Stephen King - Dvikova (2)

Atrodė, jog jie žvelgė vienas į kitą ištisą amžinybę. Paskui Flegas pakilo ir priėjo prie stalo. Dajana irgi atsistojo. Ji iš tikrųjų ėmė tikėti, jog jis ją paleis. Flegas atsisėdo ant stalo krašto ir prisitraukė prie savęs pasikalbėjimų įrenginį.

— Aš įsakysiu Loidui pakeisti tepalą ir apžiūrėti tavo motociklą, — paaiškino jis. — Aš taip pat paprašysiu į baką pripilti benzino. Dabar juk kuro pakanka. Užtenka visiems, ar ne? Nors buvo toks laikas — aš puikiai jį prisimenu, tikriausiai ir tu taip pat, Dajana, kai atrodė, jog dėl paprasčiausio benzino trūkumo nuo atominių sprogimų išnyks visas pasaulis, — Flegas palingavo galvą. — Žmonės labai labai kvaili, — jis paspaudė ryšių selektoriaus mygtuką. — Loidai?

— Aš čia.

— Pripilk į Dajanos motociklo baką benzino ir pastatyk jį prie viešbučio. Ji rengiasi mus palikti.

— Taip.

Flegas išjungė ryšį.

— Štai taip, brangioji.

— Aš galiu... paprasčiausiai išeiti?

— Taip, ponia. Man buvo labai malonu, — jis parodė ranka į duris... delnu žemyn.

Dajana žengė durų link. Jos ranka jau beveik lietė rankeną, kai jis ištarė:

— Taip, dar vienas dalykas. Vienas... labai nereikšmingas dalykas.

Dajana atsigręžė į jį. Jis nusišypsojo. Tai buvo draugiška šypsena, bet tam tikrą sekundės dalį jis priminė jai didžiulį juodą mastifą su nukarusiu iš nasrų liežuviu, dengiančiu baltus aštrius dantis, kurie galėjo ramiai nutraukti ranką, tarsi tai būtų virtuvės rankšluostis.

— Taip?

— Čia yra dar vienas jūsų žmogus, — ištarė Flegas. Jo šypsena tapo dar platesnė. — Kas tai galėtų būti?

— Iš kur galiu žinoti? — gūžtelėjo pečiais Dajana, bet mintyse šmėstelėjo: „ Tomas Kalenas!.. Ar iš tikrųjų tai galėjo būti jis?“

— Pasakyk, brangioji. Aš maniau, kad mudu dabar draugai.

— Žinoma, — atsakė ji. — Pagalvok, ir tu suprasi, jog aš elgiuosi garbingai. Komitetas pasiuntė mane... ir Teisėją... ir kas gali žinoti, ką dar... ir jie buvo labai atsargūs. Kad mes negalėtume vienas kito išduoti, jeigu kas nors... atsitiktų.

— Jeigu mes staiga nuspręstume nuplėšyti jums nagus?

— Taip. Mano kandidatūrą pasiūlė Siuzana Štern. Aš manau, Laris Andervudas... jis irgi Komiteto narys.

— Aš žinau, kas toks Laris Andervudas.

— Gerai, aš manau, kad tai jis pasiūlė Teisėją. Bet kalbant apie kitus... — ji papurtė galvą. — Tai gali būti bet kuris. Aš žinau tik tiek, kad kiekvienas iš septynių Komiteto narių turėjo pasiūlyti po žvalgą.

— Taip, galėjo būti ir taip, bet čia ne tas atvejis. Yra dar vienas, ir tu žinai, kas jis, — Flego šypsena tapo dar platesnė, dabar ji ėmė Dajaną gąsdinti. Atrodė nenatūrali. Omai ji ėmė panėšėti į ištrauktą iš vandens negyvą žuvį arba per teleskopą stebimą mėnulio paviršių. Dajana pajuto, kaip jos šlapimo pūslė prisipildo skysčio.

— Tu žinai, — pakartojo Flegas.

— Ne, aš...

Flegas vėl palinko prie selektoriaus.

— Ar Loidas jau išėjo?

— Ne, aš čia, — girdėjosi puikiai.

— Dėl Dajanos motociklo truputį luktelėk, — pasakė jis. — Mes dar turime apie ką... — jis dirstelėjo į ją, jo akys ėmė mąsliai švytėti, — ...apie ką pasikalbėti, — užbaigė jis.

— Gerai.

Ragelyje trakštelėjo. Flegas šypsodamasis stebeilijo ją, jo kumščiai buvo sugniaužti. Labai ilgai vėrė ją akimis. Dajana sukaito, ji visa peršlapo. Atrodė, jog jo akys pasidarė tamsesnės ir didesnės. Žiūrėti į jas buvo tas pat, kaip žvelgti į labai seną gilų šulinį. Ji pabandė atplėšti žvilgsnį, bet neįstengė.

— Pasakyk man, — labai švelniai ištarė Flegas. — Ir tegul tarp mūsų, brangioji, nelieka jokių nesusipratimų.

