Stephen King - Dvikova (2)

Aiman, jis nebetikėjo tuo balsu. Be to, jį jaudino šnipų problema. Teisėjas, kurio galva buvo sudaužyta į šipulius. Mergina, kuri išsprūdo paskutinę sekundę. Ir ji žinojo, velniai griebtų! Ji žinojo.

Netikėtai jis metė įniršusį žvilgsnį į vilkų gaują, ir beveik pusė tuzino jų puolė pjautis. Tyloje jų urzgimas priminė plyštančių drabužių garsus.

Jis žinojo visus pasiuntinius, išskyrus... trečiąjį. Kuris buvo tas trečiasis? Jis nuolat pasitelkdavo pagalbon Akį, bet ši jam siūlė ir siūlė paslaptingą idiotišką mėnulio atvaizdą. Kas gi trečiasis?

Kaipgi ta mergiotė sugebėjo išslysti? Jis buvo užkluptas netikėtai, jo rankose liko tik jos šilkinė palaidinukė. Žinojo apie jos peilį, tai buvo vaikiškas žaisliukas, bet tik ne apie netikėtą šuolį pro langą. Ir stingdantis sielą būdas, kuriuo ji, nesvyruodama nė sekundės, išėjo iš gyvenimo. Sekundė, ir ji buvo negyva.

Jo mintys blaškėsi kaip žebenkštys tamsoje. Įvykių pakraščiai nyko. Ir tai jam nepatiko.

Pavyzdžiui, Lauderis. Dar buvo Lauderis.

Jis valdė jį taip nuostabiai kaip prisukamą žaisliuką su rakteliu nugaroje. Ateik čia. Nueik ten. Padaryk tą. Padaryk aną. Bet bomba nusinešė tik dviejų iš septyneto gyvybes — visą planą, visas pastangas sugadino sugrįžusi mirštanti sena negrė. O paskiau... po to, kai Haroldas buvo pašalintas... jis vos nenužudė Nadinos! Prisimindamas tai, jis iki šiol jaučia stebėtiną įniršio antplūdį. O ta trenkta kalė stovėjo išsižiojusi ir laukė, kol jis iššaus vėl, tarsi būtų norėjusi žūti. Ir kas būtų užbaigęs šitą reikalą, jeigu Nadina mirtų? Kas, jeigu ne jo sūnus?

Triušis iškepė. Jis nuėmė jį nuo iešmo ir įsidėjo į skardinę lėkštę.

— Gerai, velnio pėstininkai, eikite šen!

Nuo šių žodžių jis ėmė juoktis. Ar kada nors buvo jūros pėstininku? Jis manė, kad buvo. Ten dar buvo vienas vaikinukas, defektuotas, vardu Bu Dinkvėjus. Jie...

Kas?

Flegas susiraukė spitrydamas į kelioninį katiliuką. Ar jie įkalė jį lazdomis į žemę? Ar nusuko jam sprandą? Atrodo, jis kažką prisimena apie benziną. Bet ką?

Užėjus netikėtam įniršiui, jis vos nešvystelėjo iškepto triušio į laužą. Jis privalo atsiminti tokius dalykus, velniai griebtų! — Ateikite čia, valkatos, — sušnibždėjo jis.

Jis ėmė prarasti savo sugebėjimus. Anksčiau gebėjo atsigręžti atgal į šeštą, septintą, aštuntą dešimtmečius. Dabar gi jis prisimena įvykius tik nuo epidemijos pradžios. Daugiau nebuvo nieko, išskyrus uždangą, kuri sykiais šiek tiek pakildavo, kad jis spėtų miglotai kažką prisiminti (pavyzdžiui, Bu Dinkvėjų... jeigu toks žmogus apskritai kada nors egzistavo), ir vėl nusileisdavo.

Pats ankstyviausias jo prisiminimas, kuriuo jis buvo daugmaž tikras, — kaip jis 51-uoju plentu ėjo į pietus, Mauntin Sičio kryptimi, Keito Bredentono namų link.

Kaip jis gimė. Atgimė iš naujo.

Dabar jis jau neegzistavo vien tik kaip žmogus tikrąja šio žodžio reikšme, jeigu jis kada nors apskritai toks buvo. Jis atrodė panašus į svogūną, nuo kurio lėtai lupo sluoksnį po sluoksnio, kuriuos atstojo žmogiškosios gudrybės, įgimti refleksai, atmintis, galbūt netgi laisva valia... jeigu ji tikrai kada nors egzistavo.

Jis ėmė valgyti triušį.

Kartą, — Flegas buvo visiškai tuo įsitikinęs, — kai padėtis taps nekontroliuojama, jis sugebės akimirksniu išnykti. Bet ne dabar. Tai buvo jo vieta, jo laikas, ir jis kovos čia. Nesvarbu, jog kol kas jis negali aptikti trečiojo žvalgo, kaip nesvarbu ir tai, kad pačioje pabaigoje Haroldas išsprūdo iš rankų, parodė negirdėtą įžūlumą, mėgindamas nužudyti jo nuotaką, pažadėtą ir lemtą jo sūnaus motiną.

