Stephen King - Dvikova (2)

Tomas prisiartino. Stju pamatė, kad šis užsiželdino barzdą; dabar jis tik iš tolo priminė žmogų, kuris paliko Boulderį prieš penkias savaites. Jo mėlynose akyse švietė džiaugsmas.

— Stju Redmenas! Pagaliau tu atsigavai, taip! Aš labai džiaugiuosi. Kaip šaunu vėl tave pamatyti! Kas tavo kojai? Greičiausiai susilaužei. Aš irgi kartą susilaužiau koją. Nušokau nuo šieno kupetos ir susilaužiau koją. Ar mane mušė tėvas? O taip! Tai buvo dar prieš tai, kai jis pabėgo su padavėja.

— Maniškė irgi sulaužyta. Ir dar kaip. Tomai, aš siaubingai noriu gerti.

— O, štai vanduo. Laikyk!

Jis perdavė Stju pakelį nuo pieno. Vanduo buvo švarus ir skanus. Jokių nuosėdų. Stju godžiai jį visą išgėrė iki paskutinio lašo.

— Daryk viską lėtai ir palengva, — pasakė Tomas. — Štai tau ir įėjimo bilietas. Lėtai ir lengvai. Kaip šaunu tave matyti. Susitrenkei koją, juk taip?

— Taip, aš ją susilaužiau. Turbūt prieš savaitę, — Stju išgėrė dar vandens, bet šįsyk ne visą. — Bet atsitiko kai kas blogiau už lūžį. Aš siaubingai sergu, Tomai. Temperatūra. Paklausyk, Tomai.

— Taip! Tomas klauso. Pasakyk, ką reikia daryti, — Tomas palinko į priekį, ir Stju pamanė: „Taip, jis atrodo protingesnis. Ar tai įmanoma? Kur buvo Tomas? Ar žino jis ką nors apie Teisėją? Apie Dajaną? “ Apie daug ką reikia pakalbėti, bet dabar tam ne pats tinkamiausias laikas. Jam darosi blogiau. Krūtinėje girgžda ir kažkas vartosi. Supergripo simptomai. Tai iš tikrųjų atrodė keista.

— Man reikia numušti temperatūrą, — pasakė jis Tomui. — Tai pirma. Man reikalingas aspirinas. Ar tu žinai, kas yra aspirinas?

— Žinoma. Aspirinas. Greitam skausmo pašalinimui.

— Taip, būtent taip. Tu eisi keliu, Tomai. Žvilgtelėk į visų mašinų, kurias rasi kelyje, stalčiukus po prietaisų skydu. Ieškok pirmosios pagalbos vaistinėlės — dažniausiai tai dėžutė su raudonu kryžiumi. Kai rasi aspirino, grįžk čia. O jeigu kokioje nors mašinoje bus žygio reikmenys, tai paimk ir palapinę. Gerai?

— Gerai, — Tomas atsistojo. — Aspirino ir palapinę, tada tau vėl bus geriau, teisingai?

— Na, tai pradžia.

— Sakyk, — paklausė Tomas, — o kaip Nikas? Aš jį sapnavau. Jis man pasakė, kur eiti, nes sapne jis galėjo kalbėti. Sapne viskas taip įdomu, tiesa? Bet kai aš mėgindavau jį užkalbinti, jis visada nueidavo. Jis juk gerai jaučiasi? — Tomas su nerimu žvilgtelėjo į Stju.

— Ne dabar, — atsakė Stju. — Aš... aš negaliu dabar kalbėti. Ne apie tai. Atnešk aspirino, gerai? O paskui mudu pasikalbėsime.

— Gerai... — bet baimė Tomo veide sustingo kaip pilkas debesis.

— Kodžakai, ar eisi su Tomu?

Kodžakas neprieštaravo. Jie nuėjo, patraukė į rytus. Stju atsigulė ir prisidengė ranka akis.

*

Kai Stju vėl atsigavo, jau temo. Tomas purtė jo petį.

— Stju, nubusk! Nubusk, Stju!

Jis atsimerkė. Buvo išsigandęs, kad laikas dabar darė neįtikėtinus šuolius. Tomas padėjo jam atsisėsti, o kai Stju atsisėdo, tai užspringo nuo kosulio. Jis kosėjo taip ilgai ir stipriai, kad vėl vos neprarado sąmonės. Tomas sunerimęs jį stebėjo. Bet pamažu Stju atitoko. Jis stipriau susisupo į antklodę. Vėl krėtė drebulys.

— Tomai, ką tu radai?

Tomas ištiesė jam vaistinėlę. Ten buvo tvarsčių, merkurochromo ir didelis buteliukas anacino. Stju pribloškė tai, kad jis pats neįstengė atsukti kamštelio. Tai padarė Tomas. Stju išgėrė tris anacino tabletes su vandeniu.

— Aš radau štai dar ką, — pasakė Tomas. — Tai buvo mašinoje, prigrūstoje žygio reikmenų, bet palapinės tenai nebuvo, — tai buvo didelis šiltas dvigulis miegmaišis.

— Taip, tai nuostabu. Beveik taip pat šaunu, kaip ir palapinė. Tu šaunuolis, Tomai.

