Stephen King - Dvikova (2)

Karlas atėjo rugsėjo 12-ąją, apie antrą valandą, rankoje laikydamas motociklininko šalmą. Ant kairio skruosto — stiprus nudegimais, ant rankos — pūslės. Kilo gaisras. Stiprus, bet ne toks, koks galėjo būti. Susprogo benzinvežis, degančiu kuru užliedamas visą plentą.

— Gerai, — atsakė Loidas. — Aš pranešiu apie tai Vyriausiajam. Ar nukentėję pristatyti į ligoninę?

— Taip, pristatyti. Nemanau, jog Fredis Kampanaris išgyvens iki saulėtekio. Vadinasi, lieka tik du pilotai — aš ir Endis. Kai jis sugrįš, pranešk jam tai ir dar šį tą. Aš noriu, kad tasai sukruštas Šiukšlius pasišalintų. Tokia mano kaina, kad pasilikčiau aš.

Loidas dėbtelėjo į Karlą Но:

— Štai kaip?

— Aš juk aiškiai pasakiau.

— Ką gi, Karlai, aš tau atsakysiu, — prabilo Loidas. — Šio prašymo aš negaliu perduoti. Jeigu tu ketini jam įsakinėti, tuomet pasakyk pats.

Karlas netikėtai suglumo ir išsigando. Keista buvo tame vyriškame veide matyti baimę.

— Taip, aš tave suprantu. Loidai, aš tiesiog pavargau ir užsiknisau. Man velniškai skauda veidą. Aš nenorėjau visko suversti tau.

— Gerai, vaikine. Tai mano darbas, — kartais Loidas dėl to gailėdavosi. Jam įsiskaudo galvą.

Karlas pasakė:

— Bet Šiukšlius privalo išeiti. Jeigu jam apie tai turiu pranešti aš, tuomet pranešiu. Aš žinau, kad jis turi vieną iš tų juodųjų akmenų. Jis artimas Ilgšiui. Bet paklausyk, — Karlas atsisėdo ir padėjo šalmą ant žaidimams skirto stalo. — Dėl gaisro kaltas Šiukšlius. Viešpatie, kaip mes apskritai ketiname skraidyti tais lėktuvais, jeigu vienas iš Vyriausiojo vaikinų pilotus paverčia liepsnojančiais deglais.

Keli žmonės, ėję per Didžiojo viešbučio vestibiulį, neramiai dirstelėjo į stalą, už kurio sėdėjo Loidas ir Karlas.

— Karlai, kalbėk tyliau.

— Gerai. Bet juk tu supranti, kokia problema?

— Kodėl esi toks įsitikinęs, jog tai Šiukšlius?

— Paklausyk, — palinkdamas į priekį, ištarė Karlas, — jis buvo garaže. Labai ilgai. Daugelis jį ten matė, ne tik aš.

— Aš maniau, kad jis išvažiavo. Kažkur į dykumą. Tu gi žinai, ieškoti ginklų.

— Bet jis sugrįžo. Mašina, kuria jis važinėja, prikimšta šio mėšlo iki viršaus. Vienam Dievui žinoma, kur jis juos randa. Tiek to, vaikinai turėjo pertrauką kavai. Bet tu gi jį žinai. Jam ginklai kaip mažyliui saldainiukas.

— Taigi.

— Paskutiniai daikčiukai, kuriuos jis mums parodė, buvo padegimams skirtos kovinės priemonės. Patempi už kilpelės, ir pradeda lengvai rusenti fosforas. Vėliau pusvalandį arba keturiasdešimt minučių, destis, koks dagties ilgis, — nieko neįvyksta, ar ne? Supratai? O paskiau sprogimas. Labai intensyvus. Šiukšlius rodė mums ir tauškė visokius niekus, ir Fredis Kampanaris pasakė: „Ei, Šiukšle, žmonės, žaidžiantys su ugnimi, šlapinasi į lovą“. O Stivas Tobinas — tu jį pažįsti, jis toks įdomus — pridūrė: „Ei, vaikinai, geriau paslėpkite degtukus. Šiukšlius vėl mieste“. Ir šis ūmai tarytum pasiuto. Jis vėpsojo į mus ir vos sulaikydamas kvėpavimą kažką sau po nosimi murmėjo. Aš sėdėjau šalia jo ir supratau, ką jis pasakė: „Nebeklausinėkite manęs apie senutėlės ledi Sempl pensijos čekį“. Ar tai tau ką nors sako?

Loidas papurtė galvą. Šiukšliaus jis apskritai nesuprato.

— O paskiau jis paprasčiausiai nuėjo. Susirinko daikčiukus, kuriuos mums demonstravo, ir išėjo. Mes visi pasijutome nejaukiai. Visiškai nenorėjome jo įžeisti. Daugeliui vaikinų Šiukšlius iš tikrųjų patinka. Arba patiko. Jis lyg mažas vaikas, supranti?

Loidas linktelėjo.

— O po valandos tas prakeiktas benzinvežis sprogsta kaip raketa. O kai rinkome nuolaužas, aš atsitiktinai pažvelgiau aukštyn ir išvydau Šiukšlių, stebintį mus pro binoklį nuo barako stogo.

— Ir tai viskas? — nurimęs paklausė Loidas.

