Stephen King - Dvikova (2)

Pirmąją naktį Haroldas praleido apimtas siaubo, kliedėdamas, kad niekada neįstengs nušliaužti iki kelio, įsitikinęs, jog numirs tarpeklyje. Bet kai išaušo rytas, jis vėl raukydamasis iš skausmo ėmė ropštis aukštyn. Pradėjo apie septintą valandą, kaip tik tuo metu, kai didelis oranžinis Laidojimo komiteto savivartis, ten, Boulderyje, išvažiavo iš autostoties. Galų gale Haroldas sužeista ranka įsikibo į aptvaro grandinę — tai atsitiko penktą valandą vakaro. Jo motociklas po senovei buvo savo vietoje, ir Haroldas nuo palengvėjimo vos neapsiverkė. Jis susirado skardines su maisto produktais ir peilį, atidarė vieną indelį ir susigrūdo į burną gabalą troškintos mėsos. Bet skonis buvo šlykštus, ir po ilgos kovos maistą jis išspjovė.

Haroldas ėmė suvokti neišvengiamą artėjančios mirties faktą, jis gulėjo šalia savo „Triumfo“ ir prispaudęs sužalotą koją raudojo. Tokioje padėtyje jis sugebėjo netgi šiek tiek pamiegoti.

Kitą dieną po liūtimi Haroldas iki kaulų peršlapo. Drebėjo iš šalčio, prasidėjo gangrena, bet jis kentėjo skausmą, savo kūnu apsaugodamas nuo drėgmės pistoletą. Tą vakarą jis pradėjo rašyti bloknote ir pirmą kartą suvokė, jog jo raštas prastėja. Jis suvokė begalvojąs apie Danielio Kyzo apsakymą „Gėlės Aldžernonui“. Jame grupė mokslininkų protiškai atsilikusį kiemsargį pavertė genijumi... tam tikram laikui. O paskui vargšas vaikinas ėmė degraduoti. Koks gi jo vardas? Atrodo, Čarlis. Taip, tikrai, nes pagal tą apsakymą sukurtas filmas taip ir vadinosi — „Čarlis“. Labai geras filmas. Ne toks geras, kaip pats apsakymas, prikimštas septintojo dešimtmečio psichodelinio mėšlo, bet visgi neblogas. Ankstesniais laikais Haroldas dažnokai vaikščiojo į kiną, bet dar dažniau žiūrėjo video. Tomis dienomis, kai pasaulis, anot Pentagono, buvo gyvybinga kvota. Dažniausiai filmus žiūrėdavo vienas.

Jis užrašė savo bloknote, žodžiai lėtai augo iš svyrinėjančių raidžių:

„ Įdomu, ar jie visi žuvo? Komiteto nariai? Jeigu taip, man labai gaila. Mane suklaidino. Tai silpnas pasiteisinimas dėl savo poelgių, bet prisiekiu viskuo pasaulyje, jis vienintelis, galintis turėti kokios nors reikšmės. Tamsos žmogus toks pat realus, kaip ir supergripas, kaip kažkur slėptuvėse paslėptos atominės bombos. Ir kai ateina galas, ir kai jis toks siaubingas, kaip ir pranašavo gerieji žmonės, artėjant prie Teisingumo Sosto, belieka pasakyti tik viena: aš klydau“.

Haroldas perskaitė, ką parašęs, ir virpančia ranka perbraukė per antakius. Atleidimui to nepakako. Šis atsiprašymas buvo prastas, labai prastas. Perskaitęs šią pastraipą po jo „metraščio“ pamanys, jog Haroldas veidmainis. Jis įsivaizdavo save anarchijos karaliaus vaidmenyje, bet Tamsos žmogus permatė jį kiaurai ir be ypatingų pastangų pavertė jį šalikelėje mirštančia ir drebančia kaulų krūva. Jo koja ištino ir dvokė kaip sugedę pernokę bananai, o jis sėdėjo ir bandė į lentynėles sudėlioti tai, ko neįmanoma nė apsakyti. Jis tapo savo užsitęsusios vaikystės auka, viskas pasirodė taip paprasta. Jis buvo savo regėjimų belaisvis.

Mirdamas jis juto išsaugojęs šiek tiek protingumo, galbūt truputį orumo. Jis nenorėjo žemintis, šlubuojančių raidžių primargintuose puslapiuose išgalvodamas sau pasiteisinimus.

— Boulderyje aš galėjau kuo nors tapti, — ramiai ištarė jis, ir ši paprasta, siaubinga tiesa galėjo virsti ašarų priežastimi, jeigu jis nebūtų taip stipriai išvargęs ir išsekęs. Haroldas žvilgtelėjo į nelygias raides, o po to nukreipė žvilgsnį į „Koltą“. Netikėtai jis panoro viską baigti ir pamėgino svarstyti, kaip savo gyvenimą užbaigti pačiu paprasčiausiu ir kuo garbingesnių būdu. Tai atrodė svarbiau, nei palikti savo užrašus tam, kuris suras juos po vienerių ar dešimties metų.

