Stephen King - Dvikova (2)

— Ar jis puikiai valdo ginklus? — paklausė ji Loido.

— Puikiai. „Skyhawk’ai“ aprūpinti „oras-žemė“ raketomis. „Šraikais“ [* Shrike — medšarkė (angl.) ]. Keista, kaip jie vadina visą tą mėšlą, tiesa? Bet niekas neįstengė suprasti, kaip užtaisyti arba kaip pasirūpinti saugumu. Viešpatie, mums prireikė ištisos dienos, bet taip ir neišsiaiškinome, kaip jas išnešti iš saugyklos. Todėl Henkas pasakė: „Geriau atsivežkime Šiukšlių, kai jis sugrįš, ir pažiūrėsime, ar sugebės jis šioje maišalynėje susigaudyti“.

— O kada jis grįžta?

— Cha, jis labai keistas. Jis jau beveik savaitę Vege, bet labai greitai vėl išvažiuos.

— O kur jis važiuos?

— Į dykumą. Jis pasiima „Land Roverį“ ir paprasčiausiai išvažiuoja. Aš gi tau sakau, kad jis keistas tipas. Savaip Šiukšlius toks pat keistas, kaip ir pats Vyriausiasis. Į vakarus nuo čia nieko nėra, išskyrus dykumą ir Dievo užmirštas vietas. Aš tai tikrai žinau. Nuvažiavau į vakarus iki pragariškos vietelės, vadinamos Braunsvilio stotimi. Nesuprantu, kaip jis ten gyvena, bet kažkaip gyvena. Jis ieško naujų žaisliukų ir visuomet su keliais sugrįžta. Kartą, praėjus savaitei po to, kai parvykome iš Los Andželo, jis atgabeno armijos kulkosvaidžių su lazeriniais taikikliais, kurie, anot Henko, šimtu procentų pataiko į taikinius. O dabar jis surado Telerio minų, kontaktinių minų, adatinių minų ir skysto parafino kanistrą. Jis sakė, jog surado didžiulę šios medžiagos saugyklą. Ir dar tiek defolianto, kad jo užteks visą Kolorado valstiją paversti plika kaip kiaušinis dykuma.

— Ir kur jis visa tai randa?

— Visur, — paprastai atsakė Loidas. — Paukštyte, jis tam turi uoslę. Ir tai visiškai nekeista. Daugelis vakarinės Nevados ir rytinės Kalifornijos žemių priklausė senutės Amerikos vyriausybei. Būtent čia ji ir bandė savo žaisliukus, imtinai iki atominės bombos. Vieną dieną jis ir jas iškas, — Loidas ėmė juoktis, Dajanai pasidarė šalta, siaubingai šalta. — Ir supergripas prasidėjo kažkur čia. Lažinuos. Tikriausiai Šiukšlius suras tą vietą. Sakau tau, jis tiesiog jaučia, kur kas guli. Vyriausiasis sako, jog Šiukšliui reikia leisti sekt pėdsakais. Taip jis ir daro. Ar žinai, koks šiuo momentu jo mėgstamiausias žaisliukas?

— Ne, — atsakė Dajana. Ji nebuvo tikra, ar nori žinoti... Bet kam tuomet ji čia atėjo?

— Liepsnosvaidžiai. Jis atsivežė penketą iš Indian Springso ir kaip lenktyninius Pirmosios formulės bolidus išrikiavo į liniją, — Loidas nusijuokė. — Juos naudojo Vietname. Pripildyti napalmo ir vadinasi „Zipo“. Šiukšlius juos tiesiog įsimylėjęs.

— Košmaras, — sumurmėjo ji.

— Kai Šiukšlius sugrįžo iš savo paskutinės ekspedicijos, mes jį nuvežėm į Springsą. Jis padirbėjo prie „Šraikų“ ir vos per šešias valandas perprato, kaip jie veikia. Įsivaizduoji? Karinės oro pajėgos technikus mokydavo ištisus metus. Bet iki Šiukšliaus jiems, žinoma, toli. Jis tiesiog genijus.

„ Ko gero, apsėstas idiotas. Manau, dabar man aišku, iš kur atsirado jo nudegimai“.

Loidas žvilgtelėjo į laikrodį ir atsisėdo.

— Taip, aš jau privalau vykti į Indian Springsą. Laikas palįsti po dušu. Ar prisijungsi prie manęs?

— Kitą kartą.

Kai dušas vėl sušniokštė, Dajana apsirengė. Kol kas jai visada pavykdavo apsirengti ir nusirengti, kol jo nebūdavo kambaryje, ji ir toliau ketino laikytis tokios tvarkos.

Moteris pritvirtino dėklą prie rankos ir įkišo į jį aštrų peilį su dvipuse geležte. „Ką gi, — vilkdamasi palaidinę, pamanė ji, — mergina privalo turėti kokių nors paslapčių“.

*

Dieną Dajana dirbo žibintų remonto brigadoje. Paprasčiausiu prietaisu reikėjo patikrinti lemputes ir perdegusias arba sudaužytas vandalų, kai Las Vege dar karaliavo gripas, keisti naujomis. Jie dirbo keturiese, savo žinioje turėjo sunkvežimį su keltuvu, kuris vežiojo juos iš posto į postą ir iš gatvės į gatvę.

