Stephen King - Dvikova (2)

Variklis buvo toks, kokį Stju ir tikėjosi pamatyti, — purvinas, su nerūpestingo remonto žymėmis. Bet akumuliatorius pranoko visus lūkesčius. Ne itin naujas, bet su garantija iki 1991 metų vasario. Ko gero, pirktas ne vėliau kaip praėjusių metų gegužę.

— Paspausk signalą, — atsirėmęs į mašiną, paprašė Stju. Anksčiau jis nesusimąstydavo, ką reiškia posakis, kad skęstantysis griebiasi ir už šiaudo, bet dabar jį suprato. Paskutinė galimybė jam išgyventi buvo ši sena skardinė.

Pasigirdo garsus pyptelėjimas. Puiku. Jeigu dar yra ir užvedimo raktelis, verta pamėginti. Ko gero, pirmiausiai derėjo patikrinti, ar yra raktelis. Bet net jeigu raktelio nebus, jie vis tiek šią mašiną kaip nors užves.

Stju nuleido kapotą ir visu kūnu užgriuvo ant jo. Paskui nušokavo iki vairuotojo durelių ir žvilgtelėjo vidun, tikėdamasis išvysti tuščią užvedimo raktelio kiaurymę. Bet raktas buvo vietoje, su inicialais „A. S.“ ant dirbtinės odos raktinės. Atsargiai pasilenkęs, Stju pasuko raktelį. Rodyklė, žyminti benzino kiekį, lėtai pakilo viršun ir parodė, kad užpildyta daugiau nei ketvirtis bako. Tai buvo mįslė. Kodėl tuomet mašinos savininkas, tas A. S., nuėjo pėsčiomis, jeigu galėjo ramiai važiuoti?

Stju prisiminė Čarlsą Kempioną, kai šis merdėdamas atsitrenkė į Неро benzino kolonėlę. Senis A. S. sirgo supergripu. Paskutine jo stadija. Jis sustojo, išjungė variklį — ne todėl, kad taip norėjo, o todėl, kad tai buvo per ilgus metus įgytas įprotis, — ir išlipo. Galbūt jis kliedėjo. Juokdamasis, dainuodamas, murmėdamas ir kikendamas, jis klaidžiojo dyka Jutos žeme ir surado joje paskutinį prieglobstį. O praėjus trims mėnesiams, pasirodo Stju Redmenas su Tomu Kalenu ir — op! — rakteliai vietoje, akumuliatorius beveik naujas, netgi benzino esama...

Viešpaties ranka.

Argi ne taip kalbėjo Tomas apie Las Vegą? „ Iš dangaus nusileido Viešpaties ranka“. Ir galbūt Viešpats išsaugojo tą senutėlį „Plymutą“ būtent jiems kaip dangaus maną dykumoje. Tai buvo beprotiška mintis, bet ne beprotiškesnė už šimtametę negrę, į pažadėtąją žemę vedančią būrelį bėglių.

— Ir iki šiol ji dar kepa biskvitus, — sušvogždė Stju. — Iki pat galo ji pati kepė biskvitus.

— Kas, Stju?

— Tik šiaip, nieko, Tomai. Ateik čia, — Tomas priėjo prie jo.

— Ar mes galėsime važiuoti? — su viltimi paklausė jis.

Stju nuleido vairuotojo sėdynę, kad Kodžakas galėtų įšokti vidun, ką šis ir padarė, pirmiausiai apuostęs kabiną.

— Nežinau. Melskis, kad ji užsivestų.

— Gerai, — sutiko Tomas.

Atsisėsti už vairo Stju prireikė ne mažiau nei penkių minučių. Jis parvirto pusiaugula, bemaž į tą vietą, kur paprastai viduryje sėdi antrasis keleivis. Kodžakas, tankiai alsuodamas, atsigulė ant užpakalinės sėdynės. Mašinoje matėsi „Makdonaldo“ paketėliai, „Taco Bell“ popierėliai.

Stju pasuko raktelį. Senasis „Plymutas“, dvidešimt sekundžių paurzgęs, tyliai trūktelėjo. Stju vėl nuspaudė signalą, bet šįsyk pasigirdo tik silpnas garsas. Tomas paniuro.

— Mes dar nesusipažinome su ja, — pasakė Stju. Jis tikėjosi, kad akumuliatorius tik laikinai nusilpo. — Atidaryk dureles ir stumtelėk mašiną, o paskui įšoksi vidun.

Tomas abejodamas ištarė:

— Argi mašina pasisukusi ton pusėn, kur mums reikia?

— Kol kas ne. Bet jeigu mums pavyks šį kledarą užvesti, padėtį ištaisyti netruksime.

Tomas išlipo laukan ir ėmė stumti mašiną. „Plymutas“ ėmė riedėti. Kai spidometro rodyklė parodė 5 mylias per valandą, Stju kimiai šūktelėjo:

— Šok, Tomai!

