Stephen King - Dvikova (2)

Lario skaitiklis keturis kartus trakštelėjo, kai jis nustatė jį naujai, šiandienos, dienai. 000,0. Stju užgesino laužą. Maži rytiniai ritualai nepakeičiami. Jie keliavo jau dvylika parų. Stju atrodė, kad ši kelioninė kasdienybė tęsiasi amžinai: Glenas geraširdiškai juokauja apie valgį, Laris popieriuje užrašo jų nueitą kelią, du kavos puodeliai, kažkuris užkasa šiukšles, kažkuris gesina laužą. Tai buvo rutina, maloni rutina. Pamiršti, kur veda kelias, ir tai buvo gerai. Rytais Franė atrodė tokia tolima — ryškus, aiškus, bet labai tolimas reginys, mažas kaip fotografija medalione. Bet vakarais, kai užslinkdavo tamsa, o mėnulis išplaukdavo į dangų, Franė atrodė labai artima. Atrodė, jog ją galima paliesti... Kaip tik tai ir buvo kankinančiai skausminga. Kaip tik tokiais momentais jo tikėjimas motuše Abigeile pavirsdavo į karčias abejones, ir būtent tuomet jis norėdavo pažadinti savo draugus ir pasakyti, kad tai kvailiausia klaida, kad jie kovoja su malūnais, kad jiems reikėtų nusigauti iki kito miestelio, susirasti motociklus ir sugrįžti namo. Kad jiems geriau nors truputį pasimėgauti meile ir šiluma, todėl kad truputis — tai viskas, ką Flegas ketina jiems leisti.

Bet taip buvo naktį. O ryte vėl atrodė, kad teisingiausia žygiuoti toliau. Stju susimąstęs pažvelgė į Larį: įdomu, ar galvoja Laris nakties tyloje apie savo Lusę? Ar mato ją sapne ir geidžia...

Su kiekvienu žingsniu raukydamasis iš skausmo, sugrįžo Glenas, o jam iš paskos atsekė Kodžakas.

— Paimti juos! — juokaudamas sukomandavo Glenas. — Teisingai, Kodžakai?

Tasai pavizgino uodegą.

— Jis sako: „Las Vegas, arba įkąsiu“, — išvertė iš šunų kalbos Glenas. — Eime.

Išėję į 70-ąjį plentą, jie leidosi kelionėn.

*

Vėliau, tą pačią dieną, ėmė dulksnoti lietus, drėgmė skverbėsi net į kaulus. Laris ėjo vienas, susikišęs rankas į kelnių kišenes. Pradžioje jis galvojo apie Haroldą Lauderį, kurio lavoną jie aptiko prieš dvi dienas, — jie tarsi susitarė neminėti Haroldo, — bet greitai jo mintys peršoko prie to, kurį jis pakrikštijo Vilkų Grobiu.

Jie aptiko jį rytinėje Eizenhauerio tunelio pusėje. Čia, tarp daugybės susigrūdusių mašinų, sklandė mirties kvapas. Vilkų Grobis buvo pusiau nusviręs iš „Ostino“. Jis mūvėjo džinsus ir vilkėjo šilkinę palaidinę. Aplink „Ostiną“ gulėjo kelių vilkų maitos. Patsai vyras buvo pusiau iškritęs iš vairuotojo sėdynės, o ant jo krūtinės sustingo negyvas vilkas. Žmogaus rankos buvo sugniaužusios vilko kaklą, o kraujuoti žvėries nasrai skendėjo vyro kakle. Tuomet jie visi pamanė, kad vilkų gauja nusileido nuo kalnų, nutykojo vienišą keliautoją ir jį užpuolė. Vilkų Grobis turėjo ginklą. Prieš pasitraukdamas nuo „Ostino“, jis nušovė kelis vilkus.

