Stephen King - Dvikova (2)

Dabar jis viską įstengė prisiminti tik miglotai — galbūt todėl, kad jo iškankintos smegenys nenorėjo prisiminti. Iki savo lemtingo sugrįžimo į Indian Springsą jis daugiau nei savaitę išbuvo dykumoje. Į vidurinį kairės rankos pirštą jam įgėlė skorpionas, ir ta ranka ištino kaip guminė, vandens pripildyta pirštinė. Jo galvoje šėlo nežemiškas gaisras. Ir visgi jis ėjo toliau.

Pagaliau parvyko į Indian Springsą, jausdamasis kaip kažkieno vaizduotės dalis. Įvyko paprastas geraširdiškas pokalbis, kai vaikinai apžiūrinėjo jo radinius — padegimui skirtus sprogdiklius, kontaktines antžemines minas ir kitus nereikšmingus daikčiukus. Pirmą kartą po skorpiono įgėlimo Šiukšlius pasijuto geriau.

O paskui be jokio perspėjimo laikas plūstelėjo atgalios, ir jis vėl pasijuto besąs Pautanvilyje. Kažkas ištarė: „Ei, Šiukšle, žmonės, žaidžiantys su ugnimi, šlapinasi į lovą“, — ir jis pakėlė galvą, tikėdamasis išvysti Bilį Džeimisoną, bet tai buvo ne Bilis, jo vietoje šypsojosi Ričis Graudemoras iš Pautanvilio ir degtuku krapštinėjo dantis, jo pirštai nuo purvo buvo juodi. O kažkuris kitas pridūrė: „Riči, geriau paslėpk degtuką, Šiukšlius vėl mieste“. Iš pradžių jam pasirodė, kad girdi Stivo Tobino balsą, bet tai buvo ne Stivas. Tai buvo Karlas Jatsas, vilkintis savo sena nutrinta motociklininko striuke. Su vis augančiu siaubu Šiukšlius išvydo, kad visi jie čia — nenurimstantys, atgiję lavonai. Ričis Graudemoras ir Karlas, Normas Morisetas ir Hečas Kaningemas, tas, kuris būdamas aštuoniolikos metų nupliko. Visi jie piktai į jį žiūrėjo. Ir viskas žaibiškai sugrįžo, nors praėjo jau tiek metų. „Ei, Šiukšliau, kodėl tu nepadegei MOKYKLOS? Ei, Šiukšliau, aš girdėjau, jog tu dar nepadegei savo subinės?“ O paskui Karlo Jatso balsas: „Ei, Šiukšliau, o ką pasakė senutėlė ledi Sempl, kai tu sudeginai jos pensijos čekį?“ Jis pamėgino ant jų surikti, bet iš krūtinės išsiveržė tik šnabždesys: „Nebeklausinėkite manęs apie senutėlės ledi Sempl pensijos čekį“. Ir nubėgo.

Visa kita įvyko kaip sapne. Jis pasiėmė degiklius ir ėmė juos kaišioti po garaže stovėjusių benzinvežių išmetamaisiais vamzdžiais. Jo rankos judėjo pačios sau, gi protas klaidžiojo kažkur toli. Žmonės matė, kaip jis šmirinėjo tarp garažo ir savo visureigio didžiuliais ratais, pritaikyto važinėti dykuma, kai kurie net sveikindamiesi jam mojavo, bet niekas nepriėjo ir nepaklausė, ką jis daro. Galų gale jis nešiojo Flego talismaną.

Šiukšlius darė savo ir galvojo apie Tere Hotą. Tere Hote šoko terapijos seanso metu jį versdavo sukąsti dantimis kažką guminį, o vyras už valdymo pulto buvo truputį panašus į šerifą tėvažudį, o kartais į Karlą Jatsą arba Hečą Kaningemą. Ir Šiukšlius visada isteriškai sau prisiekinėjo, kad šį kartą neapsišlapins. Bet viskas kartojosi ir kartojosi.

Susitvarkęs su benzinvežiais, jis patraukė į artimiausią angarą ir įdėjo sprogmenų į malūnsparnius. Jis norėjo, kad viskas būtų padaryta pagal taisykles, todėl nuėjo į bendrą virtuvę ir surado ten daugiau nei tuziną plastmasinių taimerių. Nustatai juos penkiolikai minučių arba pusvalandžiui, o kai rodyklė vėl sugrįžta prie nulio, jie daro „dzing“, ir jūs žinote, jog laikas iš orkaitės ištraukti pyragą. Tiktai vietoje „ dzing“ šį kartą jie padarys „ bach“, pamanė Šiukšlius, ir jam tai patiko. Tai buvo puiku. Jeigu Karlas Jatsas arba Ričis Graudemoras pamėgins pakilti į orą vienu iš tų malūnsparnių, tai jų laukia didelis siurprizas. Taimerius jis sujungė tiesiogiai su uždegimo sistema.

Kai darbas buvo baigtas, atėjo prašviesėjimo momentas. Pasirinkimo momentas. Jis nustebęs pasižiūrėjo į aidžiame angare stovinčius malūnsparnius, o paskui į savo rankas. Jos kvepėjo degalais. Bet tai buvo ne Pautanvilis. Pautanvilyje nebuvo malūnsparnių. Indianos saulė nesvilino taip aršiai kaip tos vietovės saulė. Jis buvo Nevadoje. O Karlas ir jo draugeliai buvo mirę. Jie mirė nuo supergripo.

