Stephen King - Dvikova (2)

— Ne! — žvygtelėjo jis, ir Dajana pajuto jį už savęs kaip juodo vėjo šuorą.

Ji smogė galva į langą. Pasigirdo kurtinantis garsas, ir nustebusi ji išvydo, kaip storos šukės krinta žemyn ant šaligatvio. Besisukančiuos šukės it gyvsidabrio kamuolėliai plūstelėjo švytinčiu fontanu. Inercija iki pusės išmetė jos kūną pro kiaurymę, ir ji, paplūdusi krauju, ten įstrigo. Ant savo pečių ji pajuto jo rankas ir pagalvojo, kiek jam prireiks laiko, kad priverstų ją kalbėti. Valandos? Dviejų? Ji manė, kad jau miršta, bet to nepakako.

„ Aš mačiau Tomą, ir tu negali jo pajusti, ar kaip tu tai darai, nes jis kitoks, jis...“

Flegas įtraukė ją į vidų.

Staigiai pasukdama galvą į dešinę, ji nusižudė. Aštri stiklo šukė giliai įsmigo į jos gerklę. Antroji įsmigo į dešinę akį. Akimirką jos kūnas įsitempė, rankos ėmė daužytis į stiklą. Paskui ji suglebo. Tai, ką Tamsos žmogus įsitempė į kabinetą, buvo plūstantis krauju maišas. Ji numirė — tikriausiai suvokdama triumfą.

Virdamas iš pykčio, Flegas spyrė jai koja. Paslankus, abejingas negyvo kūno judesys dar labiau jį įsiutino. Urgzdamas ir rėkdamas, jis puolė spardyti jos kūną. Jo plaukai ėmė kibirkščiuoti, tarsi kažkur jo viduje būtų atgijęs ciklotronas, ir, sukūręs elektrinį lauką, pavertęs jį baterija. Akys liepsnojo grėsminga ugnimi. Jis staugė ir spardė, spardė, spardė ir staugė.

Už durų Loidas ir kiti išblyškę susižvalgė. Daugiau jie nebegalėjo ištverti. Dženė, Kenas ir Vitnis išėjo. Jų mirtinai išbalusiuose veiduose galėjai perskaityti, neva jie nieko negirdėjo, be to, ir toliau nenorėjo nieko girdėti.

Liko tik Loidas — ne todėl, kad to norėjo, o todėl, kad žinojo: to nori jis. Ir galų gale Flegas jį pasikvietė.

*

Jis sėdėjo ant plataus rašomojo stalo, sukryžiavęs kojas ir padėjęs rankas ant aptemptų mėlynais džinsais kelių. Virš Loido galvos jis žvelgė kažkur į erdvę. Loidas pamatė, jog stiklinis sienos panelis per vidurį išdaužtas. Dantyti skylės kraštai buvo kraujuoti. Ant grindų gulėjo į drapiruotę suvyniotas kaži kas, kas miglotai priminė žmogaus kūną.

— Atsikratyk šituo, — įsakė Flegas.

— Gerai, — Loido balsas perėjo į kimų šnabždesį. — Ar man paimti galvą?

— Paimk viską kartu, nunešk į rytinį miesto pakraštį, apipilk benzinu ir padek. Ar tu girdi mane? Sudegink tai! Sudegink tą sukruštą šliundrą!

— Gerai.

— Taip, — Flegas maloningai nusišypsojo.

Drebėdamas ir stenėdamas iš siaubo, Loidas pamėgino pakelti sunkų nešulį. Viduje buvo kažkas tvirta. Tas kažkas išsprūdo iš jo rankų ir dusliai dunktelėjęs vėl nukrito ant grindų. Loidas metė išgąstingą žvilgsnį į Flegą, bet šis po senovei sėdėjo pusiau lotoso poza ir žvelgė į tuštumą. Loidas pakėlė ryšulį ir nunešė durų link.

— Loidai?

Stabtelėjęs Loidas atsigręžė. Iš jo krūtinės išsiveržė tyli aimana. Flegas vis dar sėdėjo pusiau lotoso poza, bet dabar jis kybojo dešimt colių virš stalo, vis taip pat įsistebeilijęs į erdvę.

— K-k-ką?

— Ar raktas, kurį aš tau daviau Fynikse, vis dar pas tave?

— Taip.

— Laikyk jį po ranka. Ateina laikas.

— G-gerai.

Loidas laukė, bet daugiau Flegas neištarė nė žodžio. Jis pakibo tamsoje, kartodamas gluminantį protą indų fakyro triuką, nukreipęs žvilgsnį į save ir švelniai šypsodamasis.

Kaip visada džiūgaudamas, kad jis dar gyvas ir neišprotėjęs, Loidas skubiai išėjo.

*

Tos dienos rytas Las Vege išaušo visiškai ramus. Loidas, persismelkęs benzinu, sugrįžo apie antrą valandą dienos. Kilo vėjas, ir penktą valandą, sukdamas tarp pastatų smėlį, jis jau kaukte kaukė. Palmės, liepą bei rugpjūtį nepalaistytos ir pradėjusios džiūti, plevėsavo dangaus fone kaip apiplyšusios karinės vėliavos. Danguje grūdosi keistos formos debesys.

