— Stovėt! — riktelėjo Flegas, bet perniek. Minia pavirto stipriu vėjo gūsiu, ir net Tamsos žmogus negalėjo sustabdyti vėjo. Jame kilo siaubingas nevaldomas įniršis, kuris jungėsi su baime, sukurdamas kažkokį naują skrajų junginį. Vėl viskas susiklostė ne taip. Paskutinę minutę viskas buvo sugadinta, kaip anksčiau jam sugadino triumfą senasis juristas iš Oregono ir ta moteris, lango stiklu persipjovusi sau gerklę... Nadina... žemyn sklendžianti Nadina...
Žmonės išsibėgiojo į visas puses, kuo toliau nuo Didžiojo viešbučio žaliuojančios vejos, ir pasklido po gatves. Anksčiau nei Flegą, jie pamatė paskutinį svečią, atvykusį čia tarsi niūrų vaiduoklį iš siaubo filmų. Galbūt jie išvydo įraudusį paskutinio atpildo atspindį jame, bet jie išties pamatė, ką su savimi atsivežė sugrįžęs bėglys.
Kai minia praretėjo, Rendelas Flegas tai irgi pamatė, kaip ir Laris, Ralfas bei suakmenėjęs Loidas Henreidas, vis dar spaudžiantis rankoje suglamžytą ritinėlį.
Tai buvo Donaldas Mervinas Elbertas, dabar pažįstamas kaip Šiukšlius, dabar ir per amžių amžius, amen.
Jis sėdėjo už ilgo purvino elektrinio krautuvo vairo. Galingas akumuliatorius beveik nusilpo. Elektrokaras ūžė, gaudė, trūkčiojo. Šiukšlius strykčiojo ant sėdynės tarsi pasiutusi marionetė.
Jis sirgo paskutine spindulinės ligos stadija. Plaukai nuslinko. Rankos, boluojančios pro palaidinės draiskalus, buvo nusėtos pūliuojančiomis žaizdomis. Veidas atrodė kaip ištisa kruvina žaizda, kurioje blausiai mirksėjo vienintelė, kažkada buvusi žydra, akis, dar rodanti sąmonės požymius. Dantys iškrito. Nagai nuslinko. Vokai trūkčiojo. Jis buvo panašus į išeivį iš ano pasaulio, kuris išvairavo elektrokarą iš tamsių, svilinančių požeminio pragaro nasrų.
Flegas sustingęs stebėjo, kaip jis artėja. Jo šypsena dingo. Ir raudonis. Jo veidas netikėtai pavirto negyvu langu su nebyliu stiklu.
Iš liesos Šiukšliaus krūtinės pasigirdo nuo ekstazės skambantis balsas:
— Aš tai atvežiau... Aš tau atvežiau ugnies... prašau... atleisk...
Būtent Loidas atsikvošėjo pirmasis. Jis žengė žingsnį į priekį, paskui dar vieną.
— Šiukšliau... vaikeli... — Loido balsas buvo visiškai užkimęs.
Vienintelė nelaimingojo akis, ieškodama Loido, liguistai virptelėjo.
— Loidai? Ar tai tu?
— Aš, Šiukšliau, — Loidą krėtė drebulys lygiai taip pat, kaip anksčiau krėtė Vitnį. — Ei, ką tu ten turi? Tai...
— Ji Pati Didžiausia, — džiaugsmingai pranešė Šiukšlius. — Tai atominė bomba. Didelė atominė bomba, didelė ugnis, mano gyvenimas priklauso tau!
— Paslėpk tai, Šiukšliau, — sušnabždėjo Loidas. — Tai pavojinga... tai karšta. Paslėpk.
— Loidai, priversk jį tuo atsikratyti, — sušnypštė Tamsos žmogus, kuris dabar pavirto į Blyškųjį žmogų. — Priversk jį nuvežti ją ten, iš kur paėmė. Priversk...
Vienintelėje Šiukšliaus akyje atsispindėjo nuostaba ir sutrikimas.
— Kur jis? — paklausė Šiukšlius, o paskui jo balsas peraugo į priešmirtinį kauksmą. — Kur jis? Jis dingo? Kur jis? Ką jūs jam padarėte?
Loidas pamėgino paskutinį kartą:
— Šiukšliau, tu turi atsikratyti to daikto. Tu...
Ir netikėtai suriko Ralfas:
— Lari! Lari! Dievo ranka! Viešpaties dešinioji! — Ralfo veide atsispindėjo beprotiškas džiaugsmas. Akys švytėjo. Jis rodė į dangų.
Laris pažvelgė į viršų. Jis išvydo didžiulį rutulį, kurį Flegas išskėlė iš piršto. Šis labai išaugo. Jis pakilo danguje, lėtai judėdamas Šiukšliaus link, į visas puses kibirkščiuodamas. Oras buvo toks įelektrintas, kad ant Lario kūno pasišiaušė plaukai.
Ir tas daiktas danguje buvo tikrai panašus į ranką.
— Ne-e-e! — užkaukė Tamsos žmogus.
