Stephen King - Dvikova (2)

— Taip, — neigti buvo beprasmiška.

— O ar tu žinai, kokia lemtis karo metais paprastai laukia žvalgų?

— Taip.

Jo šypsena švytėjo kaip saulė.

— Tuomet argi tai ne sėkmė, kad mes nekariaujame — tavo žmonės ir mano?

Ji nustebusi žvilgtelėjo į jį.

— Ne, nekariaujame, — su atviru nuoširdumu ištarė jis.

— Bet... jūs... — jos galvoje šmėstelėjo tūkstantis gluminančių minčių. Indian Springsas. Raketos. Šiukšlius su savo defoliantu ir napalmu. Tai, kaip pokalbis visada keisdavo kryptį, vos tik į jį įsiterpdavo šio žmogaus vardas arba jis pats. Ir tas juristas Erikas Stelertonas. Klaidžioja dykumoje perdegusiomis smegenimis.

„ Jis tik žiūrėjo į jį“.

— Nejaugi mes užpuolėme jūsų vadinamąją Laisvąją Zoną? Ar padarėme ką nors priešiško jūsų atžvilgiu?

— Ne... bet...

— O jūs mus užpuolėte?

— Žinoma, ne!

— Ne. Ir mes šiuo požiūriu neturime jokių planų. Pasižiūrėk! — netikėtai jis atmetė į šalį dešinę ranką ir sulenkė ją apskritimu. Žvelgdama pro šią kiaurymę, ji matė už stiklinės sienos plytinčią dykumą.

— Didžioji Vakarų dykuma! — šūktelėjo jis. — Nevada! Arizona! Naujoji Meksika! Kalifornija! Daugybė mano žmonių Vašingtono valstijoje, aplinkui Sietlą ir Portlendą, Oregono valstijoje. Jų yra ir Aidahe, ir Naujojoje Meksikoje. Mes pernelyg išsibarstę, kad galvotume apie užpuolimus. Mes labiau pažeidžiami nei jūsų Zona. Laisvoji Zona primena gerai organizuotą skruzdėlyną arba komuną. O mes turime konfederaciją, kuriai, kaip pripažintas lyderis, vadovauju aš. Vietos užteks ir jums, ir mums. Vietos užteks ir 2190 metais. Be abejo, tuo atveju, jeigu mūsų vaikai gyvens, o tai mes sužinosime po penkių mėnesių. Jeigu jie gyvens, o žmonija dauginsis, tai tegul mūsų proanūkiai kariauja, jeigu jie nepasidalins kaulu. Arba mūsų proanūkių proanūkiai. Bet dėl ko, vardan Dievo, kariauti mums?

— Nėra dėl ko, — sumurmėjo Dajana. Jos gerklė perdžiūvo. Moteris atrodė sutrikusi. Ir jautė dar kažką... ar tai buvo viltis? Ji žiūrėjo jam į akis. Atrodė, jog ji negali atitraukti žvilgsnio, bet šito ir nenorėjo. Ji nėjo iš proto. Jis visiškai nevedė jos iš proto. Jis buvo... labai protingas, sveikai mąstantis žmogus.

— Karui tarp mūsų nėra nei ekonominių, nei technologinių priežasčių. Mes turime skirtingas politines sistemas, bet tai ne esminis dalykas, be to, mus skiria Uoliniai kalnai.

„ Jis mane hipnotizuoja“.

Didžiulėmis valios pastangomis Dajana atplėšė žvilgsnį ir per jo petį pažvelgė į mėnulį. Flego šypsena truputį priblėso, jo veidu, regis, praslinko nepasitenkinimo šešėlis. Ar jai tik pasirodė? Kai ji vėl pažvelgė į jį (šį kartą atsargiau), jis vėl jai švelniai šypsojosi.

— Jūs nužudėte Teisėją, — kimiai pasakė ji. — Jums kažko reikia ir iš manęs, o kai jūs tai gausite, mane nužudysite.

Jis ramiai į ją žiūrėjo.

— Palei visą Aidaho ir Oregono sieną išstatyti piketai, ir jie iš tikrųjų ieškojo Teisėjo Fariso, tai tiesa. Bet ne tam, kad jį nužudytų! Buvo įsakyta pristatyti jį man. Iki vakar dienos aš buvau Portlende — norėjau pasikalbėti su juo taip, kaip dabar kalbuosi su tavimi, brangioji, — ramiai, nuodugniai, protingai. Du mano žvalgai jį susekė Koperfilde, Oregono valstijoje. Jis atidengė ugnį, vieną mirtinai sužeidė, o antrą iš karto nušovė. Sužeistasis prieš numirdamas nukovė Teisėją. Man labai gaila, kad viskas taip išėjo. Gailiuosi labiau, nei tu gali suprasti, — jo akys patamsėjo, ir jinai juo patikėjo... bet tikriausiai ne taip, kaip jis norėjo, kad ji patikėtų. Ir vėl Dajana pajuto šaltuką.

— Čia apie tai kalba kitaip.

