Stephen King - Dvikova (2)

— Tai šnipas iš anapus, — šypsodamasis laukinį siaubą keliančia šypsena, pranešė jiems Klajojantis Dabita. Niekas iš jų negalėjo pasakyti, kas gijoje buvo taip siaubinga, bet kai jos eilė priartėdavo iki jūsų, tai kildavo toks jausmas, tarsi kraujas gyslose virsta karšta pomidorų sriuba. — Jis šnipas, ir mes galime jį priimti išskėstais glėbiais, viską aprodyti ir paleisti. Bet jis reikalingas man. Jiedu abu man reikalingi. Mes išsiųsime jų galvas atgal per kalnus dar prieš iškrentant sniegui. Ir tegul jie tai gromuluoja visą žiemą.

Ir jis prapliupo garsiu juoku, kuris plakė juos, susirinkusius į vieną Portlendo konferencijų salių. Atsakydami jie irgi nusišypsojo, bet jų šypsenos buvo šaltos ir įsitempusios. Balsu jie galėjo vienas kitą pasveikinti, kad juos išskyrė iš kitų ir patikėjo tokią atsakomybę, bet sieloje troško, jog tos patenkintos, keliančios siaubą, skvarbios akys pasirinktų bet ką, tik ne juos.

Dar vienas sargybos postas buvo piečiau Ontarijo, Siavilyje. Čia, mažame namelyje šalia 95-ojo plento, vedančio į Alvordo dykumą su jos keistomis uolų sangrūdomis ir tamsiais lėtais vandenimis, budėjo dar keturi vyrai.

Ne mažiau nei tuzinas kitų postų, kuriuos sudarė po du žmones, buvo išbarstyti šešiasdešimties mylių atkarpoje nuo Vašingtono valstijos sienos iki Makdermito, esančio palei sieną, skiriančią Oregono ir Nevados valstijas.

Senukas baltai žydrame automobilyje. Instrukcijos visiems sargybiniams buvo vienodos: „ Užmuškite jį, bet išsaugokite sveiką galvą“. Virš gerklės neturi būti nei kraujo, netgi mėlynių.

— Aš nenoriu siųsti atgal sugadintą prekę, — pasakė jiems Rendelas Flegas ir prapliupo savo keliančiu siaubą juoku.

Šiaurinė Oregono ir Aidaho sienos dalis driekėsi Sneiko upe. Jeigu eitum pagal Sneiko srovę į šiaurę nuo Ontarijo, kur šeši patruliai iš nieko nevertų pinigų lošė pokerį, atsitiktinai galėtum atsiremti į Koperfildą. Čia Sneikas, darydamas posūkį, kurį geologai vadina vorupe, atsimuša į Oksbou užtvanką. Ir tą rugsėjo septintą dieną, kai Stju Redmenas ir jo draugai didžiulėmis pastangomis Kolorado valstijos 6-uoju plentu bandė įveikti daugiau nei tūkstantį mylių, Bobis Teris, sėdėdamas Koperfildo pigių prekių parduotuvėje, stovinčioje prie Oregono valstijos 86-ojo