Stephen King - Dvikova (2)

— Taip, — šnibžtelėjo Loidas savo paskutinį prisipažinimą. — Taip, manau, kad taip.

— Be manęs tu visada būtum likęs mažas žmogelis, netgi jei būtum išgyvenęs tame kalėjime, teisingai?

— Taip.

— Lauderis tai žinojo. Jis žinojo, kad su manimi daug pasieks. Būtent todėl jis ėjo pas mane. Bet jis per daug galvojo... per daug... — netikėtai Flegas pasirodė esąs senas ir sutrikęs. Paskui energingai mostelėjo ranka, ir jo veide vėl nušvito šypsena. — Galbūt, Loidai, viskam iš tikrųjų klostosi blogai. Galbūt tai vyksta dėl kažkokių priežasčių, kurių aš negaliu suprasti... Bet senasis burtininkas, Loidai, dar turi keletą triukų. Vieną ar du. O dabar paklausyk manęs. Laiko mes turime mažai, jeigu norime sustabdyti tą... pasitikėjimo krizę. Jeigu ketiname užgniaužti ją vos užgimusią. Rytoj mes pribaigsime Andervudą ir Brentnerį. O dabar atidžiai klausyk manęs...

*

Loidas atsigulė jau po vidurnakčio, bet iki aušros negalėjo sudėti bluosto. Jis kalbėjosi su Žiurkiumi. Jis kalbėjosi su Polu Berlsonu. Su Bariu Doganu, pritariančiu, kad Tamsos žmogaus pageidavimą galima — o galbūt ir reikia — įvykdyti iki aušros. Statyba ant vejos prieš Didįjį viešbutį prasidėjo rugsėjo 29-osios dešimtą valandą vakaro, dešimt žmonių dirbo su suvirinimo aparatais, plaktukais, varžtais, plieniniais vamzdžiais. Neilgai trukus vejoje susirinko smalsuolių minia.

— Pasižiūrėk, mama Ange! — šūktelėjo Dinis. — Tai fejerverkas.

— Taip, bet geri maži berniukai jau turi gulėti lovelėje, — Angė Hiršfild paėmė mažylį už rankos, jausdama, kad turi įvykti kažkas siaubinga, galbūt netgi blogiau už patį supergripą.

— Noriu pasižiūrėti į kibirkštis! — šniurkščiojo mažylis, bet Angė jį nusivedė.

Džulija Lori priėjo prie Žiurkiaus, vienintelio vyro Las Vege, kurį jinai laikė pernelyg baisiu, kad su juo būtų galima miegoti... nebent blogiausiu atveju. Blyksint suvirinimo aparatui, juoda jo oda švytėjo. Jis buvo apsirengęs tarsi etiopų piratas — plačios šilkinės kelnės, raudona kepurė ir aplink liesą kaklą sidabrinių dolerių vėrinys.

— Kas tai, Žiurkiau? — paklausė ji.

— Žiurkius nežino, brangioji, bet jis kai ką numano. Panašu, kad rytoj bus juodo darbelio, labai juodo. Ar nori permiegoti su Žiurkiu, brangioji?

— Galbūt, — atsakė Džulija, — bet jeigu tik žinai, ką visa tai reiškia.

— Rytoj apie tai sužinos visas Las Vegas, — atsakė Žiurkius. — Eime su manimi, brangioji, ir aš tau atskleisiu devynis tūkstančius Dievo vardų.

Bet dideliam Žiurkiaus nepasitenkinimui Džulija pasišalino.

Iki Loidas pagaliau nuėjo miegoti, darbas buvo atliktas, ir smalsuoliai ėmė skirstytis. Ant žemų sunkvežimių platformų stovėjo du didžiuliai narvai. Iš dešinės ir kairės pusių žiojėjo kvadratinės kiaurymės. Šalia narvų buvo pastatytos keturios mašinos, kiekviena su kilpa. Prie kiekvienos kilpos buvo prijungta didžiulė grandinė. Grandinės rangėsi priešais Didįjį viešbutį žaliuojančia veja, ir kiekviena slėpėsi kvadratinėje narvo kiaurymėje. O kiekvienos grandinės gale matėsi antrankiai.

*

Rugsėjo 30-ąją, auštant, Laris išgirdo, kaip tolimajame koridoriaus gale atsidarė durys. Greiti žingsniai artėjo. Laris, susidėjęs už galvos rankas, gulėjo ant lovos. Jis nemiegojo visą naktį. Jis

(galvojo? meldėsi?)

Apskritai tai tas pat. Kad ir kaip ten būtų, sena žaizda jame pagaliau užsivėrė, palikusi jį ramybėje. Jis pajuto, kaip du žmonės, kurie jame slypėjo visą gyvenimą, — realusis ir išgalvotas — susiliejo į vieną gyvą būtybę. Jo motinai būtų patikęs toks Laris. Ir Ritai Blekmur. Tai buvo Laris, kuriam Veinas Stakis neturėtų ką aiškinti. Tai buvo Laris, kuris patiktų net tai merginai — „oralinei higienistei“.