Vakarėjo. Dajana, stovėdama ant keltuvo, bandė atsukti vieno žibinto gaubtą ir galvojo apie tai, kaip jai patinka žmonės, su kuriais ji dirbo, ypač Dženė Engstrom — grakšti, graži buvusi naktinio kabareto šokėja, vadovaujanti gatvių žibintų kontrolės tarnybai. Ji priklausė tam merginų tipui, su kuriomis Dajana norėjo draugauti, bet ją trikdė, kad Dženė buvo čia, Tamsos žmogaus pusėje. Sutrikimas buvo toks stiprus, kad ji nė karto nesurizikavo paprašyti Dženės pasiaiškinti.

Kiti irgi buvo geri, paprasti žmonės. Ji pagalvojo, jog Vege bukų ir kvailų kur kas daugiau nei Zonoje, bet niekas iš jų nenešiojo ant kaklo gyvatės dantų ir pasirodžius mėnuliui nepavirsdavo šikšnosparniais. Be to, žmonės čia dirbo daug nuoširdžiau nei Zonoje. Laisvojoje Zonoje bet kuriuo dienos metu galėjai pamatyti vaikštinėjančius parke, ten buvo ir tokių, kuriems pietų pertraukos užsitęsdavo nuo dvyliktos iki antros. Čia panašių dalykų nepasitaikydavo. Nuo aštuonių ryto iki penktos vakaro visi dirbo — arba Indian Springse, arba remonto brigadose čia, mieste. Mokykloje atsinaujino pamokos. Vege buvo apie dvidešimt nuo ketverių (tai buvo Danielis Makartis, visų numylėtinis, žinomas kaip Dinis) iki penkiolikos metų berniūkščių. Surado du pedagogus, ir pamokos vykdavo penkias dienas per savaitę. Loidas, metęs mokyklą po to, kai trečią kartą paliko žemesnėse klasėse, galimybe tęsti mokslą labai didžiavosi. Vaistinės buvo atviros, ir niekas jų nesaugojo. Visą laiką įeidavo ir išeidavo žmonės... bet jie neimdavo nieko stipresnio nei aspirinas arba geluzilas. Vakaruose dėl narkotikų problemų nebuvo. Kiekvienas, kuris matė Hektoro Drogano egzekuciją, žinojo, koks už tokią aistrą bus atlygis. Nebuvo čia ir tokių kaip Ričis Mofetas. Visi buvo draugiški ir garbingi. Be to, išmintingiausia buvo negerti nieko stipresnio už alų.

„ 1938-ųjų metų Vokietija, — pagalvojo Dajana. — Nacistai? O, jie žavūs žmonės. Sportiški. Jie nesišlaisto po naktinius klubus, tai turistams. Ką jie veikia? Jie gamina laikrodžius“. Ar tai buvo teisingas palyginimas? — prisimindama Dženę Engstrom, kuri Dajanai labai patiko, ji apie tai galvojo sunkia širdimi. Ji nežinojo... bet manė, kad teisingas.

Dajana patikrino lempą, ši pasirodė perdegusi. Išsuko ją ir paėmė paskutinę naują. Viešpatie, jau beveik dienos pabaiga. Buvo...

Žvilgtelėjusi žemyn, ji sustingo.

Žmonės plūdo nuo autostoties — sugrįžo brigada iš Indian Springso. Visi atsargiai dirsčiojo aukštyn, kaip paprastai žmonės žiūri į tą, kuris yra virš Jų. Apribotos laisvės sindromas.

Štai tas į ją žiūrintis veidas. Tas platus, besišypsantis, nustebęs veidas.

„ Gailestingasis ir teisingasis Dieve, nejaugi tai Tomas Kalenas?“

Dvejindamas vaizdą, į jos akį nutekėjo lašas sūraus prakaito. Kai ji nusišluostė akis, veidas dingo. Mojuodami maisto krepšeliais, kalbėdamiesi ir juokaudami, žmonės ėjo iš autostoties. Dajana pažvelgė į tą, kuris, jos manymu, galėjo būti Tomas, bet iš nugaros buvo sunku nustatyti...

„ Tomas? Nejaugi jie pasiuntė Tomą?“

Žinoma, ne. Tai buvo taip beprotiška, kad buvo beveik...

Beveik išmintinga.

Bet visgi ji negalėjo tuo patikėti.

— Ei, Jurgens! — staiga šūktelėjo Dženė. — Tu ką, užsnūdai ar užsiiminėji onanizmu?

Pasilenkusi Dajana žvilgtelėjo į užverstą aukštyn Džeinės veidą. Ištiesė jai pirštą, Dženė nusijuokė. Dajana vėl grįžo prie darbo ir ėmė įsukinėt lempą, o kai su ja susidorojo, darbo diena baigėsi. Eidama į garažą, ji buvo tyli, panirusi į apmąstymus... tokia tyli, jog Dženė tai pastebėjo.