Kiek jis badavo, prieš palikdamas savo užuoglaudą? Laris nežinojo, o ir nenorėjo žinoti. Bet jis matė, koks tas žmogus buvo liesas. Galbūt savaitę. Jis vyko į Vakarus. Kad ir kas buvo tas vyras, jis keliavo prisijungti prie Tamsos žmogaus, bet Laris tokio likimo niekam nebūtų linkėjęs. Jis prakalbo apie tai su Stju praėjus dviem dienoms po to, kai jie praėjo tunelį ir paliko už nugarų žmogų, tapusį vilkų grobiu.

— Stju, kodėl vilkų gauja taip ilgai apie tą vietą sukinėjosi?

— Nežinau.

— Aš noriu pasakyti, jeigu vilkai buvo alkani, nejaugi jie čia negalėjo susirasti kito grobio?

— Tikriausiai negalėjo.

Lariui tai atrodė mistiška, ir jis toliau apie tai galvojo, žinodamas, kad atsakymo neras niekada. Alkis ir troškulys privertė šį žmogų galų gale atidaryti mašinos dureles. Vienas iš vilkų puolė ir perkando jam gerklę. Bet mirdamas vyras spėjo vilką pasmaugti.

Eizenhauerio tunelį jie perėjo susirišę virve, ir toje slegiančioje tamsoje Lario mintys sugrįžo į aną dieną, kai jis brovėsi Linkolno tuneliu. Bet šį kartą jį persekiojo ne Ritos Blekmur atvaizdas, o veidas žmogaus, kurį užgraužė vilkas.

„ Galbūt vilkus pasiuntė šį žmogų nužudyti? “ Bet šita mintis taip trenkė misticizmu, kad net neužsitarnavo dėmesio. Laris mėgino išmesti viską iš galvos ir susikoncentruoti kelionei, nors padaryti tai buvo labai sunku.

Tą vakarą jie įkūrė stovyklą už Lomos, visiškai šalia Jutos valstijos sienos. Šį kartą jų vakarienę sudarė pašarinis maistas ir virintas vanduo, nes ir valgydami jie atsižvelgė į motušės Abigeilės instrukcijas: „Iškeliaukite vilkėdami tais drabužiais, kuriais vilkite dabar. Nieko su savimi neimkite“.

— Jutoje mums bus iš tikrųjų sunkoka, — pastebėjo Ralfas. — Manau, jog būtent ten mes ir išsiaiškinsim, ar tikrai Viešpats mums padeda. Ten yra viena atkarpa, daugiau nei šimtas mylių, kur kelyje nėra nė vieno namo, benzino kolonėlės ar kavinės. — Tiesa, neatrodė, kad Ralfą tokia perspektyva būtų iš tikrųjų jaudinusi.

— O vanduo? — paklausė Stju.

Ralfas gūžtelėjo pečiais:

— Ne daugiau nei viso kito. Ko gero, aš eisiu miegoti.

Laris pasekė jo pavyzdžiu. Glenas rūkė pypkę. Stju turėjo kelias cigaretes. Jis nusprendė vieną surūkyti. Kurį laiką jie tylėdami rūkė.

— Pliki, kaip toli Niū Hampšyras, — nutraukė tylą Stju.

— Taip ir iki Teksaso iš čia neprisišauksi.

Stju nusišypsojo:

— Tu teisus.

— Manau, jog tu labai ilgiesi Franės.

— Taip. Ilgiuosi ir nerimauju. Jaudinuosi dėl kūdikio. Ir sutemus ilgesys sustiprėja.

Glenas paptelėjo pypkę.

— Stiuartai, tu nieko negali pakeisti.

— Žinau. Bet aš jaudinuos.

— Žinoma, — Glenas padaužė pypkę į akmenį. — Stju, praeitą naktį atsitiko kažkas nepaprasta. Visą dieną aš mėginu suprasti, kas tai buvo: realybė, sapnas ar kas nors kita.

— Kas atsitiko?

