Stephen King - Dvikova (2)

Tąnakt sapnas pasikeitė. Stju vėl buvo gimdymo palatoje. Aplinkui telkšojo kraujas — jo balto chalato rankovė permirko krauju. Antklodės, dengusios Franę, irgi buvo kruvinos. Franė vis dar rėkė.

— Jau eina, — iškvėpė Džordžas. — Atėjo laikas, Frane, jis laukia savo gimimo, įsitempk! ĮSITEMPK!

Ir jis pasirodė, pasirodė su nauju kraujo srautu. Džordžas ištraukė mažylį, suėmęs jį už užpakaliuko, nes kūdikis niro kojytėmis į priekį.

Lora pratisai suklykė. Į visas puses pažiro plieniniai instrumentai...

Nes tai buvo vilkas su piktai išsiviepusiu žmogaus veidu, jo veidu, tai buvo Flegas, atėjo jo laikas vėl grįžti, jis nebuvo miręs, jis tęsė savo kelionę po pasaulį, Franė suteikė gyvybę Rendelui Flegui...

Stju nubudo, jo ausyse pulsavo, spaudė krūtinę. Ar jis rėkė?

Tomas vis dar miegojo, miegmaišyje paslėpęs net galvą, kyšojo tik jo plaukų sruoga. Kodžakas susisuko į kamuoliuką šalia Stju. Viskas normalu, tai tik sapnas...

O paskiau naktyje pasigirdo pratisas kauksmas, sidabrinis karštligiškos baimės varpas... vilko, o galbūt vaiduoklio žmogžudžio staugimas.

Kodžakas pakėlė galvą.

Stju kūnas pašiurpo.

Kauksmas nepasikartojo.

Stju užmigo. Ryte jie keliavo toliau. Būtent Tomas pastebėjo, jog dingo elnio žarnos. Jų vietoje liko daugybė pėdų... bet tai ir viskas.

*

Penkios gero oro dienos leido jiems pasiekti Raiflą. Prabudę kitą rytą, jie pastebėjo artėjančios pūgos požymius. Stju nusprendė, kad būsimą negandą jie išgyvens čia, todėl įsikūrė vietiniame motelyje. Tomas prilaikė vestibiulio duris, o Stju visureigiu įriedėjo tiesiog vidun, nors sunkios mašinos pavažos ganėtinai aplamdė pūkuotą kilimą.

*

Pūga siautėjo tris dienas. Kai jie nubudo gruodžio 10-osios ryte ir nuvalė įėjimą į motelį, ryškiai švietė saulė, temperatūra pakilo bemaž iki nulio. Dabar užpustytais 70-ojo plento vingiais važiuoti buvo daug sunkiau. Bet tą šviesią, saulėtą, šiltą dieną Stju tai nejaudino. Kai mėlyni šešėliai ėmė ilgėti, Stju išjungė variklį. Jis pakėlė galvą ir atidžiai įsiklausė.

— Stju, kas atsitiko? Kas... — bet dabar išgirdo ir Tomas. Prislopintą dundesį kairėje ir virš jų. Jis stiprėjo nelyginant artėjantis traukinys, paskiau nutilo. Diena vėl buvo rami.

— Stju? — Tomas buvo aiškiai sunerimęs.

— Nesijaudink, — pasakė Stju ir pamanė: „ Pakanka man vienam jaudintis už abu“.

*

Vis dar buvo šilta. Gruodžio 13-ąją jie beveik pasiekė Šošouną, kaip ir anksčiau judėdami aukštyn į Uolinius kalnus — į aukščiausią jų tašką; prieš pradėdami leistis turėjo įveikti Lavlendo perėją.

Iki jų dažnai atsklisdavo sniego lavinų dundesys. Kartais tolimas, o kitąsyk toks artimas, kad jiems belikdavo užversti galvas aukštyn, laukti ir tikėtis, jog ši galinga balta mirtis juos aplenks. Dvyliktąją dieną lavina užgriuvo tą vietą, pro kurią jie pravažiavo prieš pusvalandį, ir tonos suplūkto sniego palaidojo jų visureigio pėdsakus. Stju nuogąstavo, kad visureigio variklio sukelta vibracija gali tapti jų mirties priežastimi — išjudinti lavinos griūtį, kuri palaidotų juos anksčiau, nei jiedu suspėtų suprasti, kas gi įvyko. O kol kas beliko stumtis pirmyn ir tikėtis sėkmės.

Paskiau temperatūra vėl nukrito, ir lavinų griūties grėsmė šiek tiek sumažėjo. Vėl ėmė siausti pūga, ir jie buvo priversti palaukti dar kelias paras. Po to važiavo toliau... ir tąnakt kaukė vilkai. Kauksmas sklido iš tolo, bet kartais jis pasigirsdavo visai čia pat, atrodė, vilkai supa jų palapinę. Kodžakas be perstojo šokčiojo ir urzgė. Oras tebebuvo šaltas, griūtys pasitaikydavo rečiau, nors aštuonioliktąją dieną jų vėl vos neužgriuvo lavina.