Laris pažvelgė į jį... bet Flego nebebuvo. Jis pajuto kažką didelį ir siaubingą, esantį priešais tą vietą, kurioje ką tik stovėjo Flegas. Kažką šliaužiantį, kuprotą, beveik beformį — kažką geltonomis akimis besiskverbiantį pro tamsaus nušiurusio katino vyzdžius.
O paskui tai dingo.
Laris pamatė Flego drabužius — jo striukę, džinsus, batus — kurie stovėjo statūs, bet juose nieko nebuvo. Kažkokią sekundės dalį jie išsaugojo ką tik juose buvusio kūno formą. O paskiau susmuko ant žemės.
Kibirkščiuojantis mėlynas ugninis rutulys nuplaukė geltono Šiukšliaus elektrokaro link. Vis giliau ir giliau besismelkiant į jį spindulinei ligai, šis neteko plaukų, jis vėmė krauju, iškrito dantys, bet visgi jis neišdavė savo pasiryžimo atgabenti Tamsos žmogui savo didžiausią dovaną... Galima pasakyti, kad jo ryžtas niekuomet nebuvo išblėsęs.
Mėlynasis rutulys pakibo virš elektrokaro, ieškodamas jo krovinio, ir pagaliau nusileido.
— O velniai griebtų, mes žuvę! — apkabinęs rankomis galvą, šūktelėjo Loidas Henreidas, ir parpuolė ant kelių.
„ O Dieve, dėkoju Tau! — pamanė Laris. — Man nebaisus pats velnias, man ne...“
Nebyli balta šviesa užpildė pasaulį.
Teisiuosius ir neteisiuosius — visus prarijo toji šventa ugnis.
74 skyrius
Stju pakirdo iš neramaus naktinio miego auštant, drebėdamas iš šalčio, nors prie jo ir glaudėsi Kodžakas. Ryto dangus švytėjo šalta mėlyne, bet Stju ne vien drebėjo — jis visas degė. Jam pakilo temperatūra.
— Susirgau, — sumurmėjo jis, ir Kodžakas pasižiūrėjo į jį. Šuo suvizgino uodegą ir nuskuodė griovos dugnu. Jis atnešė medžio nuolaužą ir padėjo ją prie Stiuarto kojų.
— Aš pasakiau „susirgau“, o ne „rąstas“, bet manau, kad ir tai tiks, — pasakė Stju šuniui, ir pagal jo komandą Kodžakas atitempė dar šakų. Netrukus jau galėjo įkurti laužą. Net nuo laužo kaitros Stju niekaip nevaliojo sušilti, nors jo veidu sroveno prakaitas. Likimo ironija — jis susirgo gripu arba kažkuo panašiu. Peršalo antrą dieną po to, kai Glenas, Laris ir Ralfas paliko jį vieną. Dar dvi dienas gripas, regis, abejojo — verta ar neverta paimti jį savo nelaisvėn? Matyt, Stju buvo to vertas. Jis jautėsi vis blogiau. O tą rytą jo savijauta apskritai buvo siaubinga.
Tarp visokių niekniekių striukės kišenėje Stju rado pieštuko nuolaužą, užrašų knygelę (visi organizaciniai Laisvosios Zonos klausimai, kažkada buvę gyvybiškai svarbūs, dabar atrodė kaip visiška nesąmonė) ir ryšulėlį raktų. Jis ilgai apžiūrinėjo raktus, paskutines kelias dienas nuolat prie jų sugrįždamas, kaskart stebėdamasis, kokį skausmingai gilų jie kelia ilgesį. Šis raktas buvo nuo jo buto. O štai anas — nuo jo spintelės rūbinėje. Dar kitas — nuo mašinos, aprūdijusio 1977 metų laidos „Dodžo“, — jo manymu, mašina iki šiol stovėjo už jo daugiabučio namo Tompsono gatvėje 31, Arnete.
Ryšulėlyje buvo ir jo kortelė su įrašu: „STJU REDMENAS, TOMPSONO GATVĖ 31 — TEL. (713) 555-6283“. Jis nuėmė raktus nuo grandies, susimąstęs pavartė juos delne, o paskui švystelėjo šalin. Viskas, kas liko iš žmogaus, kuriuo jis kažkada buvo, žvangtelėjo į akmenis ir nukrito ant daubos dugno, — čia, kaip tikėjosi Stju, raktai liks iki amžių pabaigos. Iš užrašų knygelės jis išplėšė švarų lapą.
„ Brangi Frane“, — parašė jis viršuje.
Jis papasakojo jai viską, kas jam atsitiko nuo tos valandėlės, kai jis susilaužė koją. Jis vylėsi vėl ją išvysti, bet dabar abejojo, ar tai įmanoma. Vienintelis dalykas, kurio jis gali tikėtis — jog Kodžakas suras kelią į Laisvąją Zoną. Jis nusibraukė išorine delno puse ašaras ir parašė, kad ją myli. „Manau, jog tu paliūdėsi ir gyvensi toliau, — rašė jis. — Tu ir kūdikis privalote gyventi toliau. Dabar tai svarbiausia“. Jis atsiduso, sulankstė raštelį ir prisegė prie Kodžako antkaklio.
Читать дальше