Stephen King - Dvikova (2)

— O velnias, tu tik pasižiūrėk! — visiškai suglumęs šūktelėjo Bobis Teris.

Teisėjas pagalvojo: „ Mano artritas praėjo. Jeigu galėčiau išgyventi, tai nustebinčiau visus medikus. Vaistas nuo artrito yra kulka į pilvą. O Dieve teisingasis, jie buvo pasiųsti sutikti mane. Nejaugi jiems įsakė Flegas? Turbūt jis. Viešpatie, padėk tiems, kuriuos Komitetas čia išsiuntė paskui mane...“

„ Garandas“ gulėjo ant kelio. Jausdamas, kaip jo viduriai bando išsiversti iš kūno, Teisėjas pasilenkė jo paimti. Keistas jausmas, labai malonus. Bet tai nesvarbu. Jis pakėlė šautuvą. Ar pakeltas saugiklis? Taip. Jis ėmė kelti automatą. Atrodė, jog šis sveria tūkstantį svarų.

Bobis Teris atplėšė nustebusį žvilgsnį nuo Deivo kaip tik laiku, kad suprastų, jog Teisėjas pasirengęs į jį iššauti. Farisas sėdėjo ant asfalto, jo lietpaltis paraudo nuo kraujo. Jis atrėmė „Garando“ vamzdį į kelią.

Bobis iššovė ir nepataikė. „Garandas“ prapliupo kurtinančia serija, ir sudužęs stiklas tik subraižė Bobio Terio veidą. Įsitikinęs, kad jau nebegyvas, šis šūktelėjo. Paskui pastebėjo sudužusį priekinį stiklą ir suprato, kad vis dar tebėra šiame pasaulyje.

Teisėjas iš paskutiniųjų jėgų nusitaikė. Bobis Teris, kurio nervai dabar galutinai pakriko, iššovė tris kartus paeiliui. Pirmoji kulka mašinos durelėse pramušė skylę. Antroji Teisėjui įsmigo truputį virš dešinės akies. 45-o kalibro „Koltas“ — galingas ginklas, ir iš nedidelio nuotolio jis krečia baisiai negražius dalykus. Ši kulka, atmetusi Teisėjo galvą „Skauto“ link, nunešė didesnę jo kaukolės viršaus dalį. Galva loštelėjo atgal, ir trečiasis Bobio Terio šūvis pataikė ketvirčiu colio žemiau Teisėjo lūpos, sugrūdo dantis į burną, ir paskutinį kartą atsikvėpdamas jis įtraukė juos vidun. Smakras ir skruostikauliai išsiskyrė. Priešmirtinėse konvulsijose jo pirštas nuspaudė gaiduką, bet kulka nuskriejo į baltą lietingą dangų.

Žemėn nusileido tyla.

Lietus barbeno į „Skauto“ ir „Vilio“ stogus. Į dviejų vyrų lietpalčius. Tai buvo vienintelis garsas, kol nuo telegrafo laidų kimiai karksėdama nepakilo varna. Tai pažadino Bobį Terį iš stingulio. Vis dar spausdamas rankoje rūkstantį „Koltą“, jis lėtai išsiropštė iš keleivio sėdynės.

— Aš tai padariau, — pranešė jis lietui. — Nudėjau tą subinę. Patikėk manimi. Pašoviau jį pagal visas taisykles. Senis Bobis Teris nudėjo jį taip, kaip tu ir norėjai.

Bet su augančiu siaubu jis beregint suprato, kad pataikė visiškai ne į Teisėjo užpakalį. Teisėjas numirė, atsirėmęs į „Skauto“ dureles. Bobis Teris sugriebė jį už lietpalčio ir trūktelėjo į save, apžiūrinėdamas tai, kas liko iš Teisėjo veido. Neliko beveik nieko, išskyrus nosį. Bet ir ši buvo ne geriausios formos. Ji galėjo priklausyti bet kam. Ir apimtas paniško siaubo, Bobis Teris vėl išgirdo Flego žodžius: „Aš noriu išsiųsti jį atgal nepažeistą“. Dieve teisingasis, tai galėjo būti bet kas. Išėjo taip, kad jis sąmoningai pasielgė priešingai, nei norėjo Klajojantis Dabita. Du tiesūs pataikymai į galvą. Net dantų nėra.

Lietus. Barbena ir barbena.

Čia viskas baigta. Tai galas. Jis nerizikuos patraukti rytų pusėn ir neišdrįs pasilikti Vakaruose. Jis arba kabos ant telegrafo stulpo, arba... arba dar blogiau. Ar egzistuoja siaubingesni dalykai? Šis besišypsantis pabaisa atsargoje turi ir kai ką blogesnio — Bobis Teris tuo nė neabejojo. Taigi, koks atsakymas?

Taršydamas ranka plaukus, žiūrėdamas į sumaitotą Teisėjo veidą, jis mėgino galvoti. Pietūs. Toks buvo atsakymas. Pietūs. Ir jokios sargybos pasienyje. Į Pietus, į Meksiką, o jeigu tai nepakankamai toli, tai į Gvatemalą, Panamą arba sukruštą Braziliją. Išsikapstyti iš šios košės. Nei Rytų, nei Vakarų, vien tik Bobis Teris, saugus ir taip toli nuo Klajojančio Dabitos, kiek tik jį gali nunešti...

Naujas garsas lietingame danguje. Bobio Terio galva loštelėjo, akys pažvelgė aukštyn. Lietus, taip, barbenantis į dviejų mašinų skardą lietus, ir dviejų gęstančių variklių urzgimas, ir... keistas tiksintis garsas, primenantis gruntiniu keliu pėdinančių kulnų caksėjimą.

— Ne, — sušnabždėjo Bobis Teris.

Jis ėmė gręžtis.

Caksintis garsas ėmė dažnėti. Skubotas žingsnis, risnojimas, bėgimas ristele, bėgimas, sprintas. Bobis Teris perėjo visas šitas stadijas, bet jau buvo vėlu, jis artėjo. Flegas išdygo tarsi siaubingas monstras iš paties baisiausio filmo. Tamsos žmogaus skruostai liepsnojo džiaugsmingu raudoniu, akys degė laimingu draugiškumu, o plėšri žmogėdriška šypsena, apnuogindama tvirtus dantis, aštrius dantis, kreipė lūpas, jo rankos buvo ištiestos pirmyn, o iš plaukų styrojo žvilgančios juodos varnos plunksnos.

— Ne, — pamėgino pratarti Bobis Teris, bet neįstengė išspausti nė garso.

— EI, BOBI TERI, TU VISKĄ SUŽ-Ž-Ž-Ž-LUGDEI! — išrėkė Tamsos žmogus ir užpuolė bejėgį Bobį Terį.

Čia egzistavo ir baisesni dalykai nei nukryžiavimas.

Dar buvo ir dantys.

62 skyrius

Nuoga Dajana Jurgens gulėjo ant didžiulės dvigulės lovos, klausėsi monotoniško vandens šniokštimo vonioje ir žiūrėjo į dideles pakabinamas veidrodines lubas, kurios buvo tokios pačios formos ir dydžio, kaip ir jų atspindima lova. Ji galvojo apie tai, kad moteriškas kūnas visada geriau atrodo, kai jis guli ant nugaros, išsitiesęs, pilvas plokščias, o krūtinė natūraliai pakelta, o ne nusvirusi veikiama žemės traukos. Buvo devinta valanda trisdešimt minučių ryto, rugsėjo aštuntoji. Teisėjas jau buvo negyvas aštuoniolika valandų, Bobis Teris — žymiai mažiau (jo nelaimei).

Vanduo vis šniokštė ir šniokštė.

„ Tas vyras dėl švaros tiesiog pamišęs, — pamanė ji. — Įdomu, kas jam nutiko, jeigu jis prausiasi jau pusę valandos?“

Jos mintys vėl sugrįžo prie Teisėjo. Įdomu, kas tai sugalvojo? Jos manymu, tai buvo puiki idėja. Kas gi įtarinės senuką? Ką gi, Flegas, atrodo, tai padarė. Kažkokiu būdu jis žinojo, kada ir kur tiksliai. Piketų linija buvo išskirstyta palei visą Aidaho ir Oregono sieną, ir įsakymas buvo vienas: „Nužudyti!“

Bet darbas kažkodėl buvo sugadintas. Nuo praėjusio vakaro tam tikro momento aukščiausioji valdžia čia, Las Vege, slėpė akis ir vaikščiojo paniurusiais veidais. Vitnis Hoganas, puikus virėjas, pagamino kažką, iš pažiūros primenantį šunų maistą, be to, taip prisvilino, kad patiekalas visiškai neturėjo skonio. Teisėjas buvo negyvas, bet kažkas atsitiko ne taip, kaip derėjo.

Dajana atsistojo, priėjo prie lango ir pažvelgė į dykumą. Ji išvydo du didžiulius autobusus, kurie 95-uoju plentu po kaitriais saulės spinduliais važiavo į vakarus Indian Springso oro bazės kryptimi, kur, kaip ji žinojo, vyko vienadienis seminaras, skirtas reaktyvinių lėktuvų pilotavimui ir skrydžių valdymui. Vakaruose buvo apie dešimt žmonių, kurie žinojo, kaip skristi, bet didžiulei Laisvosios Zonos laimei, nė vienas iš jų nebuvo susipažinę su Indian Springso Nacionalinės gvardijos lėktuvais. Tačiau jie mokėsi.

Žlugus Teisėjui Farisui, svarbiausiajai buvo štai kas: jie žinojo tai, ko negalėjo žinoti. Ar jie turėjo Laisvojoje Zonoje savo žvalgą? Dajana manė, jog tai visiškai įmanoma, žvalgyba — tai žaidimas, kurį gali žaisti abi pusės. Bet Siuzana Štern jai pasakė, kad apie sprendimą į priešų pusę pasiųsti žvalgus žinojo tik Komiteto nariai, ir ji labai abejojo, kad kuris nors iš to septyneto galėjo pasirodyti esąs Flego šnipas. Nenuoširdumą motušė Abigeilė būtų pajutusi iš karto. Tuo Dajana buvo įsitikinusi.