Stephen King - Dvikova (2)

— Vadink mane Ričardu. Tai mano tikrasis vardas. Vadink mane taip.

— Tai tavo tikrasis vardas? Ričardas? — su abejone balse paklausė ji, ir jis sukikeno jai į skruostą, priversdamas ją pašiurpti iš pasišlykštėjimo ir geismo. — O kas mane pažadėjo?

— Nadina, — ištarė jis. — Aš pamiršau. Eime.

Jis nuslydo nuo mašinos kapoto, vis taip pat laikydamas ją už rankų, ir ji panoro ištrūkti ir pabėgti... bet kokia iš to bus nauda? Jis pasivys ją, sugaus ir išprievartaus.

— Mėnulis, — pasakė jis. — Jis pilnas. Ir aš taip pat, — jis perbraukė jos delnu per savo išblukusių džinsų klyną. Ten buvo kažkas siaubinga, už šaltų užtrauktuko dantukų gyvenantis savą gyvenimą.

— Ne, — sumurmėjo ji ir pamėgino atitraukti ranką, galvodama apie tai, kaip viskas nepanašu į aną, kitą mėnesienos naktį, taip neįmanomai nutolusią. Ji liko anoje vaivorykštės pusėje.

Bet jis prispaudė jos ranką prie savęs.

— Eime į dykumą, tu tapsi mano žmona, — pasakė jis.

— Ne!

— Per vėlu sakyti „ne“, brangioji.

Ji nuėjo su juo. Ten buvo miegmaišis ir pajuodę, mėnulio šviesoje spindintys sidabru, laužo nuodėguliai.

Jis paguldė ją.

— Gerai, — iškvėpė jis. — Gerai, — jo pirštai atsegė diržą, paskui sagas, po to užtrauktuką.

Ji išvydo tai, ką jis buvo jai parengęs, ir suriko.

Nuo šio riksmo jo šypsena praplatėjo — didžiulė, virpčiojanti ir nepadori naktyje, o į juos žvelgė išpampęs, sodrus mėnulis.

Nadina, nepaliaujamai šaukdama, pamėgino nušliaužti šalin, bet jis sugavo ją, ir tuomet ji iš visų jėgų suspaudė kojas, o kai vienas delnas įsiskverbė tarp jų ir išskyrė jas nelyginant vandenį, ji pamanė: „ Aš žiūrėsiu į viršų... aš žiūrėsiu į mėnulį... aš nieko nejausiu, ir visa tai pasibaigs... viskas pasibaigs... aš nieko nejausiu...“

Ir kai jo mirtinas šaltis įsigavo į ją, iš jos krūtinės ištrūko klyksmas, ji ėmė priešintis, bet tai buvo beviltiška. Jis skverbėsi į ją — užkariautojas, griovėjas; ji pasruvo krauju, joje viskas atšalo, o paskui jis šeimininkavo joje, įsiskverbdamas iki pat gimdos; jos akyse atsispindėjo mėnulis — šaltas, sidabrinis jo švytėjimas, o kai jis baigė, visa tai buvo išsilydžiusi geležis, išsilydęs ketus, išsilydęs varis; ji irgi užbaigė, šaukdama iš neapsakomo malonumo, užbaigė baimėje, siaube, pereidama pro ketaus, vario vartus į dyką beprotybės žemę, įtraukta, įpūsta vidun kaip lapas jo griausmingo juoko, stebėdama, kaip tirpsta jo veidas, — dabar tai buvo šlykštus demono veidas, linguojantis visiškai šalia jos veido, demono veidas su geltonais degančiais žibintais vietoje akių — langų į pragarą, jose šokčiojo tasai šėtoniškas džiaugsmas, tai buvo akys, žvelgiančios iš viršaus į tūkstančiu niūriu naktiniu miesteliu vingrias alėjas; tos akys nuožmiai švytėjo ir buvo be galo bukos. Jis pradėjo iš naujo... iš naujo... iš naujo. Atrodė, jog jis tiesiog neišsemiamas. Šaltis. Jis buvo mirtinai šaltas. Ir senas. Vyresnis nei žmonija, nei Žemė. Jis kaskart pildė ją savo palikuonimis ir pašėlusiu kvatojimu. Žemė. Šviesa. Orgazmas. Ir vėl orgazmas. Paskutinį iš jos ištrūkusį riksmą sugavo vėjas ir išnešiojo po pačius tolimiausius nakties užkaborius, ten, kur tūkstančiai ginklų laukė ateinant naujojo šeimininko, kursai juos atgaivintų. Bjauri demono galva, besirangantis dvigubas liežuvis. Ją apgaubėjo mirtinas kvėpavimas. Dabar ji pateko beprotybės žemėn. Geležiniai vartai užsidarė.

Mėnulis!..

*

Mėnulis beveik pranyko.

Jis plikomis rankomis sugavo dar vieną triušį — virpantį mažytį kamuolėlį — ir nusuko jam sprandą. Ant senojo laužo nuodėgulių jis užkūrė naują laužą, ir štai jau triušis skleidė sotų aromatą. Vilkai pasitraukė. Tą naktį jie liko nuošalyje — ir tai buvo teisinga. Galų gale tai jo sutuoktuvių naktis, o priblokšta apatiška būtybė, abejingai sėdinti kitoje laužo pusėje, buvo jo sutrikusi ir paraudusi išrinktoji.

