Stephen King - Dvikova (2)

Kai ugnis įsiliepsnojo, Tomas perėjo per kambarius ir sau bei Stju atnešė po pagalvę ir antklodę. Jis pritraukė arčiau ugnies sofą, ant kurios miegojo Stju, o po to atsigulė šalia jo. Kodžakas įsitaisė iš kitos pusės, taigi ligonį jie šildė savo kūnais.

Tomas spoksojo į suaižėjusias lubas, kampuose kabojo voratinkliai. Stju labai sirgo, ir Tomas stipriai jaudinosi. Jeigu Stju vėl prabus, Tomas paklaus, kuo gali padėti. Bet įsivaizduokim... įsivaizduokim, jog jis nenubus?

Lauke užkaukė vėjas, mėgindamas įsiveržti vidun. Į langus barbeno lietus. Vidurnakty, kai Tomas pagaliau užmigo, temperatūra nukrito dar keturiais laipsniais, prasidėjo šlapdriba. Toli vakaruose formavosi radioaktyvių nuosėdų debesis, kuris, nešdamas mirtį, persikels Kalifornijos pusėn.

Antrą valandą nakties Kodžakas, pakėlęs snukį, gailiai suinkštė. Tomas Kalenas atsikėlė nuo sofos. Jo akys buvo tuščios ir plačiai atmerktos. Šuo vėl suinkštė, bet Tomas nekreipė į jį jokio dėmesio. Jis patraukė prie durų ir išėjo į siaučiančią naktį. Kodžakas pribėgo prie lango, padėjo ant palangės letenas ir gailiai inkšdamas spitrijo Tomui įkandin. Paskui sugrįžo ir atsigulė šalia Stju.

Lauke kaukė ir siautėjo vėjas.

75 skyrius

— Tu žinai, aš vos nenumiriau, — pasakė Nikas. Jis ėjo greta Tomo tuščiu šaligatviu. Monotoniškai ūžavo vėjas, iš dangaus dribo šlapias sniegas.

Tomas nubudo ir išėjo gatvėn. Bet jis nenubudo — ne visai — su juo buvo Nikas. Jo skruostus plakė sniegas.

— Nejaugi? — paklausė Tomas. — Dieve mano!

Nikas nusijuokė. Jo balsas buvo tylus ir melodingas, malonus balsas. Tomui patiko jo klausytis.

— Žinoma. Manęs neįstengė įveikti gripas, bet to vos nepadarė nedidelis įbrėžimas ant kojos. Štai, pažiūrėk.

Nekreipdamas dėmesio į šaltį, Nikas atsisegė džinsus ir nuleido juos. Tomas degė smalsumu, niekuo nesiskiriančiu nuo bet kurio berniūkščio, kuriam pasiūlė pasižiūrėti plaukais apaugusį apgamą, žaizdą arba tatuiruotę. Niko koja driekėsi bjaurus randas, jau truputį apgijęs. Jis prasidėjo ties dubeniu ir baigėsi žemiau kelio.

— Ir tai tavęs kone nenužudė?

— Žaizda buvo negili, bet prasidėjo infekcija. Infekcija — kai skausmą keliantys mikrobai patenka vidun. Infekcija, Tomai — pats pavojingiausias dalykas. Būtent infekcija leido viruso gripui nužudyti beveik visus žmones. Ir infekcija — kaip tik tai, kas žmones priverčia išradinėti vis naujus ir naujus virusus. Proto infekcija.

— Infekcija, — nustebęs sušnabždėjo Tomas. Jie vėl ėjo šaligatviu.

— Tomai, Stju prasidėjo infekcija.

— Ne... ne, nesakyk taip, Nikai... tu Tomą Kaleną gąsdini, ne!

— Aš žinau, kad gąsdinu, atleisk, Tomai. Bet tu turi suprasti. Jis serga dvipusiu plaučių uždegimu. Jis beveik dvi savaites miegojo šaltyje. Tu privalai jam kai ką padaryti. Bet jis vis tiek gali mirti. Tu turi būti tam pasiruošęs.

— Ne, ne...

— Tomai! — Nikas ant Tomo peties uždėjo ranką, bet Tomas nieko nepajuto... tarsi Niko ranka būtų ne kas kita, o dūmai. — Jeigu jis mirs, tu ir Kodžakas privalote keliauti toliau. Tu turi grįžti į Boulderį ir papasakoti, kad dykumoje regėjai Dievo Ranką. Jeigu tokia bus Dievo Valia, Stju eis su tavimi... po kurio laiko. O jeigu Viešpats panorės jį pasiimti pas save, tai jis mirs. Kaip aš.

— Nikai, — meldė Tomas. — Prašau...

— Aš parodžiau tau savo koją, turėdamas tikslą. Prieš infekciją yra tablečių. Tokiose vietose.

Tomas apsidairė ir nustebęs pamatė, kad jie jau nebe gatvėje. Jie buvo tamsioje patalpoje. Vaistinėje.

— Taip, sere. Kuo galiu būti naudingas?

Tomas atsigręžė. Už prekystalio stovėjo baltu chalatu vilkintis Nikas.

— Nikai?

— Taip, sere, — Nikas dėliojo prieš Tomą mažyčius buteliukus. — Tai penicilinas. Labai padeda sergant pneumonija. Tai ampicilinas, o tai amoksicilinas. Irgi geras vaistas. O tai V-cilinas, daugiausiai jį duoda vaikams, ir jis gali padėti, jei kiti vaistai pasirodo neefektingi. Jam reikia gerti kuo daugiau skysčių, sulčių. Bet, ko gero, sulčių tu nerasi. Todėl duok jam tai — vitamino C tablečių. O dar vaikščiok su juo...