— Ir štai dar. Radau toje pačioje mašinoje, — Tomas iš striukės kišenės išsitraukė pusę tuzino folijos paketėlių. Stju negalėjo patikėti savo akimis. Koncentratai. Kiaušinių milteliai. Kriaušės. Sausas sultinys. — Stju, tai juk valgis? Ant jų paveikslėliai su maistu.

— Tai maisto produktai, — sutiko Stju. — Atrodo, jog tai vienintelis maistas, kurį aš galiu valgyti. Ar mes pajėgtume užvirinti truputį vandens? Juk neturime nei katiliuko, nei arbatinuko.

— Aš ką nors surasiu.

— Gerai.

— Stju...

Stju pažvelgė į sunerimusį, liūdną, vis dar vaikišką, nors ir barzdotą, veidą ir lėtai papurtė galvą.

— Miręs, Tomai, — lėtai ištarė jis. — Nikas mirė. Beveik prieš mėnesį. Tai buvo... politinis aktas. Tu pasakytum, jog tai žmogžudystė, teroristinis išpuolis. Man labai gaila.

Tomas nuleido galvą, ir laužo šviesoje Stju išvydo, kaip jam ant kelių byra ašaros. Jos krito tarsi sidabrinis lietus. Bet tos ašaros buvo nebylios. Pagaliau Tomas pakėlė galvą, mėlynos akys buvo vaiskesnės nei bet kada. Jis nusišluostė jas delnu.

— Aš tai žinojau, — kimiai ištarė jis. — Aš nenorėjau apie tai galvoti, bet aš žinojau. Taip. Jis visada atsukdavo man nugarą ir nueidavo. Man jis buvo pats svarbiausias žmogus gyvenime, pats svarbiausias, Stju, — ar tu tai žinojai?

Stju suspaudė didelį Tomo delną.

— Aš žinojau, Tomai.

— Taip, jis buvo M-Ė-N-U-L-I-S, tai reiškia — pats svarbiausias žmogus. Aš siaubingai jo ilgėjausi. Bet mudu susitiksime rojuje. Tomas Kalenas jį ten sutiks. Ir jis galės kalbėti, o aš galėsiu galvoti. Tiesa?

— Tai visai manęs nenustebins, Tomai.

— Niką nužudė blogas žmogus. Tomas žino. Bet Dievas nubaudė tą blogą žmogų. Aš mačiau. Iš dangaus nusileido Viešpaties ranka, — dyka Jutos žeme praskriejo šaltas vėjo gūsis, ir nuo jo šuoro Stju ėmė dar stipriau drebėti. — Nubaudė jį už tai, ką jis padarė Nikui ir vargšui Teisėjui. Taip.

— Tomai, ką tu žinai apie Teisėją?

— Negyvas! Jį nušovė!

Stju liūdnai linktelėjo.

— O Dajana? Ar apie ją ką nors žinai?

— Tomas ją matė, bet nieko nežino. Jie mane įdarbino valytojų. O kai aš vieną kartą grįžau iš darbo, tai mačiau Dajaną dirbančią savo darbą — keičiant gatvės žibintų lemputės. Ji pasižiūrėjo į mane ir... — Tomas nutilo, o kai prabilo vėl, tai kalbėjo labiau sau, nei Stju. — Ar ji matė Tomą? Ar ji pažino Tomą? Tomas to nežino. Bet Tomas... mano... jog ji pažino. Bet Tomas daugiau niekados jos nematė.

Netrukus Tomas pasišalino, pasiimdamas su savimi ir Kodžaką. Stju užsnūdo. Tomas grįžo ne su didžiule skardine, ko geriausiu atveju tikėjosi Stju, o su puodu, pakankamai dideliu iškepti jame netgi kalėdinį kalakutą. Tikriausiai dykumoje slypėjo neregėti lobiai. Stju nusišypsojo, nors lūpos buvo nusėtos pūslių, kurios iškilo pasiligojus ir kurias labai peršėjo ir skaudėjo.

Po pusvalandžio valgis jau buvo pagamintas. Stju valgė stropiai, sutrindamas daržoves į košelę. Jis viską suvalgė ir pasijuto šiek tiek geriau. O neilgai trukus po vakarienės jiedu su Tomu užmigo. Kodžakas įsitaisė tarp jų.

*

— Tomai, paklausyk manęs.

Tomas pasilenkė prie didelio šilto Stju miegmaišio. Tai buvo kitą rytą. Per pusryčius Stju valgė visiškai nedaug, jam skaudėjo stipriai patinusią gerklę, gėlė sąnarius. Kosulys tapo stipresnis, anacinas temperatūros neįveikė.

— Man reikia gulėti patalpoje, be to, būtini vaistai, antraip aš mirsiu. Ir tai privalome padaryti šiandien pat. Artimiausias miestas — Gryn Riveris. Jis yra už šešiasdešimties mylių į rytus. Mes nuvažiuosime.

— Tomas Kalenas nemoka vairuoti mašinos. Ne!

— Taip, aš žinau. Manęs laukia sunkus darbelis. Turint omeny mano ligą, be to, lūžusią ne tą koją.