Šiukšlius abejodamas apžvelgė savo rankų darbą. Ką jis daro, griaudamas Tamsos žmogaus įrenginius? Jam reikia visa tai atjungti, ir kuo skubiau. Taip, bet tai puikūs sprogmenys. Puikūs gaisrai. Čia pilna reaktyvinio kuro. Malūnsparniai išlėks į orą. Taip gražu!

Ir Šiukšlius akimoju nubraukė savo naująjį gyvenimą. Jis ristele puolė prie savo visureigio, jo pajuodusiame nuo saulės veide sustingo plėšri išraiška. Jis laukė, ir pagaliau benzinvežis išvažiavo iš garažo ir nušliaužė asfaltu, primindamas didžiulį alyviškai rudą vabalą. O kai jis susprogo, dosniai į visas puses švaistydamas ugnį, Šiukšlius išmetė binoklį, ir kai užplūdo neapsakomas linksmumas, kratydamas sugniaužtus kumščius, suriko į dangų. Bet džiaugsmas truko neilgai. Jį pakeitė mirtinas siaubas ir niūkus apgailestavimas.

Jis nuskuodė į šiaurės vakarus, į dykumą, vairuodamas mašiną savižudžio greičiu. Ar seniai tai buvo? Jis nežinojo. Jeigu jam būtų pasakę, jog tai įvyko rugsėjo šešioliktąją, jis nieko nesuprasdamas būtų tik linktelėjęs.

Manė nusižudyti, nes jam daugiau nieko nebeliko, dabar visi nuo jo nusigręš, ir įvyks būtent tai, kas ir turėjo įvykti. Kai kandžioji tave maitinančią ranką, ji susigniaužia į kumštį. Ir tai ne šiaip gyvenimo dėsnis: tai teisinga. Jo mašinos bagažinėje stovėjo trys didžiuliai kanistrai benzino. Jis išlies visą jų turinį ant savęs, o paskiau čirkštelės degtuką. Jis to nusipelnė.

Bet šitaip nepasielgė. Net nežinojo kodėl. Kažkokia jėga, galingesnė nei jo atgailos ir vienatvės bedugnė, sustabdė jį. Atrodė, kad net susideginimas, lyg budistų vienuolio ritualas, nebus pakankamas atlygis už įvykdytą nusikaltimą. Jis užmigo. O nubudęs aptiko, kad miegant į jo mintis įsiskverbė nauja idėja: ATLEIDIMAS.

Ar tai įmanoma? Jis nežinojo. Bet jeigu ką nors surastų... ką nors didelio... ir nugabentų į Las Vegą Tamsos žmogui, ar atleidimas būtų įmanomas? Ir jeigu net ATLEIDIMAS būtų neįmanomas, tai galbūt įmanomas ATPIRKIMAS? Ne minomis, ne liepsnosvaidžiais, ne granatomis, ne automatais. Tai nepakankamai dideli dalykai. Jis žinojo, kur yra du didžiuliai eksperimentiniai bombonešiai (jie buvo sukurti be Kongreso žinios, už slaptas karinės žinybos lėšas), bet jis neįstengė jų pristatyti į Las Vegą, o jei ir būtų įstengęs, tai nebeliko nieko, kas sugebėtų juos pilotuoti. Iš pirmo žvilgsnio juose galėjo tilpti dešimt žmonių, o gal ir daugiau.

Šiukšlius buvo panašus į infraraudoną teleskopą, kuris junta tamsoje šilumą ir išryškina jos šaltinį, — kaip miglotus raudonai velniškus kontūrus. Nepaaiškinamai keistu būdu jis juto tai, kas buvo paslėpta šioje dykoje žemėje, kur buvo puoselėjama didžiulė daugybė karinių projektų. Jis galėjo traukti į vakarus, tiesiog „Mėlynojo projekto“ link, kur viskas prasidėjo. Bet šaltas maras neatitiko jo skonio, ir miglotai, ganėtinai logiškai manė, kad Flegui tai irgi nepatiks. Marui visai tas pat, ką žudyti. Žmonijai būtų kur kas geriau, jeigu „Mėlynojo projekto“ kūrėjai irgi tai prisimintų.

Todėl iš Indian Springso jis pajudėjo į šiaurės vakarus, į Nelio poligono rajoną, vis sustabdydamas visureigį, kai jam užstodavo kelią aukštos tvoros su įvairiomis lentelėmis: „JAV VYRIAUSYBĖS NUOSAVYBĖ“, „KARINIS CENTRAS“, „SAUGOMAS ŠUNŲ“, „DĖMESIO! AUKŠTOS ĮTAMPOS SROVĖ“. Bet elektros energijos nebėra, kaip ir sarginių šunų bei ginkluotos sargybos, ir Šiukšlius nuvažiavo toliau, kartkartėmis keisdamas kryptį. Jį stūmė, prie kažko stumte stūmė. Jis nežinojo, kas tai. Pakankamai didelis.