Iš kažkur toli Dajana išgirdo savo balsą:

— Visa tai buvo scenarijuje, ar ne? Nedidelė vieno veiksmo pjesė.

— Brangioji, aš nesuprantu, apie ką tu kalbi.

— Puikiai supranti. Jūs padarėte klaidą — Loidas tau atsakė per greitai. Kai tu įsakai, čionykštės varlės akimirksniu nušokuoja. Jis turėjo būti pusiaukelėje prie motociklo, bet tu tik įsakei jam pasilikti, nes visiškai nesirengi manęs paleisti.

— Brangioji, tu sergi neišgydoma paranoja. Manau, jog kalta pažintis su tais vyrais iš klajojančio žvėryno. Tikriausiai tai buvo siaubinga, bet juk mes nenorime viso to pakartoti, taip?

Ją apleido jėgos. Paskutinėmis valios pastangomis sugniaužė apmirusią dešiniąją ranką į kumštį ir sudavė sau į kairiąją akį. Galvą persmelkė skausmas, prieš akis ėmė plaukti migla. Galva loštelėjo atgal ir atsitrenkė į duris. Dajana atplėšė nuo jo akių žvilgsnį ir pajuto, kaip sugrįžta valia ir jėga pasipriešinti.

— O, koks tu geras, — su patyčia ištarė ji.

— Tu žinai, kas jis, — pasakė Flegas. Jis išėjo iš užstalės ir patraukė prie jos. — Tu žinai, ir tu man papasakosi. Brangioji, trinktelėjimas sau į galvą tavęs neišgelbės.

— Kaipgi tu to nežinai? — šūktelėjo Dajana jam į veidą. — Tu juk sužinojai apie Teisėją ir apie mane! Kaipgi nežinai apie...

Jo rankos, šaltos it antkapiai, siaubinga jėga nusileido ant jos pečių.

— Kas?

— Aš nežinau.

Jis papurtė ją kaip skudurinę lėlę. Jo veidas liepsnojo, jis buvo siaubingas, ir jis toliau šaipėsi. Rankos buvo šaltos, bet nuo veido sklido dykumos karštis.

— Žinai. Pasakyk man. Kas?

— O kodėl tu nežinai?

— Todėl, kad aš jo negaliu pamatyti! — riktelėjo jis ir nubloškė ją į priešingą kambario kampą. Netikėtai jis pavirto krūva kaulų, ir kai Dajana išvydo prieblandoje švytintį, palinkusį virš jos veidą, iššoko jos peilio ašmenys, skleisdamos po kojomis šilumą. Švelnus ir suprantantis veidas pranyko. Rendelas Flegas dingo. Dabar ji liko viena su Klajojančiu Dabita, Išstypėliu, Vyriausiuoju, ir padėti jai galėjo tik Dievas.

— Tu pasakysi, — ištarė jis. — Tu pasakysi man, ką aš noriu žinoti.

Dajana nužvelgė jį, o paskui, rankoje jausdama peilio svorį, lėtai atsistojo.

— Taip, aš tau pasakysiu, — ištarė ji. — Prieik arčiau.

Šaipydamasis jis žengė žingsnį pirmyn.

— Ne, dar arčiau. Aš noriu tau pakuždėti į ausį, — jis žingtelėjo dar. Mergina vienu metu juto ir deginantį karštį, ir stingdantį šaltį. Jos ausyse ūžė. Ji juto puvimo tvaiką — drėgną, sodrų, apgaubiantį. Ji juto beprotybės kvapą, panašų į tamsiame ir drėgname rūsyje pūvančių daržovių smarsą. — Arčiau, — kimiai sušnabždėjo ji.

Jis žengė dar žingsnį, ir Dajana nervingai sugniaužė kumštį. Ji girdėjo, kaip spragtelėjo mygtukas. Iššoko peilio ašmenys.

— Štai taip! — isteriškai šūktelėjo ji ir iš visų jėgų užsimojo, siekdama pataikyti į pilvą ir palikti jį šiame kambaryje paplūdusį krauju, paleistomis žarnomis. Bet užuot išsigandęs mirtino dūrio, įsirėmęs rankomis į šonus ir užvertęs liepsnojantį veidą, rangydamasis nuo jį draskančio juoko, Flegas prapliupo kvatotis.

— O, mano brangioji! — šūktelėjo jis ir vėl ėmė juoktis.

Ji bukai įsistebeilijo į savo ranką. Joje buvo sugniaužtas geltonas bananas su baltai žydra etikete. Dajana pasibaisėjusi numetė jį ant kilimo, kur tasai pavirto blyškiai geltona, panašia į Flego, šypsena.

— Tu man pasakysi, — sušvogždė jis. — Žinoma, pasakysi.

Ir Dajana suprato, jog jis teisus. Ji greitai apsisuko, taip greitai, kad net Tamsos žmogui tai pasirodė netikėta. Jis ištiesė ranką, bet sugriebė tik jos palaidinukės šilką. Dajana iš visų jėgų rėžėsi į stiklinę sieną.