Palinkęs į priekį, jis pakėlė nuo kelių jos ranką. Kai ją paleido, ranka liko kyboti lūpų aukštyje. Jis kelias akimirkas stebėjo šį reiškinį, o paskiau nuleido jos ranką ant kelių. Ten jos pirštai silpnai sujudėjo — kaip mirštančios gyvatės. Jis staigiai mostelėjo dviem pirštais jai prieš akis, bet ji nė nemirktelėjo. Jos žvilgsnis styrojo absoliučiai tuščias.

Jis nuoširdžiai sunerimo. Ką jis jai padarė? Jis negalėjo prisiminti. Be to, tai buvo nesvarbu. Ji buvo nėščia. O jeigu ir išprotėjo, kokią tai turi reikšmę? Ji buvo nuostabus inkubatorius. Ji išnešios jo sūnų, pagimdys, o paskui, atlikusi savo darbą, gali mirti. Galų gale tik todėl ji čia.

Triušis suvalgytas. Jis padalijo mėsą į dvi dalis. Pusę mažais gabalėliais sumaitino jai. Maitino kaip mažą kūdikį. Kai kurie gabalėliai nesukramtyti krito iš burnos ant kelių, bet didesnę dalį ji vis dėlto prarijo. Jeigu liks tokios būsenos, prireiks auklės. Tikriausiai šiam vaidmeniui tiks Dženė Engstrom.

— Viskas buvo labai gerai, brangioji, — švelniai ištarė jis.

Ji bukai dėbtelėjo į mėnulį. Flegas nusišypsojo jai ir užbaigė savo vestuvinę vakarienę. Geras seksas jam visada sužadindavo žvėrišką apetitą.

*

Nubudo jis beveik paryčiui ir suglumęs bei išsigandęs atsisėdo savo miegmaišyje... išsigandęs instinktyviai, nesuprasdamas priežasčių; taip išsigąsta gyvūnai, nujaučiantys bėdą, — plėšrūnas, pajutęs, kad grobiu gali tapti jis pats.

Ar tai buvo sapnas? Regėjimas?

„ Jie eina“.

Išsigandęs jis pamėgino suprasti mintį, išsiaiškinti ją kokiame nors kontekste. Bet neįstengė.

„ Dabar jie jau arčiau“.

Kas jie? Kas dabar arčiau?

Naktinio vėjo šnarėjimas, atrodė, atnešė iki jo kvapą. Kažkas ėjo ir...

„ Kažkas eina“.

Kol jis miegojo, kažkas praėjo pro jo stovyklą ir patraukė rytų kryptimi. Nematomasis trečiasis? Jis nežinojo. Buvo pilnatis. Nejaugi trečiasis išslydo? Nuo šios minties jį apėmė panika.

„ Taip, bet kas gi eina?“

Jis pasižiūrėjo į Nadiną. Ji miegojo susigūžusi kaip embrionas motinos įsčiose, padėtyje, kurią po kelių mėnesių pasirinks jos sūnus.

„ Ar aš turiu savo žinioje tuos mėnesius?“

Ir vėl kilo jausmas, kad kraštai darosi pernelyg išskydę. Jis atsigulė — su mintimi, jog šiąnakt jau nebeužmigs. Bet užmigo. O kai ryte važiavo į Vegą, tai vėl šypsojosi ir tą naktinę paniką bemaž užmiršo. Nadina nuolankiai sėdėjo šalia jo — didžiulė lėlė su rūpestingai jos įsčiose paslėpta sėkla.

Jis patraukė į Didįjį viešbutį, ir ten sužinojo, kas atsitiko, kol jis miegojo. Jų akyse jis išvydo naują išraišką — nerimastingą ir klausiančią — ir pajuto, kaip savo drėgnais sparnais jį vėl palytėjo baimė.

66 skyrius

Beveik tuo pat metu, kai Nadina Kros ėmė suprasti kažkokią tiesą, kuri galbūt turėjo būti akivaizdi, Loidas Henreidas, sėdėdamas vienumoje Kabareto bare, dėliojo pasjansą „Didelis laikrodis“. Jo nuotaika buvo bjauri. Tą dieną Indian Springse kilo gaisras, vienas žuvo, trys sužeisti, ir vienas iš jų nuo patirtų nudegimų tikriausiai mirs. Vege nebuvo žmogaus, kuris tokius nudegimus mokėtų gydyti.

Naujieną pranešė Karlas Но. lš susijaudinimo jis vos neduso, o juk vaikinas buvo ne iš plepiųjų. Iki epidemijos jis „Ozark’o“ aviakompanijoje tarnavo pilotu. Buvęs jūrų pėstininkas Karlas panorėjęs galėjo parblokšti Loidą Henreidą viena ranka, kitoje laikydamas cigaretę. Jeigu Karlas nemelavo, tai jis per savo ilgą ir gan margą karjerą nužudė kelis žmones, ir Loidas buvo linkęs juo pasitikėti. Karlo Но jis ne itin bijojo; pilotas buvo didžiulis ir galingas, bet jis, kaip ir kiekvienas gyvenantis Vakaruose, apie Klajojantį Dabitą daug girdėjo, o Loidas buvo Flego numylėtinis. Visgi Karlas buvo vienas iš lakūnų, todėl elgtis su juo derėjo gan diplomatiškai. Keista įsivaizduoti Loidą diplomato vaidmenyje. Jo istorija buvo paprasta, bet gąsdinanti: kelias savaites jis praleido su bepročiu Tinginiu Frymenu, bet išgyveno. Taip pat jis kelis mėnesius išbuvo šalia Rendelo Flego, bet vis dar vaikščiojo žeme ir neišprotėjo.