Stephen King - Dvikova (2)

Polas prakalbo truputį garsiau.

— Ar tavo žinynas su tavimi? — paklausė Loidas.

— Taip.

— Pažiūrėk, ar turi ką nors apie vaikiną, vardu Tomas Kalenas.

— Sekundėlę, — sekundė tęsėsi dvi ar tris minutes, ir Loidas vėl ėmė nerimauti, ar jų neatjungė. Bet ūmai Polas ištarė:

— Tomas Kalenas... ar klausai, Loidai?

— Žinoma.

— Na ir ryšys, niekada negali juo pasitikėti. Jam nuo dvidešimt dvejų iki trisdešimt penkerių. Pats jis to nežino. Lengva protinio atsilikimo forma. Turi kelias darbininkiškas specialybes. Dirba valytojų komandoje.

— Kiek laiko jis Las Vege?

— Truputį mažiau nei trys savaitės.

— Iš Kolorado?

— Taip, bet pas mus čia daugiau nei tuzinas žmonių, kurie bandė ten gyventi, tačiau jiems nepatiko. Jie išvijo tą vaikiną. Jis mylėjosi su normalia moterimi, ir man atrodo, jog jie nuogąstauja dėl savo genofondo, — Polas nusijuokė.

— Ar yra jo adresas?

Polas pasakė adresą, ir Loidas užsirašė jį į savo bloknotą.

— Ar tai viskas, Loidai?

— Dar vienas vardas, jeigu tu neskubi.

Polas vėl nusijuokė — nerimastingas mažo žmogučio kikenimas.

— Žinoma ne, man pertrauka.

— Tada pažiūrėk Niką Androsą.

Polas akimirksniu atsakė:

— Šis vardas mano raudonajame sąraše.

— O? — Loidas galvojo taip greitai, kaip tik sugebėjo, bet šis greitis toli gražu neprilygo šviesos greičiui. Apie „raudonąjį Polo sąrašą“ jis neturėjo jokios nuovokos. — Kas tau davė tą vardą?

Polas piktai atsakė:

— O kaip tu manai, kas? Tas pats žmogus, kuris mano raudonajam sąrašui praneša visus vardus.

— Aha. Gerai, — Loidas atsisveikino ir padėjo ragelį. Esant tokiam ryšiui, konfidencialus pokalbis buvo neįmanomas, be to, Loidas turėjo viską gerai apgalvoti.

Raudonasis sąrašas. Vardai, kuriuos Flegas praneša tik Polui ir, akivaizdu, daugiau niekam, — nors Polas ir manė, kad Loidui tai žinoma. Raudonasis sąrašas, ką jis galėtų reikšti? Raudonasis reiškia sustojimą. Raudonasis reiškia pavojų.

Loidas vėl pakėlė telefono ragelį.

Komutatorius.

— Širle, čia vėl Loidas.

— Ką gi, Loidai, tu...

— Širle, plepalams aš neturiu laiko. Tai svarbus reikalas.

— Gerai, Loidai, — Širlės balsas nebebuvo žaismingas, jis iš karto pavirto dalykišku.

— Kas atsakingas už saugumą?

— Baris Doganas.

— Sujunk mane su juo.

— Gerai, Loidai, — dabar jos balsas skambėjo išgąstingai. Loidas irgi bijojo, bet buvo dar ir susijaudinęs.

Doganas atsiliepė po kelių sekundžių. Jis buvo geras žmogus, kuriam Loidas jautė dėkingumą. Labai daug Tinginio Frymeno tipo vyrų buvo įtraukti dirbti policijoje.

— Norėčiau, kad tu man kai ką pagautum, — pasakė Loidas. — Pristatyk jį gyvą. Jis man reikalingas gyvas, net jeigu tu dėl to prarasi savo žmones. Jo vardas Tomas Kalenas, galbūt aptiksi jį namuose. Atvežk į Didįjį viešbutį, — jis pateikė Bariui Tomo adresą ir paprašė pakartoti.

— Loidai, ar tai labai svarbu?

— Labai. Jeigu viską atliksi švariai, kai kas aukštesnis už mane bus labai patenkintas tavimi.

— Gerai, — Baris padėjo ragelį. Loidas pasielgė taip pat, įsitikinęs, jog Baris suprato potekstę: „ Sugadinsi reikalą, ir kai kas ant tavęs labai supyks“.

Baris paskambino po valandos ir pranešė, jog jis visiškai įsitikinęs — Tomas Kalenas dingo.

— Bet jis puskvailis, — tęsė Baris, — ir jis nemoka važiuoti net motoroleriu. Jeigu jis patraukė į rytus, tai dabar yra prie Sausojo ežero. Loidai, mes sugebėsime jį pavyti, esu įsitikinęs, kad sugebėsime. Duok man žalią šviesą, — Baris paistė visiškus niekus. Jis buvo vienas iš keturių ar penkių žmonių Las Vege, kurie žinojo apie šnipus, ir dabar skaitė Loido mintis.

