Stephen King - Dvikova (2)

— Geras šuo, — pasakė jis, kai viskas buvo atlikta. — Ar nori pabėgioti? Surasti triušį ar dar ką nors?

Kodžakas užsiropštė šlaitu, kuriame Stju susilaužė koją, ir dingo. Stju jo išėjimą stebėjo pramaišiui su kartėliu ir pasitenkinimu, paskui paėmė konservų skardinę, kurią jam iš savo ekspedicijos vietoje šakos atnešė Kodžakas. Jis pripildė skardinę purvino vandens. Vanduo skaidrėjo, purvas leidosi į dugną. Žinoma, tai nebuvo malonus gėrimas, bet, kaip sakė jo amžiną atilsį motušė, geriau tai, nei visai nieko. Jis gėrė lėtai, pamažėle malšindamas troškulį. Ryjant skaudėjo.

— Gyvenimas, be abejo, — tikra kalė, — sumurmėjo Stju, o paskiau pasijuokė iš savęs. Jis palietė patinusias glandas. Po to, ištiesęs kojas, vėl atsigulė ir užsnūdo.

Po valandos jis prabudo nuo smūgio ir apimtas mieguistos panikos įsikibo rankomis į smėlingą dirvą. Ar jam sapnavosi košmaras? Jeigu taip, vadinasi, košmaras tęsiasi. Žemė po jo rankomis lėtai judėjo.

„ Žemės drebėjimas? Ar čia būna žemės drebėjimų?“

Sekundei jam pasirodė, jog tai tikriausiai kliedesys, kad miegant jam vėl pakilo temperatūra. Bet, apžvelgęs griovą, jis pamatė, kaip nuo šlaitų nedideliais upeliais srovena žemė. Prieš jo nustebusias akis šokčiodami praskriejo žvyro akmenėliai. O vėliau pasigirdo silpnas, tolimas, duslus dundesys — atrodė, jis skverbėsi į jo ausis. Gi po sekundės Stju godžiai gaudė burna orą, tarsi staiga iš daubos būtų išstumtas visas oras.

Kažkur viršuje pasigirdo gailus inkštimas. Ant vakarinio šlaito skardžio, pabrukęs uodegą, stovėjo Kodžakas. Jis žiūrėjo į vakarus, Nevados kryptimi.

— Kodžakai! — apimtas panikos, sušuko Stju. Šis dundesys jį išgąsdino, — tarsi pats Viešpats Dievas kažkur netoliese savo pėdomis palietė tuščią žemę.

Kodžakas pakniopstomis nusileido šlaitu ir inkšdamas prisiglaudė prie Stju. Paglostęs šunį, patyrė, kaip šis dreba. Jam būtina pamatyti, būtina. Netikėtai jis pajuto: tai, kas turėjo atsitikti, vyksta. Tiesiog dabar.

— Berniuk, aš pakilsiu į viršų, — sumurmėjo Stju.

Jis prišliaužė prie rytinio šlaito. Šis nuolydis atrodė truputį statesnis, bet buvo daugiau kur užsikabinti rankomis. Paskutines tris dienas Stju galvojo, kad jam galbūt pavyks pakilti viršun, bet jis nematė jokios prasmės eikvoti paskutines jėgas. Griovos dugne jis galėjo pasislėpti nuo smelkiančio vėjo, be to, čia buvo vandens. Bet dabar jis privalėjo išlipti. Jis turi pamatyti. Vilkdamas paskui save it lazdą sutrupintą koją, Stju pasikėlė ant rankų ir pažvelgė viršun. Griovos kraštai jam pasirodė tolimi, beveik nepasiekiami.

— Neįstengsiu, berniuk, — pasiskundė jis Kodžakui, bet vis tiek pamėgino dar kartą.

Į daubą nugarmėjo visa krūva žvyro — turbūt... žemės drebėjimas. Arba kad ir kas ten būtų. Stju prišliaužė prie tos krūvos ir remdamasis rankomis bei kairiuoju keliu ėmė lėtai stumtis į viršų. Jis pakilo dvylika jardų, paskui šešis jardus nuslydo žemyn, kol pagaliau įsikibo į akmenį ir sustabdė slydimą.

— Ne, aš jokiu būdu nesusidorosiu, — iškvėpė jis.

Po dešimties minučių jis vėl ėmė keberiotis viršun ir įveikė dar dešimt jardų. Atokvėpis. Vėl kilimas. Stju nusigavo iki vietos, kur nebuvo jokių išsikišimų, ir turėjo pasistūmėti kairėn, kol surado atramą. Kodžakas lydėjo jį, be abejonės, stebėdamasis, ką daro tas beprotis, metęs vandenį ir šiltą laužą.

„ Šilta. Pernelyg šilta“.

Tikriausiai vėl pakilo temperatūra, tačiau jis bent jau liovėsi drebėjęs. Jo rankomis ir veidu tekėjo prakaitas. Į akis lindo riebaluoti ir purvini plaukai.

„ Viešpatie! Aš gi visas degu! Tikriausiai trisdešimt aštuoni ar trisdešimt devyni...“

Stju žvilgtelėjo į Kodžaką. Idant suvoktų, kas vyksta, jam prireikė beveik minutės. Šuo sunkiai ir dažnai dvėsavo. Tai nebuvo šiaip sau aukšta kūno temperatūra arba tik kūno temperatūra, nes Kodžakui irgi buvo karšta.