— Naktį aš atsibudau, o Kodžakas ant kažko urzgė. Tikriausiai jau buvo po vidurnakčio, nes laužas baigė degti. Kodžakas buvo kitoje laužo pusėje, jo kailis pasišiaušė. Aš jam įsakiau nutilti, bet jis į mane nė nežvilgtelėjo. Jis žiūrėjo kažkur į dešinę nuo manęs. Ir aš pamaniau: „ O jeigu tai vilkai? “ Nuo to laiko, kai mes pamatėme tą .vaikiną...

— Taip, siaubinga.

— Bet ten nieko nebuvo. Aš gerai mačiau. Kodžakas urzgė į tuštumą.

— Galbūt jis pajuto nepažįstamą kvapą.

— Taip, bet svarbiausia dar priešakyje. Po kelių sekundžių aš pajutau... absoliučiai antgamtišką reiškinį. Pajutau, tarsi dešinėje nuo manęs ant plento kažkas yra ir žiūri į mane. Žiūri į mus visus. Man atrodė, kad aš tai irgi galiu pamatyti, jeigu kažkaip ypatingai prisimerksiu, tai sugebėsiu pamatyti. Bet aš to nenorėjau. Nes man pasirodė, kad tai jis. Stju, jutau Flego buvimą.

— O galbūt ir nieko, — patylėjęs atsiliepė Stju.

— Bet aš įsitikinęs, kad ten kažkas buvo. Kodžakas irgi tai juto.

— Na, manykim, kad jis iš tikrųjų kokiu nors būdu žiūrėjo į mus. Ir ką mes galime padaryti?

— Nieko. Bet man tai nepatinka. Man nepatinka, kad jis gali mus sekti... kad vyksta būtent tai. Aš bijau.

Stju surūkė cigaretę, kruopščiai ją užgesino į akmenį, bet miegmaišio link nepajudėjo. Jis žvilgtelėjo į Kodžaką, kuris pasidėjęs snukį ant letenų gulėjo šalia laužo ir juos stebėjo.

— Vadinasi, Haroldas negyvas, — pagaliau ištarė jis.

— Taip.

— Vadinasi, viskas buvo perniek. Veltui jis pražudė Siuzaną ir Niką. Ir save taip pat pražudė.

— Sutinku.

Daugiau nebuvo ką pasakyti. Kitą dieną po to, kai perėjo Eizenhauerio tunelį, jie aptiko Haroldo kūną ir surado jo priešmirtinį pareiškimą. Greičiausiai jiedu su Nadina pravažiavo Lavlendo perėja, nes šalia Haroldo buvo jo motociklas — tiksliau, tai, kas iš jo liko, — o Ralfas tvirtino, kad tuneliu negalėtų pravažiuoti net vaikiškas vežimėlis. Pesliai gerokai sumaitojo kūną, bet sustingusioje rankoje Haroldas stipriai spaudė bloknotą. „Koltas“ tarsi groteskiškas ledinukas buvo įkištas į burną, ir nors jie nepalaidojo Haroldo, Stju pistoletą pašalino. Jis tai padarė labai atsargiai. Nuo reginio, kaip nuosekliai Tamsos žmogus griovė Haroldą ir kaip paskui nerūpestingai nušveitė šalin, vos tik Haroldas suvaidino savo vaidmenį, Stiuarto neapykanta Flegui dar labiau sustiprėjo. Jam kilo pojūtis, kad jie stojo į beprotišką, beviltiškai vaikišką Kryžiaus žygį, bet jis žinojo, kad jiems reikia paskubėti, ir Haroldo lavonas sutrupintomis kojomis persekiojo jį lygiai taip pat, kaip sustingusi Vilkų Grobio grimasa lydėjo Larį. Stju troško atsilyginti Flegui už Haroldą, kaip ir už Siuzaną bei Niką... bet vis labiau ir labiau didėjo įsitikinimas, kad tokios galimybės jis neturės. „ Bet tu nori persekioti, — piktai pamanė Stju. — Pabaisa, tu nori žinoti, kada aš iki tavęs nusigausiu“.