Kažkur dykumoje šmirinėjo Šiukšlius, šniukštinėdamas ginklus, kurie neramią ir grėsmingą Laisvąją Zoną sunaikins visam laikui. Jo Akis nevaliojo sekti Šiukšliaus; Flegas manė, jog tasai dar keistesnis nei jis pats, kažkuo panėšintis į pėdsekį šunį žmogišku pavidalu, kuris radaro tikslumu iššniukštinėja korditą, napalmą ir panašius dalykus.

Po mėnesio ar net anksčiau Nacionalinės gvardijos reaktyviniai lėktuvai skraidys, nešdami po savo sparnais pilną raketų komplektą. O kai jis bus absoliučiai įsitikinęs, jog jo jaunoji nėščia, jie nuskris į rytus.

Jis mąsliai sužiuro į mėnulio apskritimą ir nusišypsojo.

Egzistavo dar viena galimybė. Jis tikėjosi, jog Akis jam parodys — savo laiku. Jis gali ten patraukti galbūt varnos pavidalu. O galbūt vilko arba vabzdžio, pavyzdžiui, vabalo maldininko, pasivertęs kuo nors pakankamai mažu, gebančiu įlįsti pro ventilio sklendę, paslėptą po sausa dykumos žole. Jis sugebės prasibrauti tamsiais plyšiais ir prasikepurnėti pro ventiliacijos groteles.

Toji vieta buvo po žeme. Kaip tik šalia Kalifornijos sienos. Ten slypėjo daug mėgintuvėlių, ištisos mėgintuvėlių eilės. Kiekvienas su savo etikete: supercholera, juodligė, naujos patobulintos buboninio maro versijos, visos pagrįstos gebėjimu mutuoti, kas ir padarė supergripą universaliai mirtiną. Toje vietoje jų ištisi šimtai, bet kokiam skoniui. Laisvoji Zona, ką manytumėte, jei tai patektų į vandenį? O gal užnuodyti orą? Kokia nors miela liga Kalėdoms, o galbūt jūs pasirinktumėte patobulintą kiaulytės variantą?

Rendelas Flegas, Tamsos Santa Klausas, skubantis savo lėktuvu, kad į kiekvieną kaminą įmestų truputį virusų? Jis lauks ir gajus, kada ateis laikas veikti. Kažkas jam pakuždės. Viskas bus gerai. Šį kartą jokios skubos. Jis viršūnėje ir ketina joje pasilikti.

Triušis buvo suvalgytas. Pasisotinęs karštu maistu, vėl pasijuto pačiu savimi. Atsistojo, rankoje laikydamas lėkštelę, ir švystelėjo kaulus į nakties tamsą. Vilkai puolė prie jų pjaudamiesi, urgzdami ir kandžiodamiesi; mėnulio šviesoje grėsmingai švytėjo jų akys.

Flegas stovėjo įsirėmęs rankomis į klubus, ir jo trankus juokas kilo į mėnulį.

*

Kitą dieną anksti ryte Nadina išvažiavo iš Glendeilu pavadinto miestelio ir savo „Vespa“ nurūko 15-uoju plentu. Jos palaidi sniego baltumo plaukai plevėsavo tarsi nuotakos nuometas. Jai buvo gaila taip ištikimai tarnavusios „Vespos“, kuriai atėjo galas. Nuvažiuotų mylių skaičius, sunkiai įveikti Uoliniai kalnai, nereguliari priežiūra — visa tai atsiliepė. Motoras kosėjo ir čiaudėjo. Apsisukimų per minutę kiekį rodanti rodyklė šokčiojo, užuot stovėjusi ties 5x1000 atžyma. Bet visa tai buvo nesvarbu. Jeigu motociklas suges anksčiau, nei ji nusigaus iki vietos, tuomet eis pėsčiomis. Dabar jos niekas nepersekiojo. Haroldas buvo negyvas. Ir jeigu jai teks eiti, ум tai sužinos ir atsiųs ką nors ją pavėžėti.

Haroldas į ją šaudė! Haroldas mėgino ją nužudyti!

Nepaisant visų pastangų, ši mintis nuolat sugrįždavo. Taip neturėjo įvykti. Flegas atėjo į jos sapną pirmąją naktį po sprogimo, kai Haroldas pagaliau ryžosi sustoti pailsėti. Jis pranešė, kad palieka Haroldą su ja iki to laiko, kol jie nenusigaus iki Vakarinio Šlaito, beveik iki Jutos. Paskui Haroldas nelaimingo atsitikimo metu bus greitai ir neskausmingai pašalintas. Tepalo dėmė. Ir viskas, jokių problemų. Bet tai nebuvo greita ir neskausminga, ir Haroldas vos jos nenužudė. Kulka praskriejo per colį nuo jos skruosto, o ji net pajudėti negalėjo. Ji sustingo, nustebusi, kaip jis išdrįso taip pasielgti, kaip jam leido net pamėginti į ją pasikėsinti.

Ji bandė save įtikinti, jog šitokiu būdu Flegas mėgino ją įbauginti, priminti, kam ji priklauso. Bet taip daryti nebuvo jokios prasmės! Tai atrodė kaip beprotybė. Net jei ir buvo kokia nors prasmė, tai jos viduje tūnojo atkaklus visažinis balselis, tvirtinantis, esą Haroldo šaudymas — ne tas atvejis, kuriam Flegas buvo pasiruošęs.