Haroldas suspaudė tušinuką. Pagalvojo. Užrašė:

„ Atsiprašau už savo padarytus sunaikinimus, bet neneigiu, kad tai padariau savo valia. Mokykliniuose dokumentuose aš visada pasirašinėdavau Haroldu Emeriu Lauderiu. Savo rankraščius — bjauri rašliava, štai kas jie yra, — aš pasirašinėdavau lygiai taip pat. Su Dievo pagalba kartą parašiau savo vardą trimetrinėmis raidėmis ant daržinės stogo. Šiuos paskutinius žodžius aš norėčiau pasirašyti vardu, kurį gavau Boulderyje. Tada aš jo nenorėjau pripažinti, bet dabar pripažinsiu su džiaugsmu. Aš mirštu nepraradęs sveikos nuovokos ir viską išsiaiškinęs“.

Stropiai baigęs rašyti, jis pasirašė: Hokas.

Haroldas įdėjo bloknotą motociklo bagažinėn, užmovė ant tušinuko antgalį ir įsidėjo jį į kišenę. Jis įsikišo „Kolto“ vamzdį į burną ir pasižiūrėjo į žydrą dangų. Šis priminė vaikišką žaidimą, dėl kurio jį berniūkščiai visada pašiepdavo, nes jis niekada neišdrįsdavo visko padaryti iki galo. Ogankvito pakraštyje buvo pylimas, reikėjo nušokti nuo jo ir skristi krūtinėje apmirusia širdimi, kol nenukrisi ant smėlio ir nenusirisi žemyn, o paskiau užsiropšti viršun ir pakartoti viską iš naujo.

Tai atlikdavo visi, išskyrus Haroldą. Jis stovėjo ant pylimo krašto ir skaičiavo: „ Vienas... Du... Trys!“ — lygiai taip pat kaip ir kiti, bet magiškasis užkeikimas niekada nepasiteisindavo. Jo kojos likdavo prikaustytos prie žemės. Jis negalėjo prisiversti nušokti. Kartais vaikai, vadindami Haroldą bailiuku, persekiodavo jį iki pat namų.

Jis pamanė: „ Jeigu aš būčiau sugebėjęs prisiversti nušokti nors kartą... tik vieną kartą... galbūt manęs nebūtų čia. Gerai, paskutinį kartą už viską sumokės kiti“.

Haroldas mintyse ištarė: „ Vienas... Du... TRYS!“ Jis paspaudė gaiduką. Pistoletas iššovė. Haroldas nušoko.

65 skyrius

Į šiaurę nuo Las Vego yra Emigrantų slėnis, ir tą naktį jo apmirusioje tyloje plykstelėjo laužo ugnis. Prieš jį sėdėjo Rendelas Flegas ir niūriai čirškino triušį. Jis vartė jį ant paties pasigaminto iešmo, stebėdamas, kaip šis, lašindamas į laužą riebalus, kepė. Pūtė lengvas vėjelis, atnešdamas iki dykynės jūros kvapus, ir atėjo vilkai. Jie tupėjo už dviejų kopų nuo jo laužo, kaukdami į beveik pilną mėnulį ir jausdami keptos mėsos kvapą. Kartkartėmis Flegas mesdavo į juos žvilgsnį, ir tada du ar trys susiriedavo, kandžiodamiesi ir gindamiesi galingomis užpakalinėmis letenomis, kol silpniausias nebūdavo nugalėtas. Paskui likusieji vėl imdavo kaukti, užvertę snukius į išpampusį, rausvoką mėnulį. Bet dabar vilkai jam įgriso.

Jis mūvėjo džinsus, avėjo numintus batus bei vilkėjo striukę su dviem paveikslėliais ant viršutinių kišenių ir užrašu: „KAIP TAVO KIAULIENA?“ Naktinis vėjas taršė jo apykaklę.

Jam nepatiko įvykių eiga. Jį persekiojo blogos nuojautos, velniškos nuojautos, kaip užgriozdinto rūsio tamsoje besiblaškantys šikšnosparniai. Senutė numirė, ir pradžioje jis pamanė, jog tai gerai. Nepaisant nieko, jis bijojo senosios moters. Ji numirė, ir jis Dajanai Jurgens pasakė, kad ši numirė, būdama komos būsenos... bet ar tai buvo tiesa? Dabar jis jau nebebuvo tuo tikras.

Ar ji pačioje pabaigoje prakalbo? O jeigu prakalbo, tai ką ji pasakė? Ką jie sumanė?

Jam išsivystė kažkas panašaus į trečią akį. Tai buvo kaip sugebėjimas levituoti; kažkas, ką jis sugebėjo ir pateisino, bet kaip reikiant nesuprato. Jis galėjo priversti akį pasistengti ir pamatyti... beveik visada. Bet kai kada akis pasidarydavo mistiškai akla. Jis sugebėjo žvilgtelėti į mirštančios moters kambarį, pamatė susirinkusius aplink ją... bet vėliau reginys išskydo, ir jis vėl atsidūrė dykumoje, susivyniojęs į miegmaišį, žiūrintis į viršų, bet nematantis nieko, išskyrus Kasiopėją supamajame žvaigždžių krėsle. O jo viduje pasigirdo balsas: „Ji mirė. Jie tikėjosi, kad ji prabils, bet ji neprabilo“.