— Aš pagalvosiu, — atsakė Loidas ir pakabino ragelį anksčiau, nei Baris galėjo kuo nors paprieštarauti. Dabar Loidas pasižymėjo daug geresniu sugebėjimu mąstyti, kuo anksčiau nebūtų galėjęs net patikėti, bet jis suvokė, jog ši problema — ne jo pečiams. Be to, jam nedavė ramybės raudonasis sąrašas. Kodėl jam apie jį nepapasakojo?

Pirmą kartą nuo to laiko, kai Fynikse susipažino su Flegu, Loidas sunerimo, jog jo padėtis gali pasirodyti visiškai pažeidžiama. Paslaptys saugojamos. Galbūt dar galima pasivyti Kaleną; Karlas Но ir Bilis Džeimisonas išskris iš Springso kariniais lėktuvais, o jeigu prireiks, galima užtverti visus kelius, vedančius iš Nevados į rytus. Be to, tas vaikinas nebuvo Džekas Skerdikas arba daktaras Oktopusas; jis buvo tiesiog pabėgęs puskvailis, ir dar — pėsčias puskvailis. Bet, Viešpatie! Jeigu jis būtų žinojęs apie tą Niką Androsą, kai pas jį buvo užėjusi Džulija Lori, jiems būtų pavykę sučiupti vaikiną jo mažame bute Šiauriniame Vege.

Kažkur giliai jo viduje atsidarė durys, įleisdamos vėsų baimės vėjelį. Flegas užsuko veržles. Ir Flegas galėjo Loidu Henreidu nepasitikėti. O tai jau buvo mė-ė-ė-ė-šlina. Ir visgi jam reikia apie tai pranešti. Loidas neketino užsikrauti atsakomybės už dar vieno žmogaus medžioklės organizavimą. Ypač po to, kas nutiko Teisėjui. Jis jau buvo beeinąs prie vidaus telefono, bet staiga pasirodė Vitnis Hoganas.

— Loidai, — pasakė jis. — Jis nori tave matyti.

— Gerai, — stebėdamasis savo balso ramumu, atsakė Loidas — jo vidinė baimė dabar liejosi per kraštus. Be viso kito jam dabar buvo labai pravartu prisiminti, kad jeigu ne Flegas, jis būtų nudvėsęs iš bado Fynikso kalėjimo kameroje. Nebuvo prasmės savęs apgaudinėti; jis visiškai priklausė Tamsos žmogui.

„ Bet aš negaliu atlikti savo darbo, jeigu jis slepia informaciją“, — eidamas lifto link, pamanė Loidas. Jis paspaudė mygtuką „PENTHOUSE“ [* Prabangus butas ant dangoraižio stogo (angl.) ], ir lifto kabina greitai šovė viršun. Ir vėl tas liūdnas, nemalonus jausmas: Flegas nežinojo. Trečiasis šnipas buvo visai šalia, ir visgi Flegas nežinojo.

— Įeik, Loidai, — tingiai besišypsantis Flego veidas virš žydro maudymosi chalato.

Loidas peržengė slenkstį. Kondicionierius veikė visu pajėgumu, ir įeiti čia buvo tas pat, kaip atsidurti Grenlandijoje. Bet vis tiek eidamas pro Tamsos žmogų Loidas pajuto deginančią jo kūno šilumą. Tarsi kambaryje būtų buvusi mažytė, bet labai galinga krosnelė.

Kampe baltame krėsle sėdėjo moteris, atvykusi ryte kartu su Flegu. Dabar jos plaukai buvo aukštai sukelti, suknelę ji vilkėjo irgi kitą. Jos tuščiame veide sustingo beprotybės išraiška. Kai žvilgtelėjo į ją, Loidą nupurtė šaltis. Tolimoje vaikystėje Loidas ir dar keli berniūkščiai, kažkur nudžiovę kelis ryšulėlius dinamito, padegė jį ir įmetė į Harisono ežerą, kur šis ir susprogo. Po to išplaukusios į paviršių pastipusios žuvys dėbsojo tokia pat tuščio abejingumo išraiška.

— Aš norėčiau tave supažindinti su Nadina Kros, — tyliai ištarė už jo nugaros Flegas, ir Loidas net pašoko. — Mano žmona.

Priblokštas Loidas pasižiūrėjo į Flegą, bet sutiko tą pačią ironišką šypseną ir tas pačias šokančias akis.

— Brangioji, tai Loidas Henreidas, mano dešinioji ranka. Mes su Loidu susitikome Fynikse, kur Loidas vos nesuvalgė savo nelaimės draugo. Reikalas tas, kad Loidas visgi suspėjo juo pasmaližiauti. Teisingai, Loidai?

Sutrikęs Loidas nieko neatsakė.

— Ištiesk ranką, brangioji, — paragino Tamsos žmogus.

Nadina tartum robotas ištiesė ranką. Jos akys kaip ir anksčiau spoksojo į vieną tašką virš Loido peties.