— Ne. Ne viskas. Jeigu tai būtų viskas, Loidai, aš nebūčiau pasivarginęs čia ateiti. Tai mane privertė pagalvoti, kaip ta mašina susprogo. Juk būtent tokios mašinos labiausiai tinka kovinių padegamųjų priemonių panaudojimui. Vietnamiečiai daugybę mūsų mašinų susprogdino būtent taip, pasinaudodami mūsų pačių pragariškais daikčiukais. Pakišk juos po sunkvežimiu, arčiau išmetamųjų dujų vamzdžio. Jeigu mašinos niekas neužves, įrenginys suveiks tiksliai ir nepriekaištingai. O jeigu mašiną užves, jis sprogs tuomet, kai tik įšils vamzdis. Trach-babach , ir nėra mašinos. Vienintelis keliantis įtarimą dalykas — jog garaže stovi apie tuziną benzinvežių, bet mes jų nenaudojame. Taigi vargšą Fredį pristatę ligoninėn, mudu su Džonu Veitu vėl ten sugrįžome. Džonas budėjo garaže, ir jis jautėsi ne savo kailyje. Jis matė ten Šiukšlių prieš sprogimą.

— Ar jis įsitikinęs, kad matė būtent Šiukšlių?

— Turiu omeny apdegusias jo rankas, labai sunku suklysti, ar tau taip neatrodo? Bet tuomet dar niekas nieko neįtarė. Jis paprasčiausiai kaišiojo visur savo nosį, o juk tai jo darbas.

— Taip, manau, kad taip.

— Taigi mudu su Džonu ėmėme tikrinti kitus benzinvežius. Ir, Dieve brangus, kiekviename iš jų radome tas padegamąsias priemones. Jis įkišo juos po automobilių su cisternomis išmetimo vamzdžiais. Priežastis, dėl kurios pirmiausiai sprogo mūsų naudojama mašina, — įkaitęs išmetimo vamzdis, kaip aš tau ir pasakojau. Bet ir visos kitos galėjo tuojau pat susprogti. Du ar trys užtaisai jau buvo ėmę rusenti. Kai kurie benzinvežiai buvo tušti, bet maždaug penki — pilni reaktyvinio kuro! Dar dešimt minučių, ir mes būtume praradę gerą pusę bazės.

— Dieve mano, — niūriai pamanė Loidas, — tai iš tikrųjų rimta. Blogiau nebūna.

Karlas kilstelėjo apdegusią ranką:

— Tai užsidirbau, traukdamas vieną iš degančių įrenginių. Ar dabar tu supranti, kodėl jis turi išeiti?

Loidas suabejojęs paklausė:

— Galbūt kas nors kitas pavogė tuos degiklius nuo užpakalinės Šiukšliaus mašinos sėdynės, kol jo nebuvo?

Karlas ramiai atsakė:

— Ne, viskas atsitiko daug paprasčiau. Kažkas jį įžeidė, kol demonstravo savo žaisliukus, ir jis pamėgino mus visus sudeginti. Ir jam tai kone pavyko. Loidai, reikia kažką daryti.

— Gerai, Karlai.

Likusią dienos dalį Loidas praleido ieškodamas Šiukšliaus, klausinėdamas — galbūt kas nors jį matė arba žino, kur jis? Atsargūs žvilgsniai ir neigiami atsakymai. Jau pasklido gandas. Galbūt tai ir gerai. Kiekvienas, išvydęs jį, suskubs pranešti — turėdamas viltį, kad apie jo uolumą sužinos ir pats Vyriausiasis. Bet Loidas nujautė, kad Šiukšliaus nesutiks niekas. Jis davė jiems garo ir pasislėpė dykumoje.

Loidas pasižiūrėjo į išdėstytą prieš jį pasjansą ir užgniaužė neįveikiamą norą nubraukti visas kortas ant grindų. Bet užuot šitaip padaręs, padėjo dar vieną tūzą. Kai Flegui Šiukšliaus prireiks, jis paprasčiausiai suras jį ir atsiveš į čia. Senis Šiukšlius blogai baigs. Taip, vaikinui nepasisekė.

Bet sielos gilumoje Loidas stebėjosi. Paskutinių dienų įvykiai jam nepatiko. Pavyzdžiui, toji Dajana. Flegas apie ją žinojo, tai tiesa, bet moteris neprakalbo. Dajana kažkaip išslydo, ir nors jai teko žūti, jų trečiojo šnipo paieškai nepadėjo pajudėti nė per colį. Ir dar vienas dalykas. Kas atsitiko, kad Flegas pats nežino apie trečiąjį? Jis gi žinojo apie seną keistuolį, o kai sugrįžo iš dykumos, tai žinojo ir apie Dajaną ir aiškiai jiems nurodė, kaip su ja elgtis. Bet tai vis tiek nesuveikė.

O dabar tasai Šiukšlius. Jis nebuvo niekas. Galbūt toks jis buvo ankstesniame gyvenime, bet ne dabar. Jis irgi kaip ir Loidas nešiojo juodąjį akmenį. Flegui Los Andžele išvedus tą plepųjį juristą iš proto, Loidas matė, kaip Flegas padėjo Šiukšliui ant pečių rankas ir pasakė, neva visi jo sapnai išsipildys. O Šiukšlius sušnabždėjo: „Mano gyvenimas priklauso tau“. Loidas nenumanė, kas dar tarp jų galėjo įvykti, bet buvo visiškai aišku, kad po dykumą jis laksto palaimintas Flego. O dabar Šiukšlius pamišo. Tai kėlė kelis labai rimtus klausimus.