Virš galvos praskriejo nerimastingai klykiančių ir besiblaškančių paukščių būrys.

„ Jie irgi tai jaučia. Kad ir kas ten būtų, bet paukščiai irgi tai junta“.

Jis vėl ėmė ropštis aukštyn, baimė netikėtai jam suteikė jėgų. Praėjo valanda, dvi. Stju kovojo už kiekvieną pėdą, už kiekvieną colį. Pirmą valandą dienos iki viršūnės beliko šešios pėdos. Jis netgi matė viršuje pakibusio asfalto kraštą. Tik šešios pėdos, bet šlaitas čia buvo per daug lygus. Stju pamėgino šliaužti viršun rangydamasis kaip gyvatė, bet po juo ėmė slysti skalda, ir dabar Stju bijojo, kad vos pajudėjęs vėl nusivers žemyn, podraug susilaužydamas ir antrąją koją.

— Užstrigau, — sumurmėjo jis. — Na ir reikalai. Kas bus dabar?

Dabar tasai „kas“ buvo visiškai akivaizdus. Žemė po juo slydo netgi nejudant. Stju čiūžtelėjo per colį žemyn ir ieškodamas rankoms atramos pasidavė į šoną. Labai skaudėjo lūžusią koją, o jis pamiršo apačioje Gleno tabletes.

Pašliuožė žemyn dar porą colių. Po to penkis. Jo kairioji koja dabar kybojo ore. Kūną laikė tik rankos, bet ir jos ėmė čiuožti, drėgnoje dirvoje palikdamos dešimtį mažų vagelių.

— Kodžakai! — be jokios vilties sielvartingai šūktelėjo Stju. Bet šuo beregint atsirado šalia. Stju sugriebė jo kaklą, jau nesitikėdamas išsigelbėti, čiupdamas tai, kas papuolė po ranka. Taip skęstantis griebiasi šiaudo. Kodžakas nuo šio glėbio nė nebandė išsisukti. Jis įsirausė į žemę. Sekundę jiedu sustingo nelyginant gyvos statulos. Paskiau Kodžakas ėmė rausti žemę, jo kojos kniso žvyrą ir skaldą. Visa tai biro tiesiai Stju į veidą, ir jis užsimerkė. Kodžakas tempė jį kaip kompresorius dvėsuodamas tiesiai į dešinę Stju ausį.

Stju truputį pramerkė akis ir pamatė, kad jie bemaž viršuje. Kodžako galva buvo nuleista, užpakalinės letenos įnirtingai dirbo. Jis įveikė dar keturis colius, ir to pakako. Karštligiškai šūktelėjęs, Stju paleido Kodžako kaklą ir sugriebė išsikišusį asfalto kraštą. Šis po jo rankomis lūžo. Stju čiupo kitą išsikišimą. Lūžo du nagai, ir nuo persmelkusio skausmo jis riktelėjo. Paskui, pasitelkdamas sveikąją koją, prisitraukė ir pagaliau — nežinia, kokiu būdu — uždusęs ir užmerkęs akis, atsidūrė ant 70-ojo plento.

Kodžakas irgi išsiropštė. Inkšdamas jis laižė Stju veidą.

Labai lėtai Stju atsisėdo ir pasisuko į vakarus. Jis ilgai spoksojo ta kryptimi, nekreipdamas dėmesio į svilinančiomis srovėmis į jį plūstantį karštį.

— O Dieve, — ištarė jis silpnu, trūkčiojančiu balsu. — Pažiūrėk, Kodžakai. Laris. Glenas. Ralfas. Jie žuvo. Viešpatie, viskas žuvo. Viskas žuvo.

Virš horizonto pakibo grybo formos debesis — kaip sugniaužtas kumštis, kurį pakėlė ilga, iš dulkių sudaryta ranka. Jo kraštai jau ėmė sklaidytis. Debesys švytėjo drumzlina, raudonai oranžine spalva, tarsi saulė būtų nusprendusi nusileisti viduryje dienos.

„ Ugninis sprogimas — pamanė Stju.

Visi jie žuvo ten, Las Vege. Kažkas užsižiopsojo, ir atominis ginklas sprogo... sprendžiant iš pojūčių ir reginio — didžiulė bomba. Galbūt susprogo visas sandėlys. Glenas, Laris, Ralfas... Net jeigu nenusigavo iki Las Vego ir tebėra kelyje. Jie tikriausiai per arti ir iškepė gyvi.

Šalia jo gailiai suinkštė Kodžakas.

Krituliai. Į kurią pusę pučia vėjas?

Argi tai svarbu?

Jis prisiminė savo raštelį Franei. Buvo labai svarbu pridurti, ką jis neseniai sužinojo. Jeigu vėjas radioaktyvius kritulius nuneš į rytus, tai jiems gali iškilti nemažai problemų... bet svarbiausia jie turi žinoti, kad jei Las Vegas buvo Tamsos žmogaus prieglobstis, tai dabar jis nušluotas nuo žemės paviršiaus. O drauge su juo ir žmonės, taip pat mirtį nešantys žaislai, gulintys ir laukiantys, kad juos kas nors pakeltų. Jis privalo tai pridurti.