Stephen King - Dvikova (2)

Angė Hiršfild turėjo dvidešimt septynerius metus. Mergina buvo dešimčia metų jaunesnė, mūvėjo glaudžiai aptemptus džinsinius šortus ir trumpučius, absoliučiai nieko nepaliekančius vaizduotei, marškinėlius. Kontrastas tarp jos vinklaus, stangraus kūno ir vaikiškos, pasipūtusios, beprasmės veido išraiškos buvo mažne nepadorus. Jos kalba buvo monotoniška ir, atrodė, nesibaigianti: roko žvaigždės, seksas, jos nuobodus darbas Indian Springse, seksas, jos briliantinis žiedas, seksas, teleprogramos, kurių ji taip ilgisi, ir vėl seksas.

Angė troško, kad mergina nešdintųsi su kuo nors užsiimti seksu ir paliktų ją ramybėje. Ir ji vylėsi, jog Diniui sukaks bent jau trisdešimt metų, kol ateis šios merginos eilė pakeisti jam motiną.

Tuo metu Dinis atsitraukė nuo savo žaislų, nusišypsojo ir šūktelėjo:

— Tomai! Ei, Tomai!

Kitoje parko pusėje pasirodė vyras šiaudiniais plaukais. Jis ėjo svyrinėdamas, su didele maisto pintine rankoje.

— Panašu, jog jis girtas, — pastebėjo mergina.

Angė nusišypsojo:

— Ne, tai Tomas. Jis tiesiog...

Bet Dinis jau metėsi pirmyn, iš visų jėgų rėkdamas:

— Tomai! Palauk, Tomai!

Tomas šypsodamasis atsigręžė:

— Dini! Ehei!

Dinis puolė prie Tomo. Šis paleido pintinę, sugriebė berniūkštį ant rankų ir pametėjo jį aukštyn.

— Pasuk mane, Tomai! Pasuk!

Tomas suėmė Dinio riešus ir vis greitindamas ir greitindamas judesius ėmė sukti. Išcentrinė jėga pakėlė berniuko kūną viršun, kol jo kojos neatsidūrė paraleliai su žeme. Jis prapliupo juoktis. Po dviejų ar trijų ratų Tomas atsargiai pastatė berniuką ant kojų.

Dinis ėmė svirduliuoti juokdamasis ir bandydamas atgauti pusiausvyrą.

— Dal, Tomai! Dal tluputį!

— Ne, tau apsisuks galva. Tomas eina namo. Taip.

— Gėlai, Tomai. Iki!

— Man atrodo, jog Dinis labiausiai visame mieste myli Loidą Henreidą ir Tomą Kaleną. Tomas Kalenas paprastas, bet... ji žvilgtelėjo į merginą ir nutilo. Ši, susimąsčiusi ir primerkusi akis, spitrijo į Tomą.

— Ar jis atėjo su dar vienu vyru? — paklausė.

— Kas? Tomas? Ne — kiek man žinoma, jis atėjo vienas prieš pusantros savaitės. Jis buvo anapus, kitų žmonių zonoje, ir jie jį išvijo. Aš manau, kad jų praradimas, — mums radinys.

— Ir jis buvo be kurčnebylio?

— Kurčnebylio? Ne. Aš įsitikinusi, jog jis atėjo vienas. Dinis jį taip myli.

Mergina sekė akimis Tomą, kol šis dingo iš akiračio. Ji prisiminė peptobismolio buteliuką. Ji prisiminė raštelį: „ Tu mums nereikalinga“. Tai buvo ten, Kanzase, prieš tūkstantį metų. Ji norėjo juos nužudyti, ypač nebylį.

—Džulija? Ar gerai jautiesi?

Džulija neatsakė. Ji žiūrėjo į Tomą Kaleną. O po kurio laiko ėmė šypsotis.

64 skyrius

Mirštantysis atvertė bloknotą, pasiėmė tušinuką, truputį luktelėjo, o paskiau ėmė rašyti.

Tai buvo nuostabu: tušinukas, užpildydamas nuo pradžios iki galo kiekvieną puslapį, liečia popierių, tik žodžiai dabar gulė kreivi ir skersi, raidės didelės ir nelygios, rasi jis su asmenine laiko mašina vėl būtų persikėlęs į pirmą klasę.

Tomis dienomis tėvas ir motina jį vis dar mylėjo. Emė dar nepražydo, ir jo paties, kaip Ogankvito Storulio ir Potencialaus Homoseksualisto, ateitis dar nebuvo nulemta. Jis prisiminė, kaip sėdėjo prie saule užlieto virtuvės stalo ir į mėlyną sąsiuvinį žodis žodin perrašinėjo vieną iš Tomo Svifto knygų, o šalia stovėjo stiklinė kolos. Jis girdėjo iš svetainės sklindantį motinos balsą. Sykiais ji kalbėdavosi telefonu, sykiais su kaimyne: „ Gydytojas sako, jog tai tiesiog vaikiškas pilnumas. Ačiū Dievui, jo vidinės sekrecijos liaukos sveikos. Be to, jis toks nuovokus!“

Stebėti, kaip auga žodžiai, raidė po raidės. Stebėti, kaip auga sakiniai, žodis po žodžio. Stebėti, kaip auga pastraipos, ir kiekviena iš jų didžiulėje bastiono sienoje, kuri vadinama kalba, atstoja plytą.

