Stephen King - Dvikova (2)

Kai Tomas vėl atsigręžė į Pirštą, šis, atrodė, jau buvo truputį arčiau, o ketvirtą valandą ryto, kai vidinis balsas jam ėmė šnibždėti, kad artėjančiai dienai reikia susirasti patikimą slėptuvę, jau nebeliko abejonių, jog jis prie jo artėja. Bet šią naktį jis neįstengs iki ten nusigauti. O kai jis nusigaus (jeigu jie šią naktį jo nesuras) — kas tuomet? Nikas jam pasakys. Gerasis senis Nikas. Tomas negalėjo sulaukti, kada jis sugrįš į Boulderį ir pamatys jį, taip.

Po didžiule uolų sangrūda jis susirado patogią vietą ir beveik akimirksniu užsnūdo. Tą naktį į Šiaurės rytus jis nuėjo daugiau nei trisdešimt mylių ir jau artėjo prie Marmurinių kalnų. Bandydama pasislėpti nuo kaitros, dieną į jo slėptuvę įšliaužė didžiulė barškuolė. Ji įsitaisė šalia Tomo, truputį pamiegojo, o paskiau nušliaužė savo keliu.

*

Tądien Flegas stovėjo prie soliariumo stogo krašto ir žvelgė į rytus. Saulė nusileis po keturių valandų, ir tada pusprotis vėl leisis į kelią.

Stiprus dykumos vėjas nuo jo įkaitusios kaktos atmetė plaukus. Miestas baigėsi netikėtai ir iš karto užleido vietą dykumai. Keli reklaminiai skydai pakraštyje — ir viskas. Tokia didžiulė dykuma, tiek vietos, kur galima pasislėpti. Žmonės ir anksčiau išeidavo į dykumą, ir daugiau jų niekas nebematydavo.

— Bet ne šį kartą, — sušnabždėjo jis. — Aš jį surasiu. Aš surasiu.

Jis negalėjo paaiškinti, kodėl buvo taip svarbu sučiupti tą pusprotį; šios problemos esmė jam nuolat išslysdavo. Vis stipriau jis juto poelgio, judėjimo, veiksmo poreikį. Ir griovimo.

Vakar vakare, kai Loidas jam pranešė apie susprogusius malūnsparnius ir apie visų trijų pilotų žūtį; norėdamas išvengti laukinio įniršio protrūkio, jis mobilizavo visą savo valią. Pirmiausiai jis užsidegė nedelsiant išsiųsti ginkluotą koloną: tankus, liepsnosvaidžius, šarvuočius — bet ką. Boulderį jie pasiektų po penkių dienų. Ir su visu tuo mėšlu susidorotų greičiau nei per pusantros savaitės. Be abejo. Bet jeigu kalnų perėjose jau iškrito ankstyvasis sniegas, tai būtų didžiojo Vermachto pabaiga. Jau buvo rugsėjo 14-oji. Geras oras greit baigsis. Kokio velnio dienos skrieja taip greitai?

Bet juk jis buvo pats stipriausias žmogus žemėje, argi ne taip? Galėjo būti dar vienas, panašus į jį, Rusijoje, Kinijoje arba Irane, bet laukti būtų tekę dar dešimt metų. Dabar svarbiausia, kad viešpatauja jis. Jis tai žinojo, jautė. Jis stiprus, tai viskas, ką jiems sugebės pasakyti tas nevisprotis... jeigu jam pavyks nepaklysti dykumoje arba mirtinai nesušalti kalnuose. Jis tegalės pasakyti, kad Flego žmonės gyvena nuolat bijodami Klajojančio Dabitos ir bematant paklūsta bet kokiam jo įsakymui. Jis tegalės jiems pranešti tik tai, kas juos dar labiau demoralizuos. Bet kodėl gi jį nuolat kamuoja nuojauta, kad Kalenas privalo būti surastas ir nužudytas anksčiau, nei jis paliks Vakarus.

„ Todėl, kad aš to noriu, ir aš ketinu gauti tai, ko noriu, ir šios priežasties visiškai pakanka“.

Dar tas Šiukšlius. Jis manė, kad galės Šiukšliumi atsikratyti, kad sugebės jį išmesti kaip nereikalingą instrumentą. Bet Šiukšliui pavyko padaryti tai, ko neįstengė padaryti visa Laisvoji Zona. Gerai suderintą Flego pergalių mašiną jis apdrabstė purvu.

„ Aš neįvertinau...“

Tai buvo nepakenčiama mintis, ir ji neleido protui daryti išvadų. Flegas virš stogo parapeto švystelėjo stiklinę, stebėdamas, kaip ji žybčiodama ir vartydamasi skrenda žemyn. Jo galvoje tarsi nuskriaustas kūdikis šmėstelėjo atsitiktinė pikta mintis: „Tikiuosi, jog stiklinė pataikys kam nors į galvą!“

Toli apačioje stiklinė atsitrenkė į automobilių stovėjimo aikštelės asfaltą ir susprogo... Taip toli žemai, jog Tamsos žmogus to net neišgirdo.

