Stephen King - Dvikova (2)

„ Dieve, tai siaubinga — ištarė jis ir paspaudė šiltą jos rankos minkštimą. Jis vos nuslopino norą nusivalyti ranką į kelnes. Nadinos ranka liko kaboti ore.

Paskui Nadina padėjo ranką ant kelių, kur ši rangydamasi ėmė judėti. Su siaubu Loidas suprato, jog ji masturbuojasi.

— Mano žmona negaluoja, — nusikvatojęs paaiškino Flegas. — Pasveikink mane, Loidai. Aš tapsiu tėveliu, — ir vėl prunkštelėjimas: garsas, primenantis prie seno namo sienų šnarančias žiurkes.

— Sveikinu, — drėgnomis lūpomis ištarė Loidas.

— Prie Nadinos mes galime kalbėti visiškai atvirai, juk taip, brangioji? Ji tyli kaip kapas. Kaip reikalai Indian Springse?

Loidas mirktelėjo, mėgindamas savo mintis nukreipti kita vaga, jausdamasis nuogas ir bejėgis.

— Viskas bus gerai, — pagaliau išlemeno jis.

— “Bus gerai“? — Tamsos žmogus palinko į jį, ir mirksnį Loidui pasirodė, kad dabar jis išsižios ir kaip žaisliniam šuniukui nukąs jam galvą. Loidas atšoko. — Loidai, vargu ar tai galima laikyti nuodugnia ataskaita.

— Yra dar kiti dalykai...

— Kai aš panorėsiu pakalbėti apie kitus dalykus, paklausiu apie juos, — Flego balsas kilo viršun, beveik virsdamas riksmu. Loidas niekada jame nepastebėjo tokios žymios nuotaikų permainos, ir tai jį smarkiai išgąsdino. — Šiuo metu aš noriu išgirsti nuodugnią ataskaitą apie reikalus Indian Springse, ir tau, Loidai, savo paties labui geriau tai padaryti!

— Gerai, — sumurmėjo Loidas. Jis išsiėmė bloknotą su užrašais apie Indian Springsą, Nacionalinės gvardijos lėktuvus ir raketas. Flegas truputį atsipalaidavo — nors apie tai spręsti buvo sunku: pati mintis kuo nors patikėti, kai buvo kalbama apie Klajojantį Dabitą, buvo neteisinga.

— Kaip tu manai, ar sugebės jie po dviejų savaičių nuskristi į Boulderį? — paklausė jis. — Tarkim... spalio pirmąją.

— Manau, jog Karlas sugebės, — abejodamas ištarė Loidas. — Nežinau, kaip du kiti.

— Aš noriu, kad jie būtų pasiruošę, — suurzgė Flegas. Jis atsistojo ir ėmė nervingai vaikščioti po kambarį. — Aš noriu, kad pavasariop tie žmonės išsislapstytų po urvus. Aš noriu jiems smogti naktį, kai jie miegos. Sugriauti tą miestą, sulyginti jį su žeme. Aš noriu jiems padaryti tą patį, kas Antrojo pasaulinio karo metais nutiko Hamburgui ir Drezdenui, — jis atsigręžė į Loidą, jo veidas buvo mirtinai išblyškęs, tamsios akys švytėjo pasiutiška ugnimi. Šypsena priminė lenktą turkišką kardą. — Aš jiems parodysiu, kaip siųsti šnipus. Žiemą jie praleis griuvėsiuose. O kai ateis pavasaris, ateis čia ir ims melsti pasigailėjimo. Aš juos pamokysiu, aš jiems parodysiu, kaip siųsti šnipus!

Pagaliau Loidas atgavo amą:

— Trečiasis šnipas...

— Loidai, mes jį surasime. Nesirūpink. Mes surasime tą išsigimėlį, — ir vėl šlykšti šypsena. Bet prieš tai Loidas pastebėjo piktą, sutrikusią baimę, tik po jos pasirodė šypsena. Ir baimė buvo vienintelė išraiška, kurios Flego veide jis niekada nesitikėjo išvysti.

— Manau, jog mes jau žinome, kas jis toks, — tyliai ištarė Loidas.

Flegas rankose vartė porcelianinę raganos figūrėlę. Po Loido žodžių jo ranka sustingo. Jis visas įsitempė, jo veide įsirėžė ypatinga susikaupimo išraiška. Pirmą kartą tos moters, Nadinos Kros, žvilgsnis nukrypo į Flegą, o po to išgąstingai nuslydo šalin. Penthauzo oras, atrodė, ėmė tirštėti.

— Ką? Ką tu pasakei?

— Trečiasis šnipas...

— Ne, — netikėtai ryžtingai ištarė Flegas. — Ne, tu vengi tiesaus atsakymo, Loidai.

— Jeigu aš teisus, vadinasi, jis vaikino, vardu Nikas Androsas, draugas.

