Stephen King - Dvikova (2)

Jie neturėjo virvės prisirišti. Atsargiai žengdamas, Stju ėmė leistis pirmas. Jam nepatiko, kaip kartais po kojomis pajudėjęs pabirdavo gruntas. Kartą jam netgi pasirodė, kad neišsilaikys ant kojų ir nuriedės žemyn į patį dugną. Sugriebęs ranka išsikišusį akmenį, koja jis užčiuopė tvirtesnį pagrindą. Pro šalį praskriejo Kodžakas, keldamas dulkių debesis ir berdamas žemyn su žvyru sumišusios žemės sroveles. O jau po akimirkos jis stovėjo žemai, vizgindamas uodegą ir draugiškai lodamas.

— Ak tu trenktas vikruoli, — sumurmėjo Stju ir atsargiai nusileido žemyn.

— Aš būsiu antras toks, — pareiškė Glenas. — Girdėjau, ką tu pasakei apie mano šunį!

— Pliki, būk atsargus! Labai atsargus. Žemė po kojomis taip ir plaukia.

Glenas leidosi labai lėtai, apgalvotai judėdamas nuo vieno taško iki kito. Kai po Gleno kojomis ėmė šliaužti žemė, Stju visas įsitempė. Gleno plaukai, kedenami lengvo vėjelio, švytėjo sidabru. Stju pasirodė, kad kai jis pirmą kartą Niū Hampšyre sutiko Gleną, tapantį peizažą šalia kelio, tai jo plaukai buvo vos paliesti sidabro. Ir kol Gleno kojos nepalietė tvirto pagrindo, Stju šiurpdamas laukė, kad šis nukris ir susilaužys stuburą. Jis su palengvėjimu atsiduso ir patapšnojo Glenui per petį.

— Kas čia per veršiukiškas švelnumas, teksasieti? — šiaušdamas prie jo pribėgusio šuns kailį, sumurmėjo Glenas.

Atėjo Ralfo eilė — jis judėjo labai atsargiai, kol pagaliau nuo aštuonių pėdų aukščio nušoko žemyn.

— Štai taip, — pasakė jis. — Bus juoko, jeigu mes nesugebėsime užkopti aukštyn ir mums teks sliūkinti penkias mylias, ieškant nuolaidesnio šlaito.

— Bus daug juokingiau, jeigu prasidės dar vienas potvynis, kol mes būsime užsiėmę paieškomis, — atsakė Stju.

Laris lengvai ir greitai nusileido žemyn ir po trijų minučių prisijungė prie jų.

— Kas kops pirmasis? — paklausė jis.

— O kodėl gi ir ne tu, jei jau esi toks vikrus? — įgėlė Glenas.

— Žinoma.

Kopė Laris kur kas ilgiau nei leidosi, du kartus klastingas gruntas išslydo jam iš po kojų, ir jis vos nenusirito žemyn. Bet galų gale Laris užsiropštė ir pamojavo jiems iš viršaus.

— Kuris antras? — paklausė Ralfas.

— Aš, — atsakė Glenas ir patraukė prie šlaito.

Stju čiuptelėjo jam už rankos.

— Paklausyk, — tarė jis, — mes galime paėjėti pagal tėkmę viršun ir, kaip siūlė Ralfas, pasiieškoti tinkamesnės vietos.

— Ir prarasti likusią dienos dalį? Kai aš buvau vaikas, tai mes užkopdavome į tokias įkalnes per keturiasdešimt sekundžių, o pulsas mušė septyniasdešimt dūžių per minutę.

— Glenai, bet tu jau nebe vaikas.

— Taip, bet kai kas iš tų laikų dar liko.

Stju nespėjus paprieštarauti, Glenas pradėjo keberiotis. Pakilęs trečdalį kelio, jis atsikvėpė, paskiau ėmė ropštis toliau. Maždaug įkalnės viduryje jis sugriebė išsikišusį akmenį, kuris nuo jo svorio iškrito ir nubildėjo žemyn, ir Stju pasibaisėjęs užsimerkė, įsitikinęs, kad Glenas tuojau pat paskui akmenį nulėks žemyn, ir tai bus galas.

— Tai mėšlas, — atsiduso Ralfas.

Glenas sumosikavo rankomis, bet pusiausvyrą išlaikė. Dešiniąja ranka jis sugriebė išsikišimą ir pakilo dar dvidešimt pėdų, pailsėjo ir vėl ėmė ropštis viršun. Akmeninė iškyša netoli viršūnės, ant kurios jis stovėjo, ėmė šliaužti žemyn, ir Glenas, be abejo, būtų nusivertęs, bet laiku atskubėjo Laris. Jis sučiupo Gleną už rankos ir jį ištraukė.

— Nieko baisaus, — pranešė Glenas stovintiems žemai.

Stju su palengvėjimu nusišypsojo:

— Pliki, kaip tavo pulsas?

— Manau, kad devyniasdešimt susidarytų, — atsakė Glenas.

Ralfas užsikeberiojo viršun kaip kalnų ožys, patikrindamas kiekvieną iškyšą. Paskutinis kopė Stju.

Iki pat savo kritimo momento Stju manė, kad šis šlaitas daug geresnis už aną, kuriuo jie leidosi. Iškyšos buvo platesnės, be to, ir pati įkalnė nuolaidesnė. Bet klinčių ir akmeninių nuolaužų mišinys, persisunkęs drėgme, po kojomis lengvai atitrūkdavo. Stju, nujausdamas bėdą, kilo labai atsargiai.

Jo krūtinė jau buvo iškilusi virš skardžio krašto, kai uolienos atrama po kaire koja ūmai dingo. Pajuto, kad ėmė čiuožti žemyn.... Laris pamėgino sučiupti jį už rankos, bet šįsyk nespėjo. Stju užsikabino už styrančios akmens nuolaužos, bet ši iš jo rankų išslydo. Sekundę jis bukai stebeilijo į rankose likusią nuolaužą, ir staiga jo slydimo greitis ėmė didėti. Stju paleido nuolaužą, jausdamas, kaip jį apima panika.

Jo kelis į kažką stuktelėjo, ir koją pervėrė aštrus skausmas. Stju įsikibo į judantį šlaito paviršių, kuris dabar vis didėjančiu greičiu slydo žemyn, bet jo saujose teliko vien žvyras. Jis nėrė žemyn, krūtinėje apmirė kvėpavimas. Dešimt pėdų jis mažne skriste skrido ir nukrito tiesiog ant gurnelio. Pasigirdo trakštelėjimas. Skausmas buvo beprotiškas. Stju suriko. Ir vėl riedėjo žemyn. Į jo burną pribiro žemės. Aštrios akmenų briaunos ant veido ir rankų paliko kruvinus įbrėžimus. Nukrito jis vėl ant pažeistosios kojos, kuri trakštelėjo dar vienoje vietoje. Bet dabar jis nesuriko, šį kartą tik aiktelėjo.

Paskutines penkiolika pėdų jis nušliuožė ant pilvo kaip vaikas rogutėmis. Į kelnes pribiro žemių, ausyse tvinkčiojo. Koja degė tarsi apimta ugnies. Striukė ir marškiniai užsiplėšė iki pat smakro.

„ Lūžis. Ar sudėtingas? Sprendžiant iš skausmo, pakankamai stiprus. Bent jau dviejose vietose, galbūt ir daugiau. Ir kelio girnelė išniro“.

Šlaitu dideliais šuoliais, panašiais į Stiuarto dardėjimo parodiją, leidosi Laris. Ir štai jis jau šalia jo, klūpo ir klausinėja to paties, ko prieš akimirką Stju klausinėjo savęs.

— Stju, ar labai blogai?

Stju, kilstelėjęs ant alkūnių, dėbtelėjo į Larį. Jo veidas, išblyškęs nuo skausmo, buvo purvinas.

— Manau, kad po trijų mėnesių aš vėl galėsiu vaikščioti, — atsakė jis. Jį supykino. Stju pažvelgė į debesimis aptrauktą dangų, iškėlė sugniaužtus kumščius ir grėsmingai juos pakratė.

— O-o-o VELNIAS! — suriko jis.

*

Ralfas ir Laris ant Stju kojos uždėjo įtvarą. Glenas išsitraukė buteliuką su vaistais, kuriuos jis vadino „mano artrito tabletės“, ir vieną davė Stiuartui. Stju nežinojo, kokios tai tabletės, o Glenas nepaaiškino, bet kojos skausmas šiek tiek aprimo, atbuko. Jis jautėsi ramiai, bemaž nesutrikdomas. Jam pasirodė, jog jie visi gyvena skolon, — ne todėl, kad patraukė ieškoti Flego, o todėl, kad pergyveno Keliaujantį kapitoną. Bent jau žinojo, kas turėjo atsitikti... o dabar ketina įsitikinti, kas gi atsitiko iš tikrųjų. Laris ką tik baigė kalbėti. Visi sunerimę žvelgė į Stju ir laukė, ką gi pasakys jis.

O tai, ką jis pasakė, buvo ganėtinai paprasta:

— Ne.

— Stju, — švelniai ištarė Glenas, — tu tiesiog neįsivaizduoji...

— Įsivaizduoju. Aš sakau „ne“. Jokio sugrįžimo į Gryn Riverį. Jokios virvės. Jokios mašinos. Tai prieštarauja žaidimo taisyklėms.

— Velniop tą žaidimą! — užriko Laris. — Tu gi čia mirsi!

— O jūs, ko gero, tikrai numirsite Nevadoje. O dabar eikite, tęskite kelionę. Dar keturias valandas bus šviesu. Nėra jokio reikalo jas prarasti.

— Mes nė nemanome palikti tave vieną, — paprieštaravo Laris.

— Atleisk, bet jums teks. Aš jums įsakau.

— Ne. Dabar aš čia vadovauju. Motušė sakė, kad jeigu tau kas nors atsitiks...

— ...tai jūs eisite toliau.

— Ne. Ne, — Laris atsigręžė į Gleną ir Ralfą, tarsi ieškodamas jų paramos. Tie stebeilijo jį sunerimę. Kodžakas tupėjo šalia ir tvarkingai uodega apvijęs letenas stebėjo keturis vyrus.