Stephen King - Dvikova (2)

Liko nemaloniausia alternatyva. Tiesiog pats Flegas žinojo apie tai.

Dajana jau aštuonias dienas gyveno Las Vege, ir kiek ji galėjo spręsti, buvo visiškai priimta į jų draugiją. Ji jau surinko šiokią tokią informaciją, kuri Boulderio gyventojus būtų išgąsdinusi mirtinai. Pakaktų vien pranešimo apie reaktyvinių lėktuvų pilotavimo apmokymo programą. Bet svarbiausia, ir asmeniškai ją labiausiai tai gąsdino, jog žmonės, vien paminėjus Flego vardą, nusisukdavo ir apsimesdavo jo neišgirdę. Kai kurie iš jų sukryžiuodavo pirštus, atsiklaupdavo arba vaizduodavo velnio akį, pridengę ją kita ranka. Jis buvo didysis Visur Esantis.

Taip buvo dienomis. Naktimis, jeigu užtekdavo stiprybės ramiai nusėdėti bare arba kitoje vietelėje, apie jį galėjai išgirsti ištisus pasakojimus, legendas ir mitus. Kalbėjo lėtai, užsikirsdami, nežiūrėdami į pašnekovą, gurkšnodami iš butelių dažniausiai alų. Gerdamas ką nors stipresnio, galėjai nesukontroliuoti savo žodžių, o tai buvo pavojinga.

Ji numanė, kad ne viskas, ką čia kalbėdavo, — tiesa, bet tiesą nuo prasimanymų jau buvo labai sunku atskirti. Dajana girdėjo, kad jis geba įgauti įvairius pavidalus, esą jis vilkolakis, jog būtent jis paleido virusą ir kad jis — Antikristas, kurio atėjimas išpranašautas „Apokalipsėje“. Ji girdėjo apie Hektoro Drogano nukryžiavimą, o Heko laisvamanystę jis paprasčiausiai permatė... Matyt, lygiai taip pat jis permatė ir Teisėjo atvykimą.

Ir tose naktinėse diskusijose jo niekada nevadino Flegu; tarsi žmonės būtų tikėję, jog vien šio vardo paminėjimu jį galima prisišaukti kaip džiną iš butelio. Jie jį vadino Tamsos žmogumi. Klajojančiu Dabita. Ilgšiu. O Rėtis Ervinas jį vadino Sėlinančiu Judu.

Jeigu jis žinojo apie Teisėją, tai visiškai įmanoma, jog jis žinojo ir apie ją.

Dušo šniokštimas nutilo.

„ Stebėk viską, vaikeli. Jis viešpatauja mumbo jumbo gentyje. Ir dėl to atrodo dar baisesnis. Gali būti, kad jis Laisvojoje Zonoje iš tikrųjų turi šnipą — nebūtinai iš Komiteto narių, paprasčiausiai kuris nors, jam pranešęs, jog Teisėjas Farisas — ne iš išdavikų genties“.

— Nederėtų vaikščioti be drabužių, paukštyte. Tu vėl kurstai manyje geismą. Man vėl sukietėjo.

Dajana atsigręžė į jį, gundančiai šypsodamasi ir galvodama, su kokiu džiaugsmu nutemtų jį į virtuvę ir įstatytų tą daikčiuką, kuriuo jis taip didžiavosi, į mėsmalę.

Jis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Ką gi, aš manau, kad keturiasdešimt minučių mes turime, — jo penis jau ėmė trūkčioti... kaip žvejo meškerė, su niūriu humoru pamanė Dajana.

— Tad eikšenki. — Jis priėjo prie jos, ir Dajana dūrė pirštu jam į krūtinę. — Ir nusiimk šitą dalykėlį, nes mano oda šiurpsta.

Loidas Henreidas žvilgtelėjo į amuletą — tamsų akmenį su vieninteliu raudonu plyšeliu — ir nusiėmė jį. Jis padėjo amuletą ant naktinio staliuko, žvangtelėjo grandinėlė.

— Taip geriau?

— Daug.

Dajana atmetė rankas, ir jau po sekundės Loidas atsidūrė viršuje. O dar po akimirkos jau įėjo į ją.

— Tau patinka? — aimanavo jis. — Ar tu gerai jį jauti, mieloji?

— Viešpatie, dievinu jį, — atsakydama dejavo ji ir galvojo apie emale ir plienu švytinčią mėsmalę.

— Kaip?

— Aš pasakiau dievinu! — šūktelėjo ji.

Netrukus, pašėlusiai kilnodama klubus ir šaukdama, ji jau imitavo orgazmą. Jis baigė po sekundės (jau keturias dienas ji su Loidu dalijosi lova ir puikiai perprato jo ritmus), ir kai Dajana pajuto, jog jo sėkla ima tekėti jos šlaunimi, moters žvilgsnis įsmigo į naktinį staliuką.

Juodas akmuo. Raudonas įtrūkis. Atrodė, jog šis daiktas žiūri į ją.

Ji su siaubu pajuto, kad akmuo iš tikrųjų į ją žiūri; tai buvo jo akis, turinti visus žmogiškosios akies sugebėjimus, ji žvelgia į ją, kaip Saurono Akis žvelgė į Frodą tamsiame Barad Duro knibždėlyne, Mirusiųjų Šalyje, kur gyvena šešėliai.

„ Jis mane mato, — su beviltišku siaubu absoliutaus bejėgiškumo akimirką pamanė Dajana, kai dar nebuvo sugrįžęs mąstymo racionalumas. — Dar daugiau: jis mane mato KIAURA I“.

*

Paskui, kaip ji ir tikėjosi, Loidas išsišnekėjo. Tai irgi buvo jo ritmo dalis. Jis apkabino ją per pečius, užsirūkė cigaretę, pasižiūrėjo į jų atspindžius virš lovos ir papasakojo apie nutikimą kelyje.

— Kaip aš džiaugiuosi, kad nebuvau Bobio Terio vietoje, — pasakė jis. — Ne, jokiu būdu. Vyriausiajam reikėjo to seno kvailio galvos nepažeistos, be mėlynių. Jis ketino pasiųsti ją per Uolinius kalnus atgal. Ir pasižiūrėti, kas nutiks. O tas puskvaišis tiesiai jam į veidą įsegė dvi 45-o kalibro kulkas. Manau, jog Bobis nusipelnė tokio atlyginimo. Bet visgi aš džiaugiuosi, kad nebuvau jo vietoje.

— O kas jam atsitiko?

— Neklausk, paukštyte.

— Iš kur jis žinojo? Vyriausiasis?

— Jis ten buvo.

Dajana pašiurpo.

— Atsitiktinai?

— Taip. Jis visuomet atsitiktinai atsiduria toje vietoje, kur iškyla problemos. Viešpatie Jėzau, kai aš galvoju, ką jis padarė Erikui Stelertonui, tam juristui, gudriai subinei, su kuriuo aš ir Šiukšlius išvykome į Los Andželą...

— Ir ką gi jis padarė?

Loidas ilgai tylėjo, ir Dajana pamanė, jog jis neatsakys. Paprastai ji švelniai pastūmėdavo Loidą ta linkme, kuri buvo reikalinga jai, užduodavo seriją lengvų pagarbių klausimų, suteikdama jam galimybę pasijusti (kalbant niekada nepamirštamais savo jaunesnės sesutės žodžiais) Mėšlo Karaliumi. Bet šį kartą moteris pajuto, kad pastūmėjo Loidą per toli, kai keistu prislėgtu balsu jis ištarė:

— Jis tiesiog pasižiūrėjo į jį. Erikas drabstė visokį mėšlą, kad jis norėtų pamatyti Vegą vėl atgijusį, kad mes privalome padaryti tą ir aną... Vargšas Šiukšlius — jis ne visada aiškiai suvokia, supranti, — jis žiūrėjo į jį, lyg anas būtų aktorius ar kitokia įžymybė. Erikas vaikštinėjo pirmyn atgal, tarsi pasirodydamas prieš prisiekusiųjų teismą ir lyg jau būtų įrodyta, jog jis gali veikti savo nuožiūra. O jis sako — labai švelniai — Erikai. Štai taip. Ir Erikas žiūri į jį. Aš nieko nemačiau. Bet Erikas labai ilgai žiūrėjo į jį. Penkias minutes, o galbūt ir daugiau. Jo akys plėtėsi ir plėtėsi... paskiau jis ėmė šypsotis ...o po to kikenti ...ir jis kikeno kartu su Eriku, ir tai mane išgąsdino. Kai Flegas juokiasi, tai gąsdina mirtinai. Bet Erikas kikeno toliau, ir staiga jis pasakė: „Grįždami atgal, išmeskite jį dykumoje“. Taip mes ir padarėme. Kiek aš žinau, Erikas ir dabar kažkur klaidžioja. Jis žiūrėjo į Eriką penkias minutes ir išvedė jį iš proto.

Loidas giliai užsitraukė ir sulaužydamas cigaretę ją užgesino. Paskui perbraukė ranka per jos kūną.

— Kodėl mes kalbame apie tokius siaubingus dalykus?

— Nežinau... Kaip sekasi Indian Sringse?

Loidas pralinksmėjo. „Indian Springso“ projektas buvo jo mylimiausias kūdikis.

— Gerai. Tikrai gerai. Spalio pirmąją, o galbūt ir anksčiau, mes ketiname egzaminuoti tris vaikinus, besimokančius skraidyti „Skyhawk“ [* Skyhawk — Padangių vanagas (angl.) ]lėktuvais. Henkas Rousonas iš tikrųjų atrodo nuostabiai. O Šiukšlius tiesiog genijus. Kai kuriuos dalykus jis ne itin išmano, bet kai kalbama apie ginklus, jis nepranokstamas.

Dajana du kartus buvo sutikusi Šiukšlių. Ir abu kartus, kai tos keistos drumstos akys įsmigdavo į ją, ji jausdavo mirtiną šaltį, o kai jis nukreipdavo žvilgsnį — fiziškai juntamą palengvėjimą. Buvo visiškai akivaizdu, kad ir daugelis kitų — Loidas, Henkas Rousonas, Ronis Saiksas, Žiurkius — vertino jį kaip kokį talismaną — žmogų, atnešantį sėkmę. Viena Šiukšliaus ranka buvo ištisa po nudegimų sugijusi žaizda, ir Dajana prisiminė kai ką įsidėmėtino, kas atsitiko prieš dvi naktis. Kalbėjo Henkas Rousonas. Jis paėmė cigaretę, uždegė degtuką ir, prieš užsirūkydamas bei jį užgesindamas, užbaigė frazę. Dajana matė, kaip Šiukšliaus akys susikoncentravo į liepsną, kaip jo kvėpavimas bet kurią akimirką buvo pasirengęs sustoti. Tarsi visa jo egzistencijos prasmė būtų sutelkta į tą žiburėlį. Tai buvo tas pat, kaip stebėti išbadėjusį žmogų, prieš kurį padėjo prabangius pietus. Paskui Henkas užpūtė ugnį ir numetė pajuodusį degtuką į peleninę. Ir keista išraiška iš Šiukšliaus akių bematant išnyko.