Stephen King - Dvikova (2)

Loidas sutaisė džino su toniku Vitniui, ir kažkurį laiką jiedu tylėdami gėrė. Už lango liepsnojo saulėlydžio pašvaistė. Pagaliau Vitnis vos girdimai ištarė:

— Ar tu tikrai manai, kad ji nušoko pati?

Loidas gūžtelėjo pečiais:

— Koks skirtumas. Žinoma. Manau, jog ji nušoko pati. O ar tu nenušoktum, jeigu tavo sutuoktinis būtų jis ? Tau įpilti?

Vitnis pasižiūrėjo į savo stiklą ir nustebęs pamatė, kad tasai iš tiesų tuščias. Jis padavė bokalą Loidui, kuris dosniai šliūstelėjo ten džino, kad gėrimas būtų stiprus.

Ir vėl jie gėrė tyloje, stebėdami besileidžiančią saulę.

— Kas girdėti apie tą vaikiną Kaleną? — sutrikdė tylą Vitnis.

— Nieko. Absoliučiai. Aš nieko negirdėjau, ir Baris taip pat. Nė gyvos dvasios 40-ajame, 30-ajame, 2-ajame, 74-ajame ir 15-ajame plentuose. Nieko antraeiliuose keliuose. Jie apšniukštinėjo visur ir nieko nerado. Jis kažkur dykumoje, ir jeigu toliau eina naktimis, jei jam pavyko pasistūmėti į rytus, tai jis išslys. Bet kokią tai turi reikšmę? Ką jis jiems gali papasakoti?

— Nežinau.

— Aš irgi. Tegul sau eina, aš taip pat manau.

Vitniui pasidarė nejauku. Loidas vėl priartėjo prie pavojingos ribos, už kurios prasidėjo Šeimininko kritika. Vitnio kokteilis buvo stipresnis, ir jis tuo džiaugėsi. Galbūt jis greitai sukaups drąsos pasakyti, dėl ko čia atėjo.

— Aš tau kai ką pasakysiu, — palinkęs į priekį, ištarė Loidas. — Jis praranda savo užtaisą. Ar girdėjai kada nors tokį posakį? Jis netenka savo pozicijų, ir nieko čia nepridursi.

— Loidai, aš...

— Dar įpilti?

— Ko gero, taip.

Loidas vėl įpylė. Jis perdavė stiklinę Vitniui, ir gurkštelėjus šiam užėmė kvapą. Tai buvo veik neatskiestas džinas.

— Praranda pozicijas, — vėl pakartojo Loidas. — Iš pradžių Dajana, paskiau tas Kalenas. Jo paties žmona — jeigu ji tikrai tokia buvo — puola žemyn. Tu manai, kad jos dvigubas salto irgi buvo jo plano dalis?

— Mums nereikėtų apie tai kalbėti.

— Ir Šiukšlius. Tik pažiūrėk, ką prikrėtę vien šis vaikinas. Su tokiu draugu ir priešai nereikalingi. Būtent tai mane ir domina, — Loidas papurtė galvą. — Nieko nesuprantu. Iki tos nakties, kai jis atėjo ir pranešė, kad Laisvojoje Zonoje mirė senoji negrė, viskas klostėsi taip gerai. Jis pasakė, kad mūsų kelyje išnyko paskutinė kliūtis. Bet būtent tada ši karuselė ir ėmė suktis.

— Loidai, man iš tikrųjų atrodo, kad mums nederėtų...

— O dabar aš tiesiog nežinau. Maniau, kad kitą pavasarį mes galėsime juos užpulti. Bet iki pavasario mes ten nenusigausime. O kas žino, kas čia gali atsitikti iki pavasario. Mes rengėmės smogti pirmiau, nei jie apmąstys įvairias galimybes, o dabar to padaryti nebegalime. Be to, o teisingasis Dieve, sėdintis soste, dar reikia pagalvoti apie Šiukšlių. Jis kažkur dykumoje, ir aš įsitikinęs, kad...

— Loidai, — kimiai pertraukė jį Vitnis. — Paklausyk manęs.

Loidas įsitempęs palinko į priekį.

— Kas? Kas atsitiko, senas asile?

— Nežinau, ar man užteks vyriškumo tavęs paprašyti, — nervingai gniauždamas savo stiklą, ištarė Vitnis. — Aš, Aukščiausias Taškas, Ronis Saiksas ir Dženė Engstrom, mes ketiname pasitraukti iš žaidimo. Ar nori prie mūsų prisijungti? Viešpatie, tikriausiai aš išprotėjau, pranešdamas tau tai — juk tu jo dešinioji ranka.

— Pasitraukti iš žaidimo. Ir kur jūs eisite?

— Manau, jog į Pietų Ameriką. Į Braziliją. Žinoma, tai pakankamai toli, — Vitnis nutilo, lyg bandydamas susikaupti, o po to vėl prakalbo: — Daugelis jau išėjo. Na galbūt ir nedaugelis, bet tokių kasdien vis daugėja ir daugėja. Jie nemano, kad Flegas juos sustabdys. Kai kurie vyksta į šiaurę, į Kanadą. Man ten per šalta. Bet aš vis tiek išeisiu. Aš traukčiau į rytus, jeigu mane ten priimtų. Jeigu aš tuo būčiau įsitikinęs, mes eitume, — Vitnis netikėtai nutilo ir gailiai pažvelgė į Loidą. Jis suprato, kad nuėjo per toli.

