusi, Nadina apsidairė aplink. Buvo pernelyg šalta.

Uolos virto tamsiu monolitu. Smėlio kopos priminė piktus milžinus. Netgi spygliuoti kaktusų brūzgynai buvo panašūs į numirėlių pirštus, lendančius pro smėlį iš savo negilių kapų. O virš galvos kosminis dangaus ratas.

Ji prisiminė šaltą ir nejaukią Dylano dainos eilutę: „ Nuvarytas, kaip krokodilas... sunaikintas kukurūzuos...“

O paskui eilutę iš grupės „Eagles“ dainos, netikėtai gąsdinančią: „Ir aš noriu šiandien naktį miegoti su tavimi dykumoje... O aplink mus bus milijonai žvaigždžių...“

Ūmai ji suprato, kad jis kažkur netoliese.

Ji žinojo tai anksčiau, nei jis prabilo.

— Nadina, — iš tirštėjančios tamsos atsklido švelnus jo balsas. Be galo švelnus, nuvejantis šalin siaubą. Tai atrodė nelyginant sugrįžimas namo. — Nadina, Nadina... kaip man patinka mylėti savo Nadiną.

Ji atsigręžė, ir jis buvo čia, ji visada žinojo, kad vieną kartą tai atsitiks, ir viskas atrodys būtent taip paprasta. Jis sėdėjo ant seno „Ševrolė“ sedano kapoto (ar sėdėjo jis čia vos prieš sekundę? Ji nebuvo įsitikinusi, bet vargu), sukryžiavęs kojas, rankos lietė nutrintais džinsais aptemptus kelius. Bet akyse švelnumo tikrai nebuvo. Jo akys belojo, kad kažin ar tame žmoguje apskritai švelnumui esama vietos. Jose ji pastebėjo šokčiojančius niūraus triumfo žiburėlius.

— Sveikas, — pasakė ji. — Aš atėjau.

— Taip. Pagaliau tu čia. Kaip ir buvai žadėta, — jo šypsena praplatėjo, jis ištiesė į ją rankas. Ji paėmė jas, o kai priėjo arčiau, pajuto deginančią jo šilumą. Skleidė ją kaip prikūrenta koklinė krosnis. Jo lygios, be jokių linijų rankos nuslydo jos rankomis... o paskiau tvirtai, tarytum antrankiai, suspaudė jos riešus.

— O Nadina, — sušnabždėjo jis ir pasilenkė ją pabučiuoti. Ji truputį pasuko galvą, žiūrėdama aukštyn į šaltą žvaigždžių šviesą, ir jo bučinys palytėjo labiau skruostą nei lūpas. Bet jis neapsigavo. Oda ji pajuto pašaipią jo grimasą.

„ Jis kelia pasišlykštėjimą, — pamanė Nadina. Bet pasišlykštėjimas tebuvo apnašos ant dar kažko, ir tas kažkas buvo dargi blogiau — seniai slopintas geismas, gašlumas; amžinas pimpaliukas pagaliau pakėlė savo galvutę, pasiruošęs tuojau pat išvemti nuo ilgo saugojimo prarūgusią dvokiančią sėklą. Jo rankos, slystančios jos nugara, degino labiau nei saulė. Ji prisiglaudė prie jo, ir netikėtai siauras balnas tarp jos kojų kažkaip pastorėjo, papilnėjo, tapo labiau juntamas, suvokiamas. Jo kelnių kraštas nepadoriai erzino slapčiausią jos vietą, ir Nadina norėjo pasitrinti, visiems laikams atsikratyti šio neįveikiamo geismo.

— Pasakyk man vieną dalyką, — paprašė ji.

— Viską, ko panorėsi.

— Tu pasakei: „ Kaip pažadėta “. Kas mane tau pažadėjo? Kodėl būtent mane? Beveik visą savo gyvenimą aš žinojau apie tave, bet nežinau, koks tavo vardas.