Kabareto bare Vitnis Hoganas ir Kenas Demotas gėrė alų iš butelių, užkąsdami jį sumuštiniais su kiaušiniu. Trys senutėlės ledi — visi jas vadino Seserimis Raganomis — miesto pakraštyje laikė vištas, bet kiaušinių vis tiek neužteko. Apačioje, kazino, mažylis Dinis Makartis linksmai šėlo su plastmasiniais kareivėliais, rikiuodamas juos ant žaidimų stalo.

— Pažiūrėk į tą padaužą, — meiliai ištarė Kenas. — Manęs paprašė valandėlę jį pasaugoti. Kaip aš norėčiau, jog jis būtų mano. Mano žmona turėjo tik vieną vaiką. Be to, ir tas gimė neišnešiotas. Trečią dieną jis mirė inkubatoriuje, — Kenas žvilgtelėjo apačion tuo momentu, kai į kazino įėjo Loidas.

— Ei, Dini! — pašaukė Loidas.

— Oidas! Oidas! — šūktelėjo Dinis ir pribėgo prie Loido. Šis sugriebė jį ir pametėjo aukštai viršun.

— Ar pabučiuosi Loidą? — paklausė jis.

Dinis skambiai pakštelėjo jam į skruostą.

— O aš tau kai ką turiu, — pasakė Loidas ir iš kišenės ištraukė saują saldainių su ryškais popierėliais.

Dinis patenkintas paėmė juos.

— Oidai?

— Ko, Dini?

— O kodėl tu kvepi kaip benzino kolonėlė?

Loidas nusišypsojo:

— Aš deginau šiokias tokias šiukšles, mielasis. Eik žaisti. Kas dabar tavo mama?

— Angelina, — Dinis ištarė kaip „Angeina“. — O paskui vėl Bonė. Man patinka Bonė. Bet Angeliną irgi myliu.

— Nesakyk jai, kad Loidas davė saldainių. Nes Angelina prilups Loidą.

Mažylis pažadėjo nepasakoti ir nubėgo šalin, juokdamasis ir įsivaizduodamas, kaip Angelina lups Loidą. O po kelių minučių jis jau vėl sėdėjo ant stalo, čiaumodamas saldainius ir prikimšta burna įsakinėdamas armijai. Priėjo Vitnis su balta prijuoste. Jis atnešė Loidui du sumuštinius ir butelį šalto alaus.

— Ačiū, — padėkojo Loidas. — Atrodo puikiai.

— Tai naminė duona, — išdidžiai atsakė Vitnis.

Loidas ėmė valgyti.

— Ar kuris nors matėte jį? — pagaliau paklausė jis.

Kenas papurtė galvą.

— Man atrodo, kad jis vėl išvažiavo.

Loidas pamėgino tai apmąstyti. Lauke užkaukė vėjas, vienišas, paklydęs dykumoje. Dinis akimirkai pakėlė galvą, o paskui vėl ėmė žaisti.

— Aš manau, jog jis kažkur netoliese, — pagaliau ištarė Loidas. — Nežinau kodėl, bet greičiausiai yra būtent taip. Man atrodo, kad jis kažkur netoliese ir laukia kažką netrukus įvyksiant. Tik nenumanau ką.

Vitnis tyliai pratarė:

— Manai, jog jis išgavo iš jos prisipažinimą?

— Ne, — žiūrėdamas į Dinį, atsakė Loidas. — Abejoju. Kažkokiu būdu viskas išėjo ne taip. Ji... jai pasisekė, arba ji pergudravo jį. O taip atsitinka nedažnai.

— Kažin, ar tai stipriai pakenks, — pasakė Kenas. — Bet jis atrodė sunerimęs.

— Žinoma, — Loidas įsiklausė į vėjo kauksmą. — Galbūt jis sugrįžo į Los Andželą, — bet Loidas tuo abejojo, ir ši abejonė atsispindėjo jo veide.

Vitnis atnešė dar alaus. Jie gėrė tylėdami, jų galvose sūkuriavo neramios mintys. Iš pradžių Teisėjas, paskui ta moteris. Abu negyvi. Ir nė vienas neprakalbo. Ir nė vienas neliko sveikas, kaip jis buvo įsakęs. Tarsi „Jankiai“ pasaulio čempionate būtų pralaimėję dvejas rungtynes paeiliui. Jiems buvo sunku tuo patikėti, ir jie jautė išgąstį.

Visą naktį pūtė stiprus vėjas.

63 skyrius

Artėjant rugsėjo dešimtosios vakarui, Dinis žaidė mažame, nutolusiame nuo viešbučio ir daugybės kazino, parke. Jo „mama“ šią savaitę, Angelina Hiršfild, sėdėdama ant suoliuko, kalbėjosi su jaunute mergina, kuri atvyko į Las Vegą prieš penkias savaites, praėjus dešimčiai dienų po to, kai čia pasirodė Angė.