Raganos figūrėlė išsprūdo iš Flego rankų ir sudužo. O kitą akimirką Loidas buvo pakeltas iš savo krėslo. Flegas perskrido per kambarį taip greitai, kad Loidas nė nesuspėjo nieko suprasti. Akimoju Flego veidas beveik prilipo prie jo veido, apdegindamas jį liguistu karščiu, juodos žvėriškos Flego akutės atsidūrė tik už colio nuo Loido akių. Flegas suriko:

— Ir tu sėdi čia plepėdamas apie Indian Springsą? Ar ne geriau būtų tave išmesti tiesiai pro tą langą?!

Kažkas, galbūt Tamsos žmogaus pažeidžiamumo pojūtis, o galbūt suvokimas, kad Flegas neužmuš jo, kol neišgirs visos informacijos, padėjo Loidui surasti savyje jėgų gynybai.

— Aš mėginau papasakoti! — riktelėjo jis. — Bet tu mane užčiaupei! Ir tu man nieko nepapasakojai apie raudonąjį sąrašą! Jeigu apie jį būčiau žinojęs, aš būčiau sučiupęs tą sumautą pusprotį dar vakar vakare!

O paskui jis perskrido per kambarį ir rėžėsi į sieną. lš jo akių pasipylė kibirkštys. Loidas nukrito ant parketo grindų. Bandydamas atsitokėti, jis papurtė galvą. Jo ausyse ūžė.

Flegas, atrodė, išprotėjo. Jis blaškėsi po kambarį, nuo įniršio jo veidas tapo beprasmis. Nadina susigūžė krėsle. Flegas sustojo prie lentynos, ant kurios stovėjo gyvūnų figūrėlės ir visokie niekniekiai. Sekundę jis tarsi užburtas žiūrėjo į juos, o paskui nužėrė ant grindų. Jie sprogo kaip mažytės granatos. Jis spardė šukes kojomis. Jo tamsūs plaukai nukrito ant kaktos. Krestelėjęs galvą, jis atmetė juos atgal, o paskiau atsigręžė į Loidą. Jo veide pasirodė groteskiška užuojautos ir apgailestavimo išraiška — bet šios emocijos buvo tokios pat tikros, kaip ir trijų dolerių kupiūra, pamanė Loidas. Flegas priėjo padėti Loidui atsistoti, ir šis pastebėjo, kad Flegas be jokių skausmo požymių... ir kraujo basomis kojomis užmynė kelias šukes.

— Atleisk, — pasakė jis. — Išgerkim ko nors. — Ištiesęs ranką, jis padėjo Loidui atsistoti. („Kaip isterikon puolęs kūdikis“, — pamanė Loidas.) — Tau patinka neskiestas burbonas, tiesa?

— Taip.

Flegas priėjo prie baro ir pripylė po didžiulį stiklą. Loidas gerą pusę sunaikino vienu gurkšniu. Kai Loidas statė stiklinę, ji barkštelėjo į stalo kraštą. Bet dabar jis jautėsi daug geriau.

— Aš niekuomet nemaniau, kad tau kada nors prireiks raudonojo sąrašo, — ištarė Flegas. — Jame buvo aštuoni vardai — dabar jau penki. Ten buvo įtraukti jų komiteto nariai ir senutė. Androsas buvo vienas iš jų. Bet dabar jis jau nebegyvas. Taip, Androsas nebegyvas, aš tuo įsitikinęs, — prisimerkęs jis metė piktą žvilgsnį į Loidą.

Loidas papasakojo viską, kartkartėmis žvilgtelėdamas į savo užrašus bloknote. lš tikrųjų šito daryti jam nereikėjo, bet sykiais buvo tiesiog būtina nuo jo liepsnojančių akių nukreipti žvilgsnį. Loidas pradėjo nuo Džulijos Lori, o baigė Bariu Doganu.

— Tu sakai, kad tas Kalenas protiškai atsilikęs? — mąsliai ištarė Flegas.

— Taip.

Flego veidas nušvito laime, ir jis ėmė linkčioti galvą.

— Taip, — pasakė jis, bet su Loidu tai nesisiejo. — Taip, būtent todėl aš ir negalėjau pamatyti...

Jis nutilo ir patraukė prie telefono. O po poros sekundžių jau kalbėjosi su Bariu:

— Malūnsparnius. Vieną valdys Karlas, o kitą Bilis Džeimisonas. Pastovus radijo ryšys. Pasiųskite į paieškas šešiasdešimt — ne, šimtą žmonių. Užtverkite visus kelius, einančius iš rytinės ir pietinės Nevados. Pasirūpinkite, kad jie turėtų to Kaleno aprašymą. Ir kiekvieni valandą pranešinėkite man, kiekvieną valandą, — jis padėjo ragelį, ir linksmai pasitrynė rankas. — Mes jį sučiupsime. Kaip aš norėčiau jį išsiųsti draugeliui Androsui! Bet Androsas negyvas. Juk taip, Nadina?

Bet Nadinos žvilgsnis buvo tuščias ir beprasmis.

— Šiandien iš malūnsparnių nauda bus maža, — pasakė Loidas. — Po trijų valandų visai sutems.