Tomas įšoko vidun ir užtrenkė dureles. Stju pasuko raktelį ir ėmė laukti. Kol neveikė variklis, vairas mažai pagelbėjo, ir Stju prireikė visų išsekusių jėgų išlaikyti mašiną tiesiai. Spidometro rodyklė kilo iki 10, 15, 20. Tylomis jie riedėjo šlaitu žemyn, kuriuo Tomas beveik visą rytą tempė Stiuartą į viršų. Ant priekinio stiklo kaupėsi dulksna, padengdama jį smulkiais lašeliais. Stju per vėlai prisiminė, kad neštuvus jie paliko už nugarų. Dabar jau 25 mylios per valandą.

— Stju, ji neužsives, — sunerimęs ištarė Tomas.

Trisdešimt mylių. Pakankamai.

— Na, o dabar padėk mums, Dieve, — ištarė Stju ir atleido sankabą. „Plymutas“ trūktelėjo. Motoras sukosėjo, sučiaudėjo, suurzgė ir nutilo. Stju iš nusivylimo ir skausmo, kuris pervėrė sulaužytą koją, šūktelėjo.

— Velnias! — riktelėjo jis ir nukėlė nuo pedalo koją. — Tomai, nuspausk pedalą tu! Ranka!

— Kurį? — su nerimu balse paklausė Tomas.

— Kairįjį.

Tomas atsiklaupė ir nuspaudė sankabą. Mašina vėl ėmė riedėti greičiau, ir Stju prisivertė palaukti. Jiedu nusileido beveik pusę nuokalnes.

— Nagi! — šūktelėjo jis, ir Tomas atleido ranką nuo sankabos.

„Plymutas“ užriaumojo. Kodžakas ėmė loti. lš aprūdijusio išmetimo vamzdžio išsiveržė juodi dūmai, pamažu keisdami spalvą į žydrą. Ir mašina ėmė važiuoti, trūkčiodama, kosčiodama, bet visgi važiavo. Stju įjungė trečią pavarą ir vėl darbuodamasis kaire koja nuspaudė akceleratorių.

— Tomai, mes važiuojame! — džiūgavo jis. — Dabar mes ant žirgo!

Tomas džiugiai klyktelėjo. Kodžakas, vizgindamas uodegą, lojo. Savo ankstesniajame gyvenime, kai dar buvo Didysis Stivas, jis dažnai su savo šeimininku važinėdavo mašina. Kaip puiku dabar buvo vėl važiuoti su naujuoju šeimininku.

*

Jie privažiavo iki U formos posūkio tarp vakarinės ir rytinės kelio juostos. „TIK TARNYBINIAM TRANSPORTUI“ — griežtai įspėjo ženklas. Stju pavyko apsukti mašiną į rytinę juostą. Jis vėl įjungė trečią pavarą bei truputį atsipalaidavo, dusdamas ir mėgindamas apmaldyti besidaužančią širdį. Tamsa stengėsi grįžti ir praryti jį, bet Stju nepasidavė. O po kelių minučių Tomas pastebėjo ryškiai oranžinį miegmaišį, kuris atstojo Stju neštuvus.

— Iki! — linksmai atsisveikino su juo Tomas. — Iki, o mes važiuojame į Boulderį, taip!

„ Šiandien mane patenkintų ir Gryn Riveris — pamanė Stju.

Iki miestelio jie nusigavo jau sutemus. Stju atsargiai nedideliu greičiu vairavo „Plymutą“ tamsiomis gatvėmis, vis aplenkdamas paliktas mašinas. Jis sustojo Meino gatvėje priešais viešbutį. Tai buvo niūrus triaukštis pastatas, ir Stju pamanė, kad „Waldorf Astoria“ dėl savo populiarumo neturėtų nuogąstauti. Jo galva vėl stipriai sukosi, ir realybės pojūtis vis nuplaukdavo kažkur į šalį. Per paskutines dvidešimt mylių mašina, atrodė, prisipildė žmonių. Franė. Nikas. Androsas. Normas Briuetas. Vieną kartą Stju atsigręžė — jam pasirodė, kad Krisas Ortega, „Indėno galvos“ barmenas, taikosi į jį pistoletu.

Pavargo. Ar jis kada nors buvo taip pavargęs?

— Čia, — sumurmėjo jis. — Nikai, mes priversti apsinakvoti čia. Aš visiškai išsekau.

— Stju, aš Tomas. Tomas Kalenas. Taip.

— Gerai, Tomai. Mes čia pailsėsime. Ar gali man padėti?

— Žinoma. Kaip šauniai tu tą mašiną užvedei.

— Ar tu neturi cigaretės? Mirštu, kaip noriu rūkyti, — Stju susmuko ant vairo.

Tomas išlipo iš mašinos ir nunešė Stju į viešbutį. Vestibiulyje buvo tamsu ir drėgna, bet ten buvo židinys, o šalia malkų. Tomas paguldė Stju ant aptriušusios sofos, virš kurios kabojo didžiulė briedžio galva, paskiau ėmė kurti židinį, o Kodžakas tuolaik uostinėjo ir tyrinėjo patalpą. Stju kvėpavimas buvo sulėtėjęs ir kimus. Kartkartėmis jis kažką murmėjo bei šūkčiodavo, ir dėl to Tomo gyslose stingdavo kraujas.