Gruodžio 22-osios ryte jie artėjo prie Eivono. Stju važiavo plento pakraščiu dešimties mylių per valandą greičiu, virš jų kybojo sniego debesys. Tomas priešakyje išvydo mažytį miestelį su vienintele balta bažnytėle ir apsnigtais namų stogais. O kitą akimirką visureigio aptakus apvalkalas ėmė kraipytis į šonus.

— Kokio... — prasižiojo Stju, ir tai buvo vienintelis žodis, kurį ištarti jam užteko laiko.

Visureigį nešė į šoną. Stju mėgino stabdyti, bet jau buvo per vėlu. Po krūtine ėmė mausti, tarsi jis ką tik būtų atsispyręs nuo baseino bokštelio ir įveikęs žemės trauką. Iš visureigio jie išlėkė kūlversčiais. Tomas su Kodžaku Stju dingo iš akiračio. Šalto sniego prilindo po apykakle, jis užlipdė veidą. Kai mėgindamas surikti išsižiojo, sniegas pripildė į jo gerklę. Kritimas. Kritimas. Ir pagaliau ramybė sniego kape.

Jis tarsi plaukikas išsikapanojo išorėn. Kūnas nuo sniego liepsnojo.

— Tomai! — pašaukė jis, bet iš savo vietos labai aiškiai matė kelio pakilumą ir tą skardį, nuo kurio jie nukrito, sukeldami nedidelę sniego griūtį. Užpakalinė visureigio dalis kyšojo už pusšimčio pėdų apačioje, primindama oranžinį plūdurą. Keistos asociacijos... beje, nejaugi Tomas nuskendo?

— Tomai! Tomi!

Į paviršių išsiropštė Kodžakas, visas tarsi apibarstytas cukraus pudra, ir pro sniegą ėmė kapanotis Stiuarto link.

— Kodžakai! — šūktelėjo Stju. — Ieškok Tomo! Ieškok Tomo!

Kodžakas sulojo, apsisuko ir nuklampojo prie įdubusios vietos, kur vėl sulojo. Netekęs jėgų, smegdamas gilyn, springdamas sniegu, Stju nusigavo iki tos vietos ir ėmė rausti. Pasirodė Tomo striukė. Stju suriko. Tomas dusdamas, rodydamas neįtikėtinas pastangas, ėmė ropštis viršun, ir pagaliau, atmetę į šonus rankas, jie parvirto ant sniego. Tomas mėšlungiškai alsavo ir vis dejavo:

— Mano gerklė! Dega! O Dieve!

— Tomai, tai nuo šalčio. Praeis.

— Aš dūstu...

— Viskas gerai, Tomai. Mums viskas bus gerai.

Jie tysojo ant sniego ir mėgino atgauti kvapą. Stju padėjo ranką ant Tomo peties. Šis visas drebėjo. O kažkur tolumoje vėl nuaidėjo ir nutilo dar vienas lavinos dundesys.

*

Likusią dienos dalį jie mėgino nusigauti iki Eivono. Neįmanoma buvo nė svajoti ištraukti visureigį arba nors dalį bagažo — skardis buvo pernelyg status. Visa tai čia pasiliks iki pavasario — o galbūt, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, ir per amžių amžius.

Eivoną jie pasiekė praėjus valandai po saulės laidos, sušalę ir tokie pavargę, kad vos užteko jėgų surasti bent kiek šiltesnę užuovėją. Tą naktį Stju nieko nesapnavo — gaubė absoliuti nuovargio tamsa. Ryte jie vėl ėmė ieškoti kelionei reikalingų daiktų. Tokiame mažame miestelyje kaip Eivonas juos rasti buvo daug sunkiau nei Grand Džankšene. Ir vėl Stju ėmė galvoti, kad žiemą praleisti reikėtų čia. Jeigu jis pasakytų, jog tai vienintelis teisingas sprendimas, Tomas neimtų klausinėti, ir jie paprasčiausiai susitaikytų su savo likimu. Bet vėliau Stju šią mintį atmetė. Kūdikis turi gimti sausio pradžioje. O jis norėjo dalyvauti gimdyme. Troško pats įsitikinti, kad viskas klostosi gerai.

Pagrindinės Eivono gatvės gale jie surado mažą parduotuvę, o garaže už jos stovėjo pora nedidelių motorinių rogių. Jų niekaip negalėjai palyginti su tuo dideliu ir patogiu visureigiu, kuris nulėkė nuo skardžio, bet vienos rogės turėjo papildomas pavažas, ir Stju nusprendė, kad jos visiškai jiems tiks. Nepavyko rasti jokių koncentratų, todėl teko pasitenkinti konservais. Antra dienos pusė praėjo ieškant po namus kelioninės įrangos, ir tai buvo ne itin malonus užsiėmimas. Visur jie užtikdavo apirusius, nuo šalčio sustingusius supergripo aukų palaikus.