Stephen King - Dvikova (2)

— Paklausyk manęs, Lari, — kiek galėdamas įtikinamiau pasakė Stju. — Visas šitas žygis pagrįstas tuo, kad senutėlė ledi žinojo, apie ką kalba. O jeigu tu imsi išsisukinėti, tai viską sugriausi.

— Taip, tai teisinga, — krenkštelėjo Ralfas.

— Ne, neteisinga, — įnirtingai mėgdžiodamas oklahomišką Ralfo akcentą, šūktelėjo Laris. — Stiuarto kritimas nebuvo Viešpaties valia, taip pat ir ne Tamsos žmogaus darbas. Tai tiesiog žvyras, žvyras! Stju, aš tavęs nepaliksiu. Daugiau aš nepalikinėsiu žmonių nelaimėje.

— Mes priversti jį palikti, — ramiai ištarė Glenas.

Laris, netikėdamas savo ausimis, apsidairė, jo veide atsispindėjo nuostaba, tarsi jį būtų išdavę.

— Aš maniau, jog tu jo draugas!

— Aš jo draugas. Bet tai nieko nekeičia.

Laris isteriškai nusijuokė ir pasitraukė į šalį.

— Jūs bepročiai!

— Ne. Mes susitarėme. Stovėdami aplink motušės Abigeilės mirties patalą, mes pasirinkome. Tai tikrai beveik reiškė mūsų mirtį, ir mes apie tai žinojom. Mes supratome susitarimo sąlygas. O dabar mums belieka jomis vadovautis.

— Aš irgi to noriu! Betgi galime susirasti mašiną, paguldyti Stju ant užpakalinės sėdynės ir keliauti toliau...

— Mums pasakyta eiti pėsčiomis, — ištarė Ralfas. Jis parodė į Stju. — O jis eiti negali.

— Teisingai! Tiesiog puiku! Jis susilaužė koją. Ir ką tu siūlai? Nušauti jį kaip nuvarytą arklį?

— Lari... — kreipėsi Stju, bet jam nė nespėjus ištarti žodžio, Glenas staigiu judesiu prisitraukė Larį prie savęs.

— Ką tu mėgini išgelbėti? — Gleno balsas buvo šaltas ir griežtas. — Stju ar save?

Judindamas lūpas, Laris žiūrėjo į jį.

— Viskas labai paprasta, — pasakė Glenas. — Mes negalime pasilikti... o jis negali eiti.

— Aš atsisakau tai suprasti, — sušnabždėjo Laris. Jo veidas buvo mirtinai išblyškęs.

— Tai išbandymas, — netikėtai ištarė Ralfas. — Štai kas tai.

— Galbūt psichikos išbandymas, — sumurmėjo Laris.

— Balsuojam, — gulėdamas ant žemės, pasakė Stju. — Aš balsuoju už tai, kad jūs eitumėte toliau.

— Aš irgi, — pasakė Ralfas. — Atleisk, Stju. Bet jeigu Viešpats padės mums, galbūt jis padės ir tau...

— Aš neisiu, — sumurmėjo Laris.

— Tu galvoji ne apie Stju, — pasakė Glenas. — Man atrodo, kad tu mėgini išgelbėti, išsaugoti kažką savyje. Bet šį kartą, Lari, teisingiau bus eiti. Mes privalome tai padaryti.

Laris lėtai išorine delno puse perbraukė lūpas.

— Pernakvokime šiandien čia, — ištarė jis. — Apgalvokime viską.

— Ne, — paprieštaravo Stju.

Ralfas linktelėjo. Jis susižvalgė su Glenu, o po to Glenas išsiėmė iš kišenės buteliuką „artrito tablečių“ ir atidavė jį Stju.

— Į jų sudėtį įeina šiek tiek morfijaus, — pasakė jis. — Dozė, viršijanti tris keturias tabletes, gali būti mirtina. — Jų žvilgsniai susitiko. — Ar tu mane supratai, rytų teksasieti?

— Žinoma.

— Apie ką jūs kalbate? — suriko Laris. — Ką jūs siūlote?

— O tu nesupranti? — paklausė Ralfas taip paniekinančiai, kad Laris iškart nutilo. Ir staiga prieš jo vidinį žvilgsnį pašėlusiu greičiu, kaip kaukės karnavalo sūkuryje, praskriejo: tabletės, stimuliatoriai, trankviliantai, Rita. Kaip jis ją apverčia ir mato mirusią, sustingusią, o iš jos burnos teka žalia vėmalų masė.

— Ne! — suriko jis ir pamėgino iš Stju rankų išplėšti buteliuką.

Ralfas apkabino jį per pečius. Laris priešinosi.

— Paleisk jį, — paprašė Stju. — Aš noriu su juo pasikalbėti. — Bet Ralfas vis tiek laikė Larį ir abejodamas spitrijo į Stju. — Nagi, paleisk jį!

Ralfas patraukė rankas, bet kiekvieną momentą buvo pasirengęs užpulti Larį vėl. Stju pakvietė:

— Lari, ateik čia. Pasilenk prie manęs.

Laris priėjo ir atsisėdo greta. Skausminga veido išraiška jis stebeilijo į Stju.

