Stephen King - Dvikova (2)

Raukydamasis Glenas atsistojo.

— Rytų teksasieti, aš eisiu miegoti. Neįkalbinėk manęs pasilikti. Beviltiškas reikalas.

— Kaip tavo artritas?

Glenas nusišypsojo:

— Ne taip jau blogai, — bet iki miegmaišio Glenas nuklibinkščiavo šlubčiodamas.

Stju pamanė, kad, ko gero, neverta rūkyti antros cigaretės — surūkydamas dvi tris per dieną, jis į savaitės pabaigą išeikvos savo atsargas, — bet paskui vis tiek užsirūkė. Tą vakarą buvo ne taip jau šalta, bet nekilo jokių abejonių, kad šiose vietose vasara baigiasi. Ir nuo to Stju apniko gniaužiantis liūdesys — jį kankino stipri nuojauta, kad daugiau nebepamatys nė vienos vasaros. Dar šios vasaros pradžioje mažoje gamykloje, kurioje gamino kišeninius kalkuliatorius, jis buvo laikinas darbininkas. Jis gyveno mažame Arneto miestelyje ir didelę laiko dalį leido Bilo Hepskomo techninio aptarnavimo stotyje, klausydamasis plepalų apie ekonomiką, vyriausybę, sunkius laikus. Dabar Stju atrodė, kad niekas iš jų nė nenumanė, kas yra tikrai sunkūs laikai. Jis surūkė cigaretę ir numetė ją į laužą.

— Saugok save, Frane, balandėle, — lįsdamas į miegmaišį, sušnabždėjo jis. Ir sapne jam pasirodė, kad Kažkas prisiartino prie stovyklos ir juos stebėjo. Tas Kažkas galėjo būti vilkas, turintis žmogaus protą. Arba varna. Arba žebenkštis, sėlinanti pilvu per krūmus. Arba kokia nors bekūnė esatis, stebinti Akis. „ Aš nebijosiu velnio, — sumurmėjo jis sapnuose. — Taip, net jeigu man reikės pereiti per mirties slėnį, aš nesudrebėsiu prieš velnią“. Pagaliau regėjimas išsisklaidė, ir Stju užknarkė.

Kitą rytą jie anksti patraukė į kelią, Lario prietaisas skaičiavo mylias, o tuo metu plentas tingiai leidosi Vakariniu šlaitu Jutos kryptimi. Po vidurdienio jie už nugarų paliko Koloradą. Vakare įsirengė stovyklą jau Jutoje, į vakarus nuo Harli Doumo. Pirmą kartą tyla jiems pasirodė priešiška ir slegianti. Tą naktį Ralfas Brentneris užmigo su mintimi: „ Dabar mes Vakaruose. Dabar mes jo teritorijoje“. Ir tą naktį Ralfas sapnavo vilką vienintele raudona akimi, stebintį juos iš dykynės. „ Eik šalin, — pasakė jam Ralfas. — Nešdinkis, mes nebijom. Nebijom tavęs“.

*

Rugsėjo 21-ąją, antrą valandą dienos, jie perėjo pro Sigo. Kitas miestelis, tikint Stju kišeniniu žemėlapiu, buvo Gryn Riveris. Po to ilgai, labai ilgai nebuvo jokių gyvenviečių. Čia, kaip Ralfas ir pranašavo, jie tikriausiai išsiaiškins, ar Dievas su jais, ar ne.

— Dabar, — pratarė Laris Glenui, — mane labiau neramina vandens, o ne maisto trūkumas.

Glenas nusišypsojo:

— Galbūt kaip palaiminimą Viešpats mums pasiųs liūtį.

Laris skeptiškai žvilgtelėjo į giedrą dangų:

— Sykiais man atrodo, kad prieš mirtį senutė visai pamišo.

— Galbūt, — švelniai atsakė Glenas. — Jeigu tu būtum skaitęs filosofinius traktatus, žinotum, jog Viešpats dažnokai kalba bepročių ir mirštančiųjų lūpomis. Dabar man atrodo, kad tame yra kažkokia prasmė. Pamišėlio arba gulinčio mirties patale psichika labai pakitusi. Sveika, normali asmenybė Dievo žodžius gali išfiltruoti, pakeisti juos savais, kitaip tariant, sveikas žmogus gali mėšlinai pranašauti.

— Viešpaties keliai... — ištarė Laris. — Aš žinau. Pro stiklą mes matome blogai. Tiek to, man tai ganėtinai miglotas stiklas. Bet kodėl mes visą šį kelią einame pėsčiomis, kai galėtume jį pervažiuoti per savaitę? To aš nepajėgiu suprasti. Bet kadangi mes darome beprotiškus veiksmus, tai, manau, visiškai normalu daryti juos beprotišku būdu.

— Tai, ką mes darome, turi daugybę istorinių precedentų, — pasakė Glenas. — Ir aš matau daugybę psichologinių ir sociologinių tokio vojažo priežasčių. Nežinau, ar tai dieviškos priežastys, ar ne, bet man tai daug ką paaiškina.

— Pavyzdžiui? — Stju ir Ralfas irgi priėjo pasiklausyti.

