Stephen King - Dvikova (2)

Baigiantis dienai, išsyk vienoje vietoje surinko bemaž viską, ko jiems reikėjo. Tai buvo namas kone miestelio centre, kur anksčiau nuomojo pigius mebliuotus kambarius. Tikriausiai prieš prasidedant epidemijai čia buvo pilna jaunų žmonių, paprastai atvykstančių į Koloradą daryti visus tuos dalykus, apie kuriuos taip patraukliai dainavo Džonas Denveris. Tomas po laiptais aptiko didžiulį žalią maišą.

— Stju, kas tai? Tabakas?

Stju šyptelėjo:

— Regis, kai kurie žmonės taip ir mano. Tomai, tai nuodingas tabakas. Neliesk jo.

Tvarkingai supakavę produktus, naujus miegmaišius, palapines ir kitus reikalingus daiktus, jie viską sukrovė į roges. Tuo metu danguje jau įsižiebė žvaigždės, ir jie nusprendė Eivone praleisti dar vieną naktį.

Grįždami girgždančiu po pavažomis sniegu į laikiną jų apsistojimo vietą, Stju nustebęs pamanė: „Poryt Kalėdos“. Neįmanoma buvo patikėti, kad laikas praskriejo taip greitai, bet tai įrodė laikrodis su kalendoriumi. Iš Grand Džankšeno jie išvažiavo daugiau kaip prieš tris savaites.

Sustabdęs roges prie namelio, Stju Tomui pasakė:

— Eikite su Kodžaku į namą ir užkurkite ugnį. O man reikia kai ką padaryti.

— O ką, Stju?

— Tai siurprizas, — atsakė Stju.

— Siurprizas? Ir aš jį pamatysiu?

— Taip.

— Kada? — Tomo akys sužibo.

— Po kelių dienų.

— Bet Tomas Kalenas negali laukti taip ilgai, ne.

— O ką dar belieka veikti Tomui Kalenui? — šypsodamasis atsakė Stju. — Aš grįšiu po valandos. O tu būk pasirengęs.

— Gerai... puiku.

Bet praėjo pusantros valandos, kol Stju surado tai, ko ieškojo. Kitas dvi ar tris valandas Tomas neatstojo nuo jo, vis klausinėdamas apie siurprizą. Bet Stju tylėjo tarsi žuvis, o kai jie rengėsi miegoti, Tomas jau viską užmiršo.

Gulėdamas tamsoje, Stju pasakė:

— Prisiekiu, dabar tu gailiesi, kad mes nelikome Grand Džakšene.

— Ne, — mieguistu balsu atsiliepė Tomas. — Aš noriu kuo greičiau nusigauti iki savo mielojo namelio. Tikiuosi, kad mes daugiau nepasuksime iš kelio ir nenukrisime į sniegą. Tomas Kalenas vos neužduso!

— Mums tiesiog reikia važiuoti lėčiau ir atidžiau žiūrėti į kelią, — pasakė Stju, neužsiminęs, beje, apie tai, kas jiems atsitiktų, jeigu tai iš tikrųjų pasikartotų... ir jeigu šalia neatsirastų priebėgos, iki kurios būtų galima nueiti pėsčiomis.

— Kaip tu manai, Stju, kada mes pasieksime namus?

— Dar negreit, seni. Bet pasieksime būtinai. O dabar, aš manau, mums geriausia pamiegoti, tiesa?

— Žinoma.

Tą naktį Stju sapnavo, kad Franė ir jos siaubingas kūdikis-vilkas mirė gimdant. Jis girdėjo, kaip Džordžas Ričardsonas iš tolo ištarė: „Tai gripas. Jie mirė nuo gripo. Po viščiuką į kiekvieną puodelį ir į kiekvienas įsčias po vilką. Ir viskas dėl gripo. Mums galas. Žmonijai galas. Tai gripas“.

Iš kažkur visiškai netoli nuskambėjo Tamsos žmogaus juokas.

*

Gruodžio 24-ąją, per Kūčias, jie leidosi į žygį, kuris truko beveik iki Naujųjų metų. Sniegas pasidengė tvirtu luobu. Vėjas supustė sniego kopas, bet motorinės rogės lengvai jas įveikė. Kad neakintų švytintis sniegas, jie užsidėjo akinius nuo saulės. Salo.

Kūčių vakarą jie sustojo pailsėti už dvidešimt keturių mylių į rytus nuo Eivono, netoli Silvertorno. Dabar jie jau buvo Lavlendo perėjos prieigose, po kuria kažkur buvo palaidotas Eizenhauerio tunelis. Kol jie šildėsi vakarienę, Stju padarė nuostabų atradimą. Krapštydamas sniego plutą, už dvidešimties centimetrų nuo vietos, kur jie įsikūrė, Stju netikėtai pastebėjo žydrą metalą. Savo radinį jis norėjo parodyti Tomui, bet apsigalvojo. Mintis, kad jie sėdėjo mažiau nei per dvi pėdas virš kelio kamščio, virš Dievas žino kokio kiekio mirusiųjų kūnų, buvo nelabai maloni.

*

Kai Tomas nubudo gruodžio 25-osios rytą, be ketvirčio septintą, Stju jau buvo atsikėlęs ir gamino pusryčius, ir tai buvo labai neįprasta; Tomas beveik visada nubusdavo anksčiau už Stju. Virš laužo katiliuke kunkuliavo daržovių sriuba. Kodžakas viską entuziastingai stebėjo.

— Labas rytas, Stju, — užsisegdamas striukę ir ropšdamasis iš miegmaišio, pasisveikino Tomas. Jis aiškiai ruošėsi kažkur pasišalinti.

— Labas rytas, — atsakė Stju. — Ir laimingų Kalėdų.

— Kalėdų? — Tomas įsispoksojo į jį, absoliučiai pamiršęs, ką ketino daryti. — Kalėdos? — vėl pakartojo jis.

— Kalėdų rytas, — Stju parodė ranka kairėn nuo Tomo. — Tai viskas, ką aš sugebėjau rasti.

O ten ant sniego stovėjo apie dviejų pėdų aukščio eglės viršūnė. Ji buvo papuošta sidabriniais blizgučiais, kuriuos Stju rado parduotuvėlės sandėlyje Eivone.

— Eglutė, — sušnabždėjo Tomas ir pakerėtas sustingo. — Ir dovanos. Stju, juk tai dovanos.

Ant sniego po eglute, suvyniotos į mėlyną blizgantį popierių su sidabriniais varpeliais, gulėjo trys dėžutės — toje mažoje parduotuvėje kalėdinio įpakavimo nebuvo net sandėlyje.

— Taip, tai dovanos, — atsakė Stju. — Tau. Manau, jog jos nuo Santa Klauso.

Tomas pasipiktinęs žvilgtelėjo į Stju:

— Tomas Kalenas žino, jog nėra jokio Santa Klauso, taip! Tai nuo tavęs! — jis susikrimto. — O aš tau nieko neparengiau! Aš užmiršau... Aš nežinojau, kad atėjo Kalėdos... Koks aš kvailys! Kvailys! — Jis sudavė sau į kaktą kumščiu. Tomas vos neverkė.

Stju priėjo prie jo.

— Tomai, — tarė jis. — Tu įteikei man Kalėdinę dovaną anksčiau.

— Ne, sere. Aš to nepadariau. Aš užmiršau. Tomas Kalenas tiesiog kvailas mulkis, mulkis.

— Bet tu tai padarei. Pačią geriausią dovaną. Aš iki šiol gyvas. Jeigu ne tu, aš būčiau seniai miręs.

Tomas nesuprasdamas spoksojo į Stju.

— Jeigu ne tu, aš būčiau numiręs toje dauboje į vakarus nuo Gryn Riverio. Jeigu ne tu, Tomai, aš būčiau gavęs galą nuo pneumonijos, gripo ar dar ko nors tame viešbutyje Jutos valstijoje. Aš nežinau, kaip tau pavyko rasti reikalingas tabletes... ar Nikas nurodė, ar Dievas, ar Ponia Sėkmė, bet tai padarei tu. Todėl nekaltink savęs. Jeigu ne tu, aš niekuomet nebūčiau sulaukęs šių Kalėdų. Aš tau neapsakomai skolingas.

Tomas tarė:

— Bet tai vis tiek ne Kalėdų dovana, — nors iš pasitenkinimo jis švytėte švytėjo.

— Dovana, — patvirtino Stju rimtai.

— Na...

— Išvyniok savo dovanas. Pasižiūrėk, ką Santa Klausas tau atnešė. Naktį aš girdėjau girgždant jo roges. Manau, jog gripas nenusigavo iki Šiaurės ašigalio.

— Tu jį girdėjai? — Tomas atidžiai pasižiūrėjo į Stju, mėgindamas suprasti, ar šis nejuokauja.

— Na, aš kažką girdėjau.

Tomas paėmė pirmąją dėžutę ir atsargiai išvyniojo — elektroninis automobiliukas su įvairių prietaisų komplektu ir ištisiems dvejiems metams užteksiančių baterijų atsarga — visų berniūkščių svajonė. Tomui net akys sužibo, kai jis išvydo tą stebuklą.

— Nagi, patikrink, kaip veikia, — pasiūlė Stju.

— Ne, aš noriu pasižiūrėti kitas.

Kitoje dėžutėje gulėjo megztinis su kalvos viršūnėje stovinčio ir besiremiančio lazdomis slidininko atvaizdu.

— Čia parašyta: „AŠ ĮVEIKIAU LAVLENDO PERĖJĄ“, — pasakė Stju. — Mes to dar nepadarėme, bet tai įvyks labai greitai.

Tomas skubiai nusimetė striukę, apsivilko megztinį, paskui vėl striukę.

— Puiku! Puiku! Stju!

Paskutinėje dėžutėje, pačioje mažiausioje, buvo paprastas sidabrinis medalionas ant dailios sidabrinės grandinėlės. Ženklas ant medaliono Tomui priminė ant šono paguldytą skaičių 8. Jis žvelgė į jį nustebęs ir sutrikęs.