— Aš neįstengsiu visko prisiminti! — sudejavo Tomas.

— Bijau, kad tau teks. Nes daugiau nieko nėra. Tu vienas.

Tomas pravirko. Nikas, palinkęs į priekį, užsimojo. Pliaukštelėjimo nepasigirdo — vėl pojūtis, kad Nikas — tarsi pro jį praskriejęs dūmas, galbūt praskriejęs kiaurai jį, — bet Tomas vis tiek pajuto galvą loštelint atgal.

— Liaukis! Tomai, dabar tu negali likti vaikas! Būk vyras! Dėl Dievo, būk vyras!

Tomas, išplėtęs akis ir ranka susiėmęs skruostą, žiūrėjo į Niką.

— Vaikščiok su juo, — pasakė Nikas. — Tempk jį, jei reikės, bet neleisk gulėti ant nugaros.

— Jis lyg nesavas, — sumurmėjo Tomas. — Jis rėkia... kviečia žmones, kurių šalia nėra.

— Jis kliedi. Vis tiek priversk jį vaikščioti. Bet kokiu būdu. Priversk jį gerti peniciliną, kas keturias valandas po vieną tabletę. Duok jam aspirino. Apklostyk jį šiltai. Ir melskis. Tai viskas, kuo tu jam gali padėti.

— Gerai, Nikai. Gerai, aš pamėginsiu būti vyras. Aš pasistengsiu prisiminti. Bet kaip aš noriu, kad tu būtum čia, taip!

— Tomai, daryk, kas įmanoma. Štai ir viskas.

Nikas dingo. Tomas nubudo ir pamatė, kad stovi tuščioje vaistinėje prieš prekystalį, ant kurio rikiavosi keturi buteliukai su tabletėmis. Tomas labai ilgai į juos žiūrėjo, o paskiau susidėjo vaistus kišenėn.

Tomas grįžo ketvirtą valandą ryto, jo striukė pasidengė lediniu luobu. Rytuose aušo. Kodžakas, springdamas iš džiaugsmo, lojo. Stju sudejavo ir nubudo. Tomas pritūpė prie jo.

— Stju?

— Tomai? Man sunku kalbėti.

— Stju, aš atnešiau vaistų. Nikas man parodė. Tu juos gersi ir pasveiksi. Tu turi išgerti tabletę tiesiog dabar.

Tomas išėmė iš krepšio keturis buteliukus su tabletėmis ir didelį butelį „Gatorade“. Dėl sulčių Nikas klydo. Gryn Riverio supermarkete buvo didelė konservuotų sulčių atsarga.

Stju, prisikišęs vaistus prie akių, juos apžiūrinėjo.

— Tomai, iš kur tu tai paėmei?

— Iš vaistinės. Tai Nikas man juos davė.

— Tikrai?

— Tikrai! Tikrai! Pirmiausiai tu privalai išgerti penicilino ir išsiaiškinti, ar jis padeda. Kuriame iš jų penicilinas?

— Šitame... bet, Tomai...

— Ne. Tu privalai. Taip sakė Nikas. O dabar tau reikia vaikščioti.

— Aš negaliu vaikščioti. Mano koja sulaužyta. Ir aš sergu, — Stju balsas tapo kaprizingas, irzlus. Tai buvo ligos balsas.

— Tu privalai. Arba aš tave priversiu, — pasakė Tomas.

Stju prarado ryšį su realybe. Tomas įkišo tabletę jam į burną, ir Stju refleksiškai ją prarijo, o kad neužsikosėtų, atsigėrė sulčių. Bet jis vis tiek pradėjo kosėti, ir Tomas padaužė jam per nugarą — kaip užspringusiam vaikui. Paskui jis Stju pakėlė ir jį prilaikydamas ėmė pusiau nešioti pusiau vedžioti po kambarį. Kodžakas sunerimęs sekiojo jiems įkandin.

— Prašau, Viešpatie, — ištarė Tomas, — prašau, Viešpatie, prašau...

Stju šūktelėjo:

— Aš žinau, kur galima rasti skalbimo lentą! Glenai! Aš jas mačiau vitrinoje!

— Viešpatie, prašau, — meldė Tomas. Stju galva nusviro ant jo peties. Ji buvo labai karšta. Vilkdamas sulaužytą koją, Stju žengė žingsnį.

Dar niekada Boulderis neatrodė toks tolimas kaip tą rūškaną rytą.

*

Stiuarto kova su plaučių uždegimu truko dvi savaites. Jis išgėrė daugybę litrų „Gatorade“, „V-8“, greipfrutų sulčių ir daugybę apelsininių gėrimų. Kažin, ar jis suvokė, jog geria. Šlapinosi jis dažnai ir ilgai. Jis tai darė po savimi kaip kūdikis, o jo išmatos buvo geltonos, skystos ir absoliučiai nekaltos kaip vaiko. Tomas keitė jo paklodes ir kruopščiai jį apiplaudavo. Tomas jį vedžiojo po viešbučio vestibiulį. Ir Tomas naktimis sėdėdavo jo galvūgalyje ne todėl, kad Stju trukdė jam miegoti, o todėl, kad ligonio kvėpavimas buvo vos girdimas.