— Kažkada kai kurios indėnų gentys Šiaurės Amerikoje naudojo „regėjimus“, kaip ritualus įšventinat į vyrus. Kai ateidavo laikas tapti vyru, jaunuolis beginklis išeidavo į džiungles. Buvo manoma, jog jis turi nužudyti gyvūną ir sukurti du himnus — vieną Didžiosios Dvasios garbei, o kitu įrodyti savo sugebėjimą būti medžiotoju, raiteliu, vedybinių pareigų vykdytoju — ir pamatyti tuos regėjimus. Jaunuolis privalėjo susilaikyti nuo maisto. Buvo manoma, kad šitaip jis pasieks aukštumų — mentalinių ir psichinių — bei sulauks tų regėjimų. Greičiausiai viskas taip ir įvykdavo, — Glenas nusijuokė. — Alkis — pats galingiausias natūralus haliucinogenas.

— Tu manai, jog motušė pasiuntė mus čia būtent dėl tų regėjimų? — paklausė Ralfas.

— Galbūt sukaupti jėgos ir dvasingumo per apsivalymą, — pasakė Glenas. — Atstumti daiktus simboliškai. Tai nelyginant talismanas, apsisaugojimas. Kai atmeti, atstumi daiktus, taip pat atstumi viską, kas simboliškai su jais susiję. Prasideda apsivalymo procesas. Imi tuštinti indą.

Laris lėtai papurtė galvą:

— Aš nieko nesuprantu.

— Gerai, įsivaizduokime paprastą ikigripinio periodo žmogų. Sugadinkim jo televizorių, ir ką jis veiks vakarais?

— Skaitys knygas, — atsakė Ralfas.

— Eis į svečius pas draugus, — pasakė Stju.

— Klausysis muzikos, — su šypsena ištarė Laris.

— Taip, žinoma, — sutiko Glenas. — Bet jis taip pat ilgėsis savo televizoriaus. Jo gyvenime susidarys skylė, kurią anksčiau užpildė televizorius. Kažkur jo proto užkaboriuose vis dar krebžda mintis: „ Dešimtą vakaro aš gersiu alų, o dėžė rodys mėgiamą programą “. O kai jis eina į svetainę ir neranda ten televizoriaus, tai jaučiasi nusivylęs. Dalis jo įprasto gyvenimo išgaravo. Taip?

— Taip, — atsiduso Ralfas. — Kartą mūsų televiziją atjungė dviem savaitėm profilaktikai, ir aš nesijaučiau normaliai, kol jos vėl neįjungė.

— Ir kuo ilgiau žmogus žiūri televizorių, tuo didesnė susidaro skylė. O dabar atimkite iš jo visas knygas, visus jo draugus ir magnetofoną. Taip pat atimkite iš jo visus prasimaitinimo šaltinius, išskyrus tuos, kuriuos jis gali rasti kelyje. Tai tuštėjimo, išsilaisvinimo procesas, bet taip pat savojo „aš“ nykimas. Jūsų savastis, džentelmenai, — ji virsta skaidriu stiklu. Geriau, sakykim, tuščiu tumbleriu.

— Bet kokiu tikslu? — paklausė Ralfas. — Kam visos tos nesąmonės?

Glenas atsakė:

— Jeigu jūs perskaitysite Bibliją, tai pamatysite, kad visi pranašai tradiciškai kartkartėmis pasišalindavo į dykumą — taip sakant, įvykdyti Magišką Kelionės Misteriją. Laikas, skirtas panašiems žygiams, paprastai buvo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų — senovės žydų idioma, reiškianti, kad „niekas nežinojo, kiek laiko jo iš tikrųjų nebuvo, bet tai truko gan ilgą laiko tarpą“. Ar tai jums ką nors primena?

— Žinoma. Motušę, — atsakė Ralfas.

— Dabar įsivaizduokite save esant akumuliatoriais, o visi mes tokie ir esame. Mūsų smegenys dirba chemiškai konvertuojamos elektros srovės principu. Raumenis irgi veikia nedidelė įtampa — fermentas, vadinamas acetilcholinu, pagerina krūvio pralaidumą, kai reikia atlikti judesius, o kai reikia sustoti, tai išsiskiria kitas fermentas — cholinesterazė. Cholinesterazė griauna acetilcholiną, tad jūsų nervai vėl tampa silpnais laidininkais. Ir tai puiku. Priešingu atveju, ėmęs krapštytis nosį, jūs jau nebegalėtumėte sustoti. Gerai, svarbiausia štai kas: viskas, ką jūs galvojate, viskas, ką jūs darote, akumuliuojasi baterijoje, — visi atidžiai klausėsi. — Teleprogramos, skaitymas, draugiški pokalbiai, stiprūs gausūs pietūs... Visa tai kaupiasi akumuliatoriuje. Normalus gyvenimas — bent jau vakarų civilizacijos supratimu — buvo panašus į važiavimą automobiliu, kuriame elektros energijos pagalba nusileidžia ir pakyla langai bei sėdynės, kuriame yra elektriniai užraktai ir daug kitokių elektros įrenginių. Bet kuo daugiau įrenginių, tuo trumpesnis baterijų veikimo laikas. Teisingai?