„ Aš mirsiu. Jeigu yra Viešpats Dievas, — o dabar aš tuo įsitikinęs, — vadinasi, tokia Jo valia. Mes mirsim, ir kažkokiu būdu mūsų mirtis visam šitam padarys galą“.

Jis numanė, kad Glenas Beitmenas jau nebegyvas. Vakar viename iš koridorių girdėjosi šūviai. Ir, ko gero, šūviai sklido iš ten, kur nuvedė Gleną. Ką gi, jis buvo senas, jį iškankino artritas, bet kad ir ką Flegas šiandien rytą jiems suplanavo, tai bus daug blogiau.

Žingsniai nuščiuvo prie jo kameros.

— Kelkis, — išgirdo jis nemalonų balsą. — Žiurkius atėjo pajudinti tavo negyvą subinę.

Laris atsigręžė. Kameros tarpduryje, laikydamas rankoje kardą, stovėjo juodas besišypsantis piratas, jo kaklą juosė sidabrinių dolerių vėrinys. Už jo stovėjo mažytis žmogutis, atrodo, jį vadino Berlsonu.

— Kas atsitiko?

— Brangusis, — kreipėsi piratas, — tai galas. Galas viskam.

— Puiku, — atsakė Laris ir atsistojo.

Berlsonas prakalbo greitai, ir Laris suprato, kad šis bijo.

— Aš noriu tau pasakyti, jog tai ne mano idėja.

— Kaip ir visa kita, kiek aš suprantu, — atrėžė Laris. — Ką nužudė vakar?

— Beitmeną, — nuleisdamas akis, atsiliepė Berlsonas. — Kai bandė pabėgti.

— Kai bandė pabėgti, — sumurmėjo Laris. Jis nusijuokė. Žiurkius, tyčiodamasis iš jo, irgi sukikeno.

Atidaręs kameros duris, Berlsonas įžengė vidun su paruoštais antrankiais. Laris visai nesipriešino; jis tylėdamas ištiesė rankas. Berlsonas jį surakino.

— Kai bandė pabėgti, — vėl pakartojo Laris. — Berlsonai, vieną nuostabią dieną ir tave nužudys, kai bandysi pabėgti, — jo akys įsmigo į piratą. — Ir tu taip pat, Žiurkiau. Nužudytas, kai bandė pasislėpti, — jis vėl nusijuokė, bet dabar Žiurkius jam nepritarė. Jis tylėdamas vėpsojo į Larį, o paskiau užsimojo savo kardu.

— Nuleisk jį, idiote, — įsakė Berlsonas.

Jie ėjo vorele — Berlsonas, Laris ir iš paskos — Žiurkius. Tolimajame sparno kampe prie jų prisijungė dar penki vyrai. Vienas iš jų buvo Ralfas, irgi su antrankiais.

— Ei, Lari, — liūdnai ištarė jis. — Ar tu girdėjai? Ar jie tau pasakė?

— Taip. Aš girdėjau.

— Išsigimėliai. Jiems gi beveik galas, ar ne?

— Taip, žinoma.

— Užsičiaupkit! — užriko vienas iš sargybinių. — Tai jums galas. Palaukite, pamatysite, ką jis jums paruošė. Bus tiesiog nuostabu!

— Ne, jums galas, — spyrėsi Ralfas. — Nejaugi jūs nesuprantate? Nejaučiate?

Žiurkius stumtelėjo Ralfą taip, kad šis vos neparvirto.

— Užsičiaupkit! — suriko jis. — Žiurkius nenori klausyti šito bepročių kliedesio! Ne-no-ri!

— O kodėl tu taip išblyškai, Žiurkiau? — šypsodamasis pasidomėjo Laris. — Koks tu išblyškęs! Tai tu panašesnis į lavoną, o ne aš.

Žiurkius vėl griebėsi kardo, bet tai nebuvo grasinimo mostas. Jis atrodė išsigandęs kaip ir kiti. Visi juto jų link artėjančią didžiulę nežinomą jėgą.

Saulės nutviekstame apygardos kalėjimo kieme stovėjo furgonas su užrašu: „LAS VEGO APYGARDOS KALĖJIMAS“. Larį ir Ralfą įstūmė vidun. Trinktelėjo durys, užsivedė variklis, ir mašina pajudėjo. Jie sėdėjo ant tvirtų medinių suolų, surakintas rankas laikydami tarp kelių.

Ralfas tyliai ištarė:

— Aš girdėjau, kaip vienas iš jų kalbėjo, neva susirinko visi Las Vego gyventojai. Ar manai, Lari, kad jie mus nukryžiuos?

— Panašu į tai, — Laris pasižiūrėjo į Ralfą: stambus, stiprus vyras, nepakeičiama skrybėlė visiškai suglamžyta, bet plunksnelė styrojo kaip ir anksčiau. — Ar tu bijai, Ralfai?

— Taip, bijau, — sušnabždėjo Ralfas. — Aš kaip vaikas, kai kalbama apie skausmą. Aš bijau net švirkšto. Visuomet, jeigu galėjau, surasdavau priežasčių, kad išvengčiau skiepijimo. O tu?