Daugiau sprogstamųjų užtaisų Indian Springse nerado, nors viską naršyte išnaršė. Tikriausiai Šiukšlius padėjo sprogmenis ten, į ką pirmiausiai atkreipė dėmesį — 9-ojo angaro malūnsparnius ir šalia stovėjusius benzinvežius.

Flegas pakartojo savo įsakymą: Šiukšlius turi būti nedelsiant sunaikintas. Mintis, kad Šiukšlė gali aptikti visą tą valstybinį turtą, privertė jį karštligiškai nervintis.

Nervintis.

Taip. Nuostabus pasitikėjimas savimi vis labiau tirpo. Kada tai prasidėjo? Tiksliai pasakyti negalėjo. Tik žinojo, kad viskas pradėjo irti. Loidas irgi tai suvokia. Jis suprato tai iš Loido žvilgsnio. O tai nebloga mintis, jeigu į žiemos pabaigą Loidas žus autokatastrofoje, Loidas draugavo su pernelyg daugeliu žmonių iš apsaugos, su Vitnio Hogano ir Keno Demoto tipo žmonėmis. Netgi su išplepėjusiu apie raudonąjį sąrašą Berlsonu. Jis netgi svarstė, ar po to verta Berlsoną palikti gyvą.

„ Bet jeigu Loidas apie tą raudonąjį sąrašą būtų žinojęs, nieko tokio ne...“

— Užsičiaupk, — sumurmėjo jis. — Tiesiog... užsi... čiaupk!

Bet mintis nenorėjo išnykti tiesiog šiaip. Kodėl jis nepranešė Loidui Laisvosios Zonos aukščiausios valdžios pavardžių? Jis nežinojo, negalėjo prisiminti. Atrodė, jog anuomet turėjo svarią priežastį, bet kuo ilgiau jis apie tai galvojo, tuo labiau viskas tirpo migloje. Ar tai tebuvo kvailokas sprendimas nelaikyti vienoje pintinėje per daug kiaušinių — jausmas, esą neverta vienam žmogui patikėti daugybės paslapčių, netgi tokiam kvailam ir atsidavusiam kaip Loidas Henreidas?

Jo veide pasirodė suglumimo išraiška. Nejaugi jis galėjo taip kvailai nuspręsti? Beje, o ar labai Loidas lojalus? Ta išraiška jo akyse...

Ūmai jis nusprendė visa tai atmesti į šalį ir pakilti į orą. Po to jam visada pagerėdavo. Jis jautėsi stipresnis, ramesnis, nušvisdavo galva. Jis pasižiūrėjo į tuščią dangų.

(Aš esu, aš esu. AŠ ESU...)

Nutrinti jo batų kulnai atitrūko nuo stogo paviršiaus, sustojo, dar colį pakilo viršun. Paskui du. Jis aprimo, ir netikėtai suprato, kad įstengs rasti atsakymus. Viskas pasidarė aišku. Pirmiausiai jis privalo...

— Ar girdi? Jie ateina tavęs.

Išgirdęs šį švelnų abejingą balsą jis nukrito žemyn. Visą jo kūną nuo kojų iki kaukštelėjusių žandikaulių pervėrė smūgis. Jis ėmė blaškytis kaip sunerimusi katė. Kai išvydo Nadiną, jo beįsižiebianti šypsena užgeso. Ji vilkėjo baltais naktiniais marškiniais — ištisi jardai permatomos, apsivijusios aplink jos kūną medžiagos. Jos plaukai, tokie pat balti kaip ir marškiniai, nusviro palei veidą. Ji buvo panaši į išblyškusią beprotę sibilę, ir Flegas išsigando. Nadina žengė atsargų žingsnį pirmyn. Ji buvo basa.

— Jie eina. Stju Redmenas, Glenas Beitmenas, Ralfas Brentneris ir Laris Andervudas. Jie eina, ir jie nužudys tave kaip vištas tykojančią žebenkštį.

— Jie Boulderyje, — pasakė jis. — Slepiasi po lovomis ir apverkia savo mirusią negrę.

— Ne, — abejingai paprieštaravo Nadina. — Dabar jie beveik Jutoje. Greitai jie bus čia. Ir jie sunaikins tave, kaip užkratą.

— Užsičiaupk. Nešdinkis žemyn.

— Aš leisiuos žemyn, — prieidama arčiau prie jo, pasakė Nadina, ir dabar šypsojosi būtent ji — ta šypsena kėlė jam siaubą. Įkarščio raudonis nuo jo skruostų nutirpo, ir jo keista karšta energija, atrodė, išnyko podraug su veido spalvomis. Kažkurią sekundės dalį Flegas atrodė neįtikėtinai senas. — Aš leisiuos žemyn... o netrukus ir tu nuseksi man pridurmui.

— Nešdinkis.

— Mes leisimės žemyn, — šypsodamasi išdainavo Nadina, ir tai buvo siaubinga. — Žemyn, že-my-yyy-n...