— Viskas normalu, — raminančiu tonu ištarė Loidas. — Aš neketinu tavęs įduoti.

— Atleisk... labai jau prastai čia viskas klostosi, — liūdnai sumurmėjo Vitnis.

— Kada jūs ketinate išeiti? — paklausė Loidas.

Vitnis įtariai žvilgtelėjo į jį.

— Na gerai, aš nieko neklausiau, — pasakė Loidas. — Ar tau įpilti?

— Truputį vėliau, — nenuleisdamas akių nuo stiklo, atsakė Vitnis.

— O aš įsipilsiu, — Loidas patraukė link baro. Stovėdamas nugara į Vitnį, jis pagaliau ištarė: — Aš negaliu.

— A?

— Negaliu! — staiga riktelėjo Loidas ir atsigręžė į Vitnį. — Aš jam skolingas. Daug skolingas. Fynikse jis mane ištraukė iš tokio mėšlo, ir nuo to laiko aš šalia jo. Kartais atrodo, kad tai tęsiasi jau ištisą amžinybę.

— Tikiu.

— Bet yra ir kita priežastis. Jis kažką man padarė, padarė mane protingesnį, ar kaip. Aš nežinau, kas tai, bet dabar aš visiškai kitas žmogus, Vitni. Iki... jo... aš buvau tiesiog smulkus sukčius. O dabar čia tvarkau jo reikalus, ir aš neblogai susidoroju. Atrodo, kad net galvoti aš pradėjau geriau. Taip, jis padarė mane protingesnį, — Loidas paėmė į rankas ant krūtinės kabantį talismaną, žvilgtelėjo į jį ir paleido. Paskui, lyg būtų palietęs kažką bjauraus, nusišluostė rankas į kelnes. — Žinoma, aš ne genijus, viską man reikia užsirašyti į bloknotą, antraip pamirštu. Bet kai už mano nugaros stovi jis, aš galiu įsakinėti, spręsti, ir dažniausiai viskas klostosi gerai. O iki tol viskas, ką aš galėjau daryti — tai vykdyti įsakymus ir būti užkluptas nepasiruošęs. Aš pasikeičiau... Ir tai jis mane pakeitė. Taip, išties atrodo, kad praėjo daugiau laiko nei iš tikrųjų.

— Kai mes atsiradome Las Vege, čia buvo tik šešiolika žmonių. Ronis buvo vienas iš jų, taip pat Dženė ir vargšelis Hekas Droganas. Jie jo laukė. Kai mes įėjome į miestą, Dženė Engstrom atsiklaupė ant kelių, — ach, kokie jie gražučiai! — ir pabučiavo jam batus. Prisiekiu, lovoje ji niekada tau apie tai nepasakojo, — Loidas kreivai šyptelėjo Vitniui. — O dabar ji nori viską mesti ir bėgti. Ką gi, aš jos nekaltinu, kaip, beje, ir tavęs. Bet tai juk nesugadins puikaus sumanymo?

— Tu ketini pasilikti?

— Iki pat pabaigos, Vitni. Jo arba mano. Aš jam skolingas, — Loidas nutylėjo, jog jis pakankamai tiki Tamsos žmogaus galybe, ir todėl Vitnis su kitais, pereidami gatvę, gali atsisveikinti su gyvenimu. Bet buvo dar viena priežastis. Čia po Flego jis buvo antras žmogus. O kuo jis bus Brazilijoje? Vitnis ir Ronis daug protingesni už jį. Gi jiedu su Aukščiausiu Tašku taip ir numirs berniukų pasiuntinukų vaidmenyje; tai Loidui nepatiko.

Anksčiau jis nebūtų prieštaravęs, bet dabar viskas pasikeitė. Ir jeigu tavo galvoje kažkas keičiasi, kaip patyrė pats Loidas, tai keičiasi visam laikui.

— Ką gi, manau, jog mums visiems gali pasisekti, — kimiai ištarė Vitnis.

— Žinoma, — atsakė Loidas ir pamanė: „ Bet nenorėčiau avėti tavo batais, jeigu sėkmė bus Flego pusėje. Nenorėčiau būti tavo vietoje, kai jis ištaikys laisvą minutę aplankyti tave Brazilijoje. Tuomet svajosi, kad tave partrenktų mašina, kaip apie palaimą...“

Loidas pakėlė taurę.

— Vitni, tostas.

Vitnis savąją irgi kilstelėjo.

— Kad niekas nenukentėtų, — ištarė Loidas. — Toks mano tostas. Niekas nenukentėtų.

— Štai už tai aš išgersiu, — užsidegęs atsakė Vitnis, ir jie ištuštino stiklus iki dugno.

Greitai po to Vitnis išėjo. Loidas gėrė toliau. Pagaliau apie pusę dešimtos atsijungė. Jis nieko nesapnavo, o tai buvo verta sunkių kitos dienos pagirių.