„ Tai bus pats didžiausias mano išradimas, — įsijautęs kalba Tomas. — Žiūrėk, kas atsitiks, kai aš nustumsiu lėkštę, tik, vardan Dievo, nepamiršk užmerkti akių!“

Kalbos plytelės. Akmuo, lapas, nesurastos durys. Žodžiai. Pasauliai. Magija. Gyvenimas ir nemirtingumas. Valdžia.

„ Rita, aš nežinau, iš kur jis tai paveldėjo. Galbūt iš savo senelio. Anas buvo dvasininkas, ir sako, jog jo pamokslai buvo tiesiog nuostabūs...“

Žiūrėti į raides — puikus laiko praleidimas. Žiūrėti, kaip jos viena su kita jungiasi, rašyti atvirkščiai, rašyti. Organizuotos mintys ir idėjos. Galų gale jis įsigijo rašomąją mašinėlę (tuo laiku jau beveik viskas buvo nulemta; Emė mokėsi aukštesnėse klasėse, buvo Nacionalinės šlovės draugijos, teatro, retorikos ratelių narė, absoliuti pirmūnė, nuo jos dantų nuėmė tiesinančias plokšteles, o jos geriausia draugė buvo Franė Goldsmit... o vaikiškas jos brolio pilnumas taip ir nepraėjo, nors jau sukako trylika, ir savigynos tikslams jis pradėjo vartoti keiksmažodžius, ir su lėtai besiskleidžiančiu siaubu ėmė suprasti, kas yra gyvenimas, koks jis iš tikrųjų: didžiulis verdantis katilas, ir jis jame jautėsi vienišas). Mašinėlė jam atvėrė vis kitką. lš pradžių tai vyko lėtai, taip lėtai, kad spausdinimas užsitęsdavo neįtikėtinai ilgai. Tarsi mašinėlė aktyviai — ir anaiptol to neslėpdama — priešintųsi jo valiai. Bet kai išmoko spausdinti, tuomet ėmė suprasti, kas yra mašinėlė iš tikrųjų: kažkas panėšinčio į magišką tarpininką tarp jo minčių ir įstatyto į velenėlį popieriaus lapo. Iki epidemijos jis spausdino daugiau nei šimto ženklų per minutę greičiu ir įstengdavo suspėti paskui savo šuoliuojančias mintis bei visas jas užrašyti. Aiman, jis niekados nesiliovė rašyti ranka, prisimindamas, kad „Mobis Dikas“, taip pat „Vėjo nublokšti“ ir „Prarastas rojus“ buvo parašyti ranka.

Raštą, kurį Franė pamatė jo dienoraštyje, Haroldas ugdė ilgus metus — nei skyrelių, nei nutrūkstančių linijų, nėra kur užkliūti akiai. Tai buvo darbas — alinantis, iki mėšlungio pirštuose — bet tai buvo mylimas darbas. Jis noriai ir su dėkingumu naudojosi rašomąja mašinėle, bet manė, kad geriausias mintis jis pasilieka užrašyti ranka.

Ir dabar jis tokiu pat būdu užrašinėjo paskutines savo mintis.

Jis pasižiūrėjo aukštyn ir pamatė, kaip danguje lėtai sklando suopiai, primindami šeštadienio televizijos serialą su Rendolfu Skotu arba Makso Brendo romaną. Jis pagalvojo apie tai romano eilutėmis: „Haroldas danguje išvydo laukiančius, besisukančius ratu suopius. Akimirką jis ramiai juos stebėjo, o paskiau vėl palinko prie savo dienoraščio“.

Jis sugrįžo prie savo užrašų — prie iškankintų jo skausmo raidžių, kurias jis vedžiojo virpančia ranka. Haroldas ilgesingai prisiminė saulės užlietą virtuvę, stiklinę šaltos kolos, senas Tomo Svifto knygas. O dabar, pamanė jis (ir parašė), pagaliau jis, ko gero, nudžiugintų savo tėvą ir motiną. Jis atsikratė savo vaikišku tuklumu. Ir teoriškai likęs nekaltas, jis turėjo visišką moralinę teisę tvirtinti nesąs homoseksualistas.

Jis išsižiojo ir karktelėjo:

— Garbės žodis, ma.

Jis prirašė jau pusę puslapio, peržiūrėjo, ką parašęs, o paskiau nužvelgė išsuktą ir sulaužytą koją. Sulaužytą? Pasakyta per švelniai. Koja buvo sutrinta. Jis jau penkias dienas sėdėjo šios uolos šešėlyje. Baigėsi maistas. Jeigu ne liūtis, jis būtų numiręs prieš dieną ar dvi. Koja puvo. Nuo jos sklido puvimo kvapas, kūnas prilipo prie kelnių medžiagos, persmelkė ją ir pavertė luobu.