Stephen King - Dvikova (2)

— Taip, tikriausiai, — sutiko Ralfas. — Ką darysime, Lari?

Laris išsitraukė iš kišenės nosinę ir nusišluostė veidą. Tarsi vasara sugrįžo tą dieną, o gal atsiliepė dykumos alsavimas. Temperatūra pakilo kone iki dvidešimties laipsnių.

„ Bet tai sausa šiluma, — pamanė jis. — Aš truputį suprakaitavau. Visai nedaug“. Jis įsikišo nosinę kišenėn. Dabar, kai susitikimas jau buvo neišvengiamas, jis jautėsi gerai. Ir vėl tas keistas pojūtis, kad visa tai — pasirodymas, spektaklis, kurį būtina suvaidinti.

— Mes nusileisime apačion ir pasižiūrėsime, ar iš tikrųjų Dievas su mumis, teisingai, Glenai?

— Tu gi vyriausias.

Jie vėl pajudėjo žemyn ir po pusvalandžio priėjo pakankamai arti, kad pamatytų, jog užtvėrusios kelią mašinos anksčiau priklausė Jutos valstijos kelių policijai. Jų laukė keli ginkluoti vyrai.

— Jie rengiasi mus nužudyti? — paklausė Ralfas.

— Nežinau, — atsakė Laris.

— Nes kai kurie šautuvai su optiniais taikikliais. Aš matau, kaip jų linzėse atsispindi saulė. Jeigu jie nori mus nušauti, tai mes — puikus taikinys.

Jie ėjo toliau. Žmonės prie automobilių buvo pasidaliję į dvi grupes: penketas priekyje atstatė į artėjančius tris vyrus automatus, o dar trejetas stovėjo už mašinų.

— Jie aštuoniese, Lari? — paklausė Glenas.

— Aš suskaičiavau aštuonis. Beje, kaip tu jautiesi?

— Gerai, — atsakė Glenas.

— Ralfai?

— Mano savijauta priklauso nuo žinojimo, kaip pasielgti atėjus laikui, — pasakė Ralfas. — Tai viskas, ko aš noriu.

Laris paėmė jo ranką ir ją paspaudė. Paskui paspaudė Gleno ranką.

Jie buvo už mylios nuo piketo.

— Jie nesirengia mūsų nužudyti vietoje, — pasakė Ralfas. — Antraip jau būtų tai padarę.

Dabar jie jau matė žmones, ir Laris atidžiai juos apžiūrinėjo. Vienas buvo su vešlia barzda. Antras jaunas, bet visiškai nuplikęs — „ tikriausiai ėmė plikti dar mokykloje“, — pamanė Laris. Ant trečiojo galvos švietė ryškiai geltona kepuraitė su pavaizduotu besišypsančiu kupranugariu. Dar vienas, panašus į buhalterį, su „Magnum’u“ rankose, buvo taip susijaudinęs ir taip stipriai nervinosi, kad Laris galėjo jaustis kaip narsus drąsuolis.

— Jie tokie panašūs į mūsų vaikinus, — pastebėjo Ralfas.

— Žinoma, — sutiko Glenas. — Bet visi ginkluoti.

Už dvidešimties pėdų nuo užblokavusių kelią policijos mašinų Laris sustojo, sustojo ir jo palydovai. Įsiviešpatavo kapų tyla, kol Flego žmonės ir piligrimų grupė vieni kitus tyrinėjo. Ir staiga Laris mandagiai ištarė:

— Sveiki.

Į priekį išėjo mažas žmogelis. Jis kaip ir anksčiau vartė rankose „Magnum’ą“.

— Jūs Glendonas Beitmenas, Lorencas Andervudas, Stiuartas Redmenas ir Ralfas Brentneris?

— Nejaugi tu nemoki skaičiuoti? — paklausė Ralfas. Kažkas prunkštelėjo. Žmogelis užsiplieskė:

— Ko nėra?

Laris atsakė:

— Stju įvyko nelaimingas atsitikimas. Manau, ir jūs galite prarasti vieną, jeigu nesiliausite žaidęs ginklu.

Vėl juokelis. Žmogeliui pavyko užkišti pistoletą už pilkų kelnių diržo, ir dėl to jis atrodė dar įdomiau: tiesiog Volteris Mitis — amžiaus audra.

— Mano vardas Polas Berlsonas, — prisistatė jis, — ir vadovaudamasis man suteikta valdžia, aš jus areštuoju ir įsakau sekti paskui mane.

— Kieno vardu? — nedelsiant paklausė Glenas.

Berlsonas niekinančiai žvilgtelėjo į jį, bet paniekoje buvo juntama dar kažkas.

— Jūs žinote, kieno vardu aš kalbu.

— Tai pasakykite jo vardą.

Bet Berlsonas tylėjo.

— Jūs bijote? — paklausė Glenas ir pažvelgė į visą aštuonetą. — Jūs jo taip bijote, kad net neišdrįstate ištarti jo vardo? Labai gerai, vadinasi, už jus tai padarysiu aš. Jo vardas Rendelas Flegas, jis taip pat pažįstamas kaip Tamsos žmogus, kaip Ilgšis, kaip Klajojantis Dabita. Nejaugi jūs jo taip nevadinate? — Glend balsas iš įniršio net spengė. Vyrai sunerimę susižvalgė, o Berlsonas žingtelėjo atgal. — Vadinkite jį Belzebubu, nes tai irgi jo vardas. Vadinkite jį Niarlahotepu, Ahasveru ir Astaratu. Vadinkite jį Rjelachu, Setu ir Anubiu. Jo vardas — legionas, nes jis įkūnija pragaro jėgas, o jūs, vaikinai, laižote jo užpakalį, — Glenas ėmė kalbėti normaliu tonu ir sutrikęs nusišypsojo. — Manau, kad mes iš anksto turėjome truputį išsiaiškinti.

— Suimkite juos, — įsakė Berlsonas. — Suimkite visus ir šaukite, vos tik jie sujudės.

Sekundę niekas nė nekrustelėjo, ir Laris pagalvojo: „Jie to nepadarys, nes jie mūsų taip pat bijo, kaip ir mes jų, ir netgi labiau, nors jie ir ginkluoti.“

Jis žvilgtelėjo į Berlsoną:

— Ką tu apgaudinėji, pamazgų kibire? Mes norime eiti. Būtent todėl esame čia.

Ir tuomet Flego žmonės sujudo, tarsi Laris jiems būtų įsakęs. Jį ir Ralfą įgrūdo į vieną mašiną, Gleną — į kitą. Vidinėje durelių pusėje rankenėlių nebuvo. „Mes areštuoti“, — pamanė Laris, ir ši mintis jį netikėtai pralinksmino.

Ketvertas vyrų įsispraudė ant priekinės sėdynės. Vairuotojas pavažiavo atgal, apsisuko, ir jie nudūmė į vakarus. Ralfas atsiduso.

— Bijai? — tyliai paklausė Laris.

— Tebusiu aš prakeiktas, jei žinau. Aš taip puikiai jaučiuosi.

Iš priekinės sėdynės paklausė:

— Senukas — vyriausias?

— Ne. Aš.

— Vardas?

— Laris Andervudas. O čia Ralfas Brentneris. O tą senuką vadina Glenu Beitmenu. — Laris pasižiūrėjo atgal. Antroji mašina sekė įkandin jų.

— O kas atsitiko ketvirtajam?

— Jis susilaužė koją. Mums teko jį palikti.

— Blogai. Na aš — Baris Doganas. Las Vego saugumo tarnyba.

Laris pajuto, kaip jam vos neišsprūdo absurdiška atsakomoji frazė:

„ Džiaugiuosi su jumis susipažinęs ir šyptelėjo:

— Ar ilgai važiuosime iki Las Vego?

— Dėl kamščių ant plento mes negalime važiuoti per daug greitai. Mes valome kelius, bet darbai juda labai lėtai. Tad nuvažiuosime po penkių valandų.

— Štai taip, — palingavo galvą Ralfas. — Mes tris savaites praleidome kelyje, o su mašina nuvažiuosime tik per penkias valandas.

Doganas atsigręžė taip, kad matytų jų veidus.

— Nesuprantu, kodėl jūs ėjote pėsčiomis? Aš apskritai nesuprantu, kodėl jūs atėjote. Jūs turėjote suprasti, kad visa tai baigsis būtent taip.

— Mes pasiųsti, — atsakė Laris. — Manau, kad užmuštame Flegą.

— Bičiuli, jūs turite labai mažai šansų. Tave ir tavo draugelius iš karto pasodins į Las Vego apygardos kalėjimą. Jis jumis ypatingai domisi. Jis žinojo, kad jūs ateisite, — Baris Doganas patylėjo. — Jums belieka pasikliauti, kad jis su jumis susidoros greitai. Bet asmeniškai aš nemanau, jog jis to panorės. Paskutiniu metu jo nuotaika ne itin gera.

— Kodėl? — paklausė Laris.

Bet Doganui, ko gero, atrodė, kad jis ir taip pasakė pakankamai — galbūt netgi per daug. Neatsakęs jis nusisuko, o Laris su Ralfu ėmė žiūrėti į pro šalį skriejančią dykumą. Praėjo tik trys savaitės, ir greitį jie išgyveno kaip visiškai naują dalyką.

Nusigauti iki Las Vego jiems prireikė šešių valandų. Miestas plytėjo viduryje dykumos kaip švytintis brangakmenis. Gatvėse buvo pilna žmonių; darbo diena baigėsi, ir žmonės ant pievelių, suoliukų, autobusų stotelėse mėgavosi ankstyvo vakaro vėsa. Policijos mašinas jie palydėjo įtariais žvilgsniais, o paskui sugrįžo prie savo užsiėmimų ir pokalbių.

Laris susimąstęs žvalgėsi į šalis. Buvo įjungta elektros srovė, gatvės švarios, plėšimų ir vandalizmo pėdsakai pašalinti.