— Tikėk jais arba tikėk manimi, brangioji. Bet turėk omeny, ką aš jiems įsakiau.

Jis buvo įtikinamas... velniškai įtikinamas. Atrodė veik nekenksmingas — bet iš tikrųjų jis toks nebuvo, juk taip? Šis jausmas radosi tik todėl, jog jis buvo žmogus... arba kažkas, kas atrodė kaip žmogus. Ir tai palengvino užduotį paversti Dajaną panašia į Kvailelę Petę. Jis buvo puikiai įvaldęs meną sudaužyti į šukes visus argumentus... bet tai, kaip jis tą darė, Dajaną neramino.

— Jeigu jūs nesirengiate karui, tai kam reikalingi lėktuvai ir visa kita Indian Springse?

— Gynybos priemonės, — skubiai atsakė jis. — Panašiai mes elgiamės ir Sirls Leike Kalifornijoje, ir Edvardso karinių oro pajėgų bazėje. Dar viena grupė dirba Jakimos kalvagūbryje, Vašingtono valstijoje, prie atominio reaktoriaus. Tavo žmonės darys tą patį... jeigu dar nepradėjo.

Dajana labai lėtai papurtė galvą:

— Kai aš išėjau iš Laisvosios Zonos, ten vis dar mėgino atnaujinti elektros energijos tiekimą.

— Aš su džiaugsmu būčiau pasiuntęs jums du arba tris savo specialistus, jeigu atsitiktinai nebūčiau sužinojęs, jog jūsiškis Bredas Kičneris su šia užduotimi jau susidorojo. Vakar grandinėje įvyko trumpas sujungimas, bet jis labai greitai šią problemą išsprendė. Tai atsitiko dėl perkrovos Arapacho rajone.

— Iš kur jūs tai žinote?

— O, aš turiu savų priemonių, — linksmai atsakė Flegas. — Beje, senutė sugrįžo. Miela senučiukė.

— Motušė Abigeilė?

— Taip, — jo akys buvo šaltos ir niūrios; galbūt liūdnos. — Ji mirė. Kaip apmaudu. Aš išties tikėjausi susitikti su ja asmeniškai.

— Numirė? Motušė Abigeilė numirė?

Jo akys prašviesėjo, ir Flegas nusišypsojo.

— Nejaugi tai iš tikrųjų tau buvo toks didelis netikėtumas?

— Ne, bet aš nustebau, jog ji sugrįžo. Tai mane nustebino labiau, nei tu gali įsivaizduoti.

— Ji sugrįžo numirti.

— Ar ji ką nors pasakė?

Akimirkai širdingumo kaukė nuo Flego veido nukrito, ir atsivėrė tamsus bei niršus sutrikimas.

— Ne, — atsakė jis. — Aš maniau, jog ji galės... galės prakalbėti. Bet ji numirė neatitokusį iš komos būsenos.

Jo šypsena vėl pasirodė, tokia pat spindinti, kaip nakties rūką deginanti vasaros ryto saulė.

— Palikime ją ramybėje, Dajana. Geriau pakalbėkime apie malonesnius dalykus, pavyzdžiui, apie sugrįžimą į Zoną. Esu įsitikinęs, jog tau būtų maloniau būti ten nei čia. Aš turiu šį tą, ką tu galėsi įsidėti kelionei, — jis paėmė zomšinį krepšelį, ištraukė iš jo tris žemėlapius ir perdavė juos vis labiau glumstančiai Dajanai. Tai buvo septynių vakarinių valstijų žemėlapiai. Kai kurie rajonai buvo užtušuoti raudonai. Pastaba apačioje skelbė, jog šiuose rajonuose atsinaujino gyvenimas.

— Tu nori, kad aš tai paimčiau?

— Taip. Aš žinau, kur yra tavo žmonės; bet aš norėčiau, kad ir jūs žinotumėte, kur gyvena manieji. Manykite, jog tai geros valios ženklas ir draugystės apraiška. O kai tu sugrįši atgal, aš noriu, kad tu jiems perduotam štai ką: Flegas ir jo žmonės nelinki jiems blogo. Pasakyk, kad jie nebesiųstų šnipų. Jeigu jie nori čia siųsti žmones, tegul tai vadinasi diplomatinė misija... arba besimokančiųjų mainai... arba dar kitaip. Bet tegul jie atvyksta atvirai. Ar perduosi mano prašymą?

Dajana buvo priblokšta, išmušta iš pusiausvyros.

— Žinoma. Aš perduosiu. Bet...

— Tai viskas, — jis pakėlė atvirą tuščią delną. Ji kažką pamatė ir sunerimusi linktelėjo pirmyn.

— Ką tu pamatei? — jo balse nuskambėjo įtampa.

— Nieko.

Bet ji kažką pamatė ir iš pakitusios jo veido išraiškos suprato, jog jis tai žino. Ant Flego delno nebuvo jokių linijų. Jie buvo lygūs ir tušti kaip naujagimio pilvuko oda. Jokios gyvenimo linijos, jokių žiedelių, formų, kryželių. Tik... tuštuma.