— Bet juk tai neteisinga. Kai kas nors krinta ir susilaužo koją, tai neturi... tai nevalia tiesiog nueiti ir palikti tą žmogų numirti. Nejaugi tu to nesupranti? Ei, bičiuli... — jis palietė Stiuarto veidą, — prašau. Pagalvok.

Stju paėmė Larį už rankos.

— Nejaugi tu manai, jog aš esu beprotis?

— Ne! Ne, bet...

— Kaip tu manai, ar žmonės, turintys sveiką protą, gali nuspręsti, ką jie nori daryti?

— O Dieve, — sudejavo Laris, jo skruostais ėmė riedėti ašaros.

— Lari, tu niekuo man nepagelbėsi. Aš noriu, kad tu eitum toliau. Jeigu jūs iš Las Vego išeisite gyvi, grįžkite tuo pačiu keliu. Galbūt Viešpats atsiųs man maisto, kad nenumirčiau iš bado. Aš skaičiau, kad žmogus, jeigu jis turi vandens, be maisto gali išgyventi septyniasdešimt dienų.

— Bet iki to laiko ateis žiema. Tu numirsi nuo šalčio po trijų dienų, netgi jei vartosi tas tabletes.

— Tai jau ne tavo reikalas. Šiame pjesės veiksme tu neturi vaidmens.

— Stju, nevaryk manęs.

— Aš siunčiu tave į priekį, — niūriai ištarė Stju.

— Tai beprotybė, — Laris išsitiesė. — O ką mums pasakys Franė, kai sužinos, jog mes palikome tave sudraskyti žvėrims?

— Ji apskritai nieko nepasakys, jeigu jūs ten nenueisite ir nesustabdysite jo laikrodžio. Kaip ir Lusė. Arba Dikas Elisas. Arba Bredas. Kaip ir visi kiti.

— Gerai, — atsakė Laris. — Mes eisime. Bet rytoj. O šiandien nakvosime čia ir galbūt sapne pamatysime... ką nors...

— Jokių sapnų, — švelniai paprieštaravo Stju. — Jokių ženklų. Jūs pasiliksite nakčiai, bet nieko nesusapnuosite, o paskiau panorėsite pasilikti dar vieną naktį ir dar vieną... Jūs privalote keliauti tiesiog dabar.

Nuleidęs galvą, Laris nusliūkino šalin ir atsistojo atsukdamas kitiems nugarą.

— Gerai, — pagaliau vos girdimai ištarė jis. — Mes padarysime, kaip tu nori. Tegul Viešpats išgelbės mūsų sielas.

Ralfas, priėjęs prie Stju, parklupo.

— Stju galbūt tau ką nors atnešti?

Stju nusišypsojo:

— Taip. Viską, ką kada nors parašė Goras Vidalas: jo kūrinius apie Linkolną, Aroną Barį ir kitus vaikinus — juk dabar tos knygos skirtos pienburniams. Atrodo, kad ir aš susilaukiau tokio šanso.

Ralfas kaltai nusišypsojo:

— Regis, aš prašoviau. Atleisk, Stju.

Stju paspaudė ištiestą ranką, ir Ralfas pasitraukė. Glenas atsisėdo šalia Stju, jo raukšlėtais skruostais vėl tekėjo ašaros.

— Gerai, gerai, — pasakė Stju. — Man viskas gerai.

— Laris teisus. Tai siaubinga. Tarsi nušautum arklį.

— Tu gi žinai, jog viskas turi būti atlikta.

— Manau, kad taip, bet kas visa tai supranta iki galo? Kaip tavo koja?

— Dabar absoliučiai neskauda.

— Gerai, tu turi tablečių, — Glenas ranka nusibraukė ašaras. — Lik sveikas, rytų teksasieti. Su tavimi bendrauti buvo velniškai malonu.

Stju nusigręžė.

— Glenai, nesakyk „lik sveikas“. Geriau pasakyk „iki pasimatymo“. Galbūt tu nusirisi nuo šio prakeikto šlaito, ir tuomet mudu, žaisdami triktrak, praleisime čia žiemą.

— Bet juk ne „iki pasimatymo“, — atsakė Glenas. — Aš tai jaučiu, o tu?

Ir todėl, jog jis tai jautė, Stju vėl atsigręžė į Gleną.

— Taip, — ištarė jis, o po to silpnai nusišypsojo. — Bet aš nė velnio neišsigąsiu, juk taip?

— Taip! — sutiko Glenas. Jo balsas prislopo iki kuždesio. — Stiuartai, jeigu prireiks, paspausk jungiklį.

— Gerai.

— Tuomet lik sveikas.

— Lik sveikas, Glenai.

Trys vyrai susibūrė prie vakarinio griovos šlaito. Apsidairęs per petį, Glenas ėmė kopti. Stju jo judėjimą aukštyn stebėjo vis labiau nerimaudamas. Lipo Glenas atsainiai, bemaž neatsargiai, tik akies krašteliu žvilgtelėdamas po kojomis. Gruntas po jo kojomis atitrūko vieną kartą, paskui kitą. Abu kartus jis abejingai ieškodamas atramos čiuptelėjo rankomis, ir abu kartus tokia atrama buvo vietoje. Kai Glenas nusigavo iki viršaus, Stju su giliu palengvėjimu atsiduso.