Stephen King - Dvikova (2)

— Glenas buvo teisus, — pasakė jis. — Jo traukiniai važinėja tvarkingai pagal tvarkaraštį. Bet aš visgi abejoju, kad jo geležinkelis ilgai dirbs. Visi jūsų žmonės, Doganai, atrodo tarsi nepaliaujamai nervintųsi.

Šis nieko neatsakė.

Dvi policijos mašinos įvažiavo į viela aptvertą apygardos kalėjimo kiemą. Kai Laris raukydamasis ir mankštindamas nutirpusį kūną išlipo, Dogano rankose išvydo dvi poras antrankių.

— Nagi, — nusišaipė Laris. — Nesikuklink.

— Atleisk, bet tai jo įsakymas.

Ralfas pastebėjo:

— Per visą gyvenimą aš niekada nedėvėjau antrankių. Kelis kartus iki jungtuvių mane buvo sulaikę girtą už chuliganizmą, bet niekada neuždėjo antrankių. — Ralfas kalbėjo labai lėtai, jo oklahomiškas akcentas ypač išryškėjo, ir Laris suprato, kad Ralfas tiesiog įsiutęs.

— Man duotas įsakymas, — pasakė Doganas. — Nereikia dar labiau komplikuoti padėties.

— Įsakymas, — ištarė Ralfas. — Aš žinau, kas tau įsakinėja. Jis nužudė mano draugą Niką. Kokio velnio tu su tuo perėjūnu susidėjai? Pats tu atrodai visiškai padorus vaikinas, — jis vėrė Doganą tokiu aršiu nepritarimu, kad šis, palingavęs galvą, nukreipė žvilgsnį.

— Tai mano darbas, — pasiteisino jis, — ir aš jį atlieku. Geriau padėkime tašką. Ištieskite rankas, kitaip teks padėti jums tai padaryti.

Laris ištiesė rankas, ir Doganas skubiai uždėjo antrankius.

— Kuo tu buvai? — pasidomėjo Laris. — Anksčiau?

— Dirbau Santa Monikos policijoje. Antros klasės detektyvu.

— Ir tu su juo. Tai... atleisk už mano žodžius, bet tai atrodo išties keistai.

Gleną Beitmeną stumte išmetė iš mašinos.

— Kodėl jūs jį stumdote? — griežtai paklausė Doganas.

— Jeigu tau būtų tekę klausyti šešias valandas trukusių šio draugužio plepalų, tu dar ne taip jį būtum stumtelėjęs, — sudirgęs atsiliepė vienas iš lydinčiųjų.

— Man nesvarbu, ko jūs ten klausėtės, bet neduokite rankoms valios, — Doganas žvilgtelėjo į Larį. — Kodėl keista, kad aš su juo? Aš buvau policininkas dešimt metų iki epidemijos. Matai, aš žinau, kas atsitinka, kada tokie vaikinai kaip tu ateina į valdžią.

— Jaunuoli, — švelniai ištarė Glenas, — jūsų bendravimas su mušeikom ir narkomanais dar nepateisina tamstos bendrystės su monstru.

— Nuveskite suimtuosius, — lygiu balsu paragino Doganas. — Atskiros kameros skirtinguose galuose.

— Nemanau, jog jūs ilgai būsite patenkintas savo pasirinkimu, — pasakė Glenas. — Atrodo, jūs ne tiek jau daug esat paveldėjęs iš nacistų.

Šį kartą Doganas pats stumtelėjo Gleną.

*

Larį atskyrė nuo draugų ir nuvedė tuščiu koridoriumi, papuoštu tokio tipo užrašais: „NESPJAUDYTI“, „DUŠAI“, o vienas tvirtino: „JŪS ČIA NE SVEČIAI“.

— Aš neprieštaraučiau, jei pasiūlytumėte nusiprausti, — pasakė jis.

— Galbūt, — atsakė Doganas. — Pažiūrėsim.

— Į ką pažiūrėsim?

— Ar jūs būsite sukalbami.

Doganas koridoriaus gale atidarė kamerą ir įvedė į ją Larį.

— O kaip antrankiai? — ištiesdamas rankas paklausė Laris.

— Žinoma. — Doganas atrakino ir nuėmė antrankius. — Geriau?

— Truputį.

— Vis dar nori į dušą?

— Žinoma, — bet labiausiai Lariui nesinorėjo likti vienam ir klausytis tolstančių žingsnių aido. Jeigu jis liks vienas, tuomet vėl sugrįš baimė.

Doganas išsitraukė nedidelį bloknotą.

— Kiek jūsų? Zonoje.

— Šeši tūkstančiai, — atsakė Laris. — Kiekvieną ketvirtadienį mes žaidžiame bingo, o prizas būna dvidešimties svarų kalakutė.

— Tai tu nori į dušą ar ne?

— Noriu, — bet jis jau nebesitikėjo.

— Kiek jūsų žmonių?

— Dvidešimt penki tūkstančiai, bet keturi tūkstančiai neturi dvylikos metų ir nemoka už važiavimą. Ekonominiu požiūriu — tai veltėdžiai, nereikalingos burnos.

Doganas užvertė bloknotą ir pažiūrėjo į Larį.

— Negaliu, — pasakė Laris. — Įsivaizduok mano vietoje save.

Doganas papurtė galvą.

— Neįsivaizduoju, nes aš ne beprotis. Kodėl jūs čia? Ko jūs tikėjotės? Betgi jis rytoj arba poryt jus nugalabins. O jeigu panorės, kad jūs kalbėtumėte, tai jūs kalbėsite. Jūs tiesiog pamišėliai.

— Mums įsakė čia eiti pagyvenusi moteris. Motušė Abigeilė. Turbūt ir tau ji sapnavosi.

Doganas papurtė galvą, bet pažiūrėti į Lario akis kažkodėl negalėjo.

— Nesuprantu, apie ką kalbi.

— Tada palikime tai ramybėje.

— Ar įsitikinęs, kad nenori su manimi pasikalbėti? Eisi į dušą?

— Manęs taip pigiai nenupirksi, — nusijuokė Laris. Pasiųskite į mūsų pusę savo šnipus. Jeigu sugebėsite rasti nors vieną, kuris nebūtų girdėjęs apie motušę Abigeilę.

— Kaip nori, — pasakė Doganas ir pasišalino. Tolimajame koridoriaus gale jis praėjo pro grotuotas duris, kurios už jo garsiai užsitrenkė.

Laris apsidairė. Kaip ir Ralfas jis porą kartų buvo daboklėje — triukšmavo viešoje vietoje, o antrą kartą už tai, kad pas jį rado unciją marihuanos. Audringa jaunystė.

— Taip, tai ne „Rico“ viešbutis, — sumurmėjo jis.

Čiužinys ant lovos buvo visiškai sutrūnijęs, ir Laris pasibjaurėjęs pagalvojo, ar nenumirė kas nors ant jo birželio mėnesį arba liepos pradžioje. Unitazas veikė gerai, bet kai pirmą kartą Laris nuleido vandenį, jis prisipildė rudo vandens, — aiškus požymis, kad juo ilgai nesinaudojo. Kažkas kameroje paliko vesterną. Laris paėmė knygą į rankas, paskui padėjo atgal. Sėdėdamas ant lovos, įsiklausė į tylą. Jis niekada nemėgo likti vienas — bet tam tikra prasme visada buvo vienišas... kol neatvyko į Laisvąją Zoną. O ir dabar nebuvo taip blogai, kaip jis bijojo ir kaip galėjo būti. Blogai, bet vis dėlto įmanoma su tuo susitaikyti. „Betgi jis rytoj arba poryt jus nugalabins“. Tačiau Laris tuo netikėjo. Tai neturi įvykti štai taip.

— Aš neišsigąsiu velnio, — ištarė jis mirtinoje kalėjimo sparno tyloje, ir jam patiko, kaip tai nuskambėjo. Paskiau jis vėl pakartojo šią frazę.

Jis atsigulė, ir jam į galvą toptelėjo mintis, kad jis sukorė beveik visą atgalinį kelią Vakarinės pakrantės link. Bet kelionė pasirodė ilgesnė ir keistesnė, nei buvo galima įsivaizduoti. Ir ji dar nesibaigė.

— Aš neišsigąsiu, — vėl pakartojo Laris. Jis užmigo, jo veidas buvo ramus, ir miegojo jis be sapnų.

*

Kitą dieną, dešimtą valandą, praėjus lygiai parai po to, kai trys piligrimai pirmą kartą ant plento pastebėjo piketą, Rendelas Flegas ir Loidas Henreidas atėjo pas Gleną Beitmeną.

Šis sukryžiavęs kojas sėdėjo ant savo kameros grindų. Glenas susirado anglinio pieštuko nuolaužą ir dabar baigė rašyti ant sienos, išmargintos vyriškų ir moteriškų genitalijų atvaizdais, vardais, telefonų numeriais ir net nedidele poema: „Aš ne puodžius ir ne puodžiaus ratas, bet lipdymo molis; tačiau argi formos vertė nepriklauso nuo vidinės molio vertės, kaip ir nuo puodžiaus rato, ir nuo Meistro rankų nagingų?“ Glenas mėgavosi šiuo kūriniu, kai temperatūra kameroje, atrodė, staiga nukrito dešimčia laipsnių. Koridoriaus gale pasigirdo atsiveriančių durų girgždesys. Gleno burna perdžiūvo, o pieštukas sulūžo rankoje. Pasigirdo artėjančių kulnų kaukšėjimas.

„ Betgi tai jis. Aš pamatysiu jo veidą“.

Netikėtai sustiprėjo jo artritas. Siaubingas skausmas. Atrodė, kad kaulai ištuštėjo ir prisipildė grūsto stiklo. Ir visgi, kai žingsniai prieš jo kamerą nuščiuvo, jis atsigręžė, o jo veide švietė susidomėjimo ir laukimo šypsena.