Stephen King - Dvikova (2)

Nadina seniai išėjo.

Haroldas paėmė šalia gulintį šautuvą, patikrino apkabą. Vien per šią dieną jis jau patikrino ją šimtus kartų. Lietaus metu jis stengėsi išsaugoti ginklą sausą. Liko trys šoviniai. Jis du kartus iššovė į Nadiną, kai ši žiūrėjo į jį ir sakė išvažiuojanti be jo.

Jie važiavo staigiu kelio posūkiu, Nadina vidine puse, Haroldas — išorine. Buvo už septyniasdešimties mylių nuo Jutos valstijos sienos. Jų kelias vinguriavo kalno šlaitu. Išorinėje posūkio pusėje buvo tepalo dėmė, ir nuo to laiko Haroldas tą tepalo dėmę prakeikė tūkstantį kartų. Viskas atrodė pernelyg nuostabu ne į gera. Iš kur toji tepalo dėmė? Du mėnesius čia niekas nepravažiavo. Pakankamai laiko, kad tepalas išdžiūtų. Panašu į tai, kad raudona jo akis stebėjo jį ir laukė patogios progos palieti tepalą ir pašalinti Haroldą iš žaidimo. Paliko jį su Nadina, kol jie keliavo per kalnus, o vėliau su juo susidorojo. Jis, kaip sakoma, savo tarnybą atitarnavo.

Jo motociklas slystelėjo už bordiūro, ir Haroldas nuskriejo iš paskos. Dešinę koją nusmelkė nepakeliamas skausmas. Kai ji lūžo, jis išgirdo trakštelėjimą. Ir suriko. O po to jį supo vien tik kalnų įgriuvos, smingančios žemyn uolos, ir kažkur ten, tarpeklyje, upelio čiurlenimas. Haroldas atsitrenkė į žemę, šoktelėjo aukštai į orą, vėl suriko, dar kartą nukrito ant kairiosios kojos, išgirdo, kaip ši lūžo dar vienoje vietoje, vėl šoktelėjo, parvirto, ėmė riedėti ir netikėtai užkliuvo už audros nulaužto išdžiūvusio medžio kamieno. Jeigu ne jis, Haroldas būtų nugarmėjęs į patį tarpeklio dugną, į šniokščiantį vandenį, ir tada juo būtų pasimėgavę kalnų upėtakiai, o ne paukščiai.

Vis dar stebėdamasis savo vaikiška keverzone, Haroldas dienoraštyje parašė: „ Aš nekaltinu Nadinos Tai buvo tiesa. Bet tuomet jis ją kaltino. Virpantis, persigandęs, su virtusia į degantį skausmo kamuolį dešiniąja koja, sukaupęs paskutines jėgas, šiek tiek pašliaužė šlaitu aukštyn. Aukštai virš savęs jis pamatė palinkusią virš bordiūro Nadiną. Miniatiūrinis jos veidas atrodė kaip blyškus lėlės veidelis.

— Nadina! — šūktelėjo jis kimiu balsu. — Virvę! Ji bagažinėje!

Bet moteris tik žiūrėjo žemyn į jį. Jis pamanė, kad ji neišgirdo, ir jau ketino prašymą pakartoti, kai pamatė jos galvą judant kairėn, dešinėn, vėl kairėn. Labai lėtai. Ji neigiamai purtė galvą.

— Nadina! Be virvės aš negaliu išlipti! Man lūžo koja!

Nadina neatsakė. Ji, jau nebepurtydama galvos, žiūrėjo į jį iš viršaus į apačią. Haroldui pasidingojo, jog jis įkrito į gilią duobę, o ji žiūri į jį pro kraštą.

— Nadina, numesk man virvę!

Vėl tas lėtas galvos sukinėjimas, toks pat siaubingas, kaip karsto dangtis, lėtai besileidžiantis ant žmogaus, kuris dar nenumirė, bet yra katalepsijos būsenos.

— NADINA! VARDAN VISKO, KAS ŠVENTA!

Pagaliau jį pasiekė jos balsas, tylus, bet didingoje kalnų tyloje visiškai aiškus:

— Haroldai, visa tai buvo organizuota. Aš turiu važiuoti. Atleisk, man labai gaila.

Bet Nadina neatliko nė vieno judesio; ji stovėjo prie bordiūro, stebeilydama į jį, gulintį žemai už dviejų šimtų pėdų. O musės jau ėmėsi savo darbo, skvarbiai kapstydamos jo kraujo lašus ant akmenų, į kuriuos jis trankėsi ir ant kurių paliko dalelytes savo kūno.

Vilkdamas sutrupintą koją, Haroldas ėmė ropštis aukštyn. Iš pradžių nebuvo neapykantos, noro įsegti jai kulką. Jam atrodė gyvybiškai svarbu nusigauti arčiau, idant pamatytų jos veido išraišką.

Buvo pirma valanda po vidurdienio. Tvyrojo kaitra. Nuo jo veido tekėjo prakaitas. Jis prisitraukdavo rankomis aukštyn ir kaip sužeistas vabzdys atsispirdavo kairiąja koja. Iš jo krūtinės veržėsi karštas alsavimas. Haroldas neįsivaizdavo, kiek laiko truko jo žygis; kelis kartus pažeistąja koja jis stipriai užsikabino už akmenų, skausmo sprogimas buvo toks didelis, jog jis prarado sąmonę. Kelis kartus, aimanuodamas iš bejėgiškumo, jis nuslydo atgal.

Pagaliau suprato, kad toliau judėti nebegali. Šešėliai ilgėjo. Praslinko trys valandos. Jis nevaliojo prisiminti, kada paskutinį kartą žiūrėjo viršun į kelią, — tikriausiai daugiau nei prieš valandą. Nadina turbūt jau seniai nuėjo. Bet ji kaip ir anksčiau buvo čia, ir nors jis įstengė pakilti tik dvidešimt penkis metrus, jos veido išraiška buvo velniškai aiški. Jis atspindėjo sielvartą ir liūdesį, bet jos akys buvo tuščios ir tolimos. Jos akys buvo su juo.

Būtent tada Haroldas pajuto jai neapykantą ir užčiuopė dėklą. „Koltas“ buvo vietoje. Pridengdamas ginklą kūnu, jog ji nepastebėtų, jis atlenkė gaiduką.

— Nadina...

— Štai tokiu būdu, Haroldai, geriau. Geriau tau, nes jo būdas bus daug blogesnis. Tu juk supranti, tiesa? Haroldai, tu juk nenori su juo susitikti akis į akį. Jis mano, jog tasai, kuris išdavė vieną pusę, gali išduoti ir kitą. Jis tave nužudys. Bet pirmiausiai išves iš proto. Jis turi tokią jėgą. Jis pasirinko mane. Štai taip... arba jo valia. Aš pasirinkau šitai. Tu gali greitai viską užbaigti, jeigu tau užteks vyriškumo. Tu supranti, apie ką aš kalbu.

Haroldas patikrino plyšyje paslėpto pistoleto apkabą.

— O kaipgi tu? — paklausė jis. — Nejaugi tu ne išdavikė?

Jos balsas buvo liūdnas:

— Širdyje aš jo niekada neišdaviau.

— Manau, jog būtent ten jį ir išdavei! — atsakydamas šūktelėjo Haroldas. Jis pamėgino savo veidui suteikti nuoširdumo išraišką, bet iš tikrųjų bandė apskaičiuoti atstumą. Daugiausiai jis galėjo iššauti du kartus. O pataikyti iš pistoleto galima tik palankiai susiklosčius aplinkybėms. — Manau, jog jis tai žino.

— Aš jam reikalinga, — pasakė ji, — ir jis reikalingas man. O tu, Haroldai, niekados su tuo nebuvai susijęs. Ir jeigu mes toliau važiuosime drauge, aš galiu leisti... leisti tau kai ką man padaryti. Tą nereikšmingą dalyką. O tai sunaikins viską. Po tiek aukų, kraujo ir nelaimių man nevalia taip rizikuoti. Mes kartu pardavėme savo sielas, Haroldai, bet manyje dar daug kas liko, kad visko gaučiau su kaupu.

— Aš užmokėsiu tau su kaupu, — ištarė Haroldas, jam pavyko atsiklaupti. Saulė akino akis, sukosi galva. Atrodė, jog jis išgirdo balsus, — balsą, — nuostabos kupiną protesto riksmą. Haroldas paspaudė gaiduką. Pasigirdo šūvis, jį atkartojo aidas, atsimušdamas nuo uolų ir pamažu tildamas. Nadinos veidą iškreipė nustebimo grimasa.

Haroldas, apsvaigintas sėkmės, pamanė: „ Ji to nesitikėjo!“ Šoko ištiktos Nadinos burna atsivėrė, pavirsdama į apvalią „O“. Akys išsiplėtė. Rankų pirštai įsitempė ir atsileido, tarsi ji nematomu pianinu ruoštųsi sugroti ilgą melodiją. Vaizdas buvo toks puikus, kad Haroldas nė nesuvokė prašovęs, ir gėrėdamasis šiuo reginiu užtruko kelias sekundes. Kai jis pagaliau šį faktą suvokė, vėl pakėlė pistoletą ir apglėbęs dešinįjį riešą kairiąja ranka nusitaikė.

— Haroldai! Ne! Tu negali!

— Ar aš negaliu? Tai toks nereikšmingas dalykas — paspausti gaiduką. Žinoma, kad aš sugebėsiu.

Atrodė, Nadina buvo taip priblokšta, kad prarado sugebėjimą judėti, ir kai pistoleto taikiklis apmirė ant jos gerklės, Haroldas pajuto netikėtą šaltą įsitikinimą, jog būtent taip viskas ir turi baigtis — trumpu beprasmiu beprotiško įniršio sprogimu.

Mintyse jis jau matė ją negyvą.

Bet vos ėmė spausti gaiduką, atsitiko du dalykai. Srūdamas per veidą, jo akis užliejo prakaitas. Ir jis ėmė slysti žemyn. Vėliau Haroldas save tikino, kad dėl to kalti smulkūs akmenukai, arba sudrebėjo jo koja, arba viena ir antra kartu. Visiškai įmanoma, jog taip ir buvo. Bet visa tai jis pajuto... kaip stumtelėjimą, ir ilgas naktis niekaip neįstengė savęs įtikinti, neva buvo priešingai. Dieną jis buvo racionalus iki kaulų smegenų, bet naktį tas tirpstantis įsitikinimas iššliauždavo ir puldavo jį. Šūvis, skirtas jos gerklei, išėjo keistas: kulka nuskriejo aukštai, gracingai į abejingą dangų. Haroldas vėl nusirito prie audros nulaužto medžio, daužydamas nuo pėdos iki kirkšnies degančią dešinę koją. Jis atsitrenkė į medį ir prarado sąmonę. O kai atsipeikėjo, jau buvo sutemę, ir mėnulis, jau priešpilnis, vienišas švytėjo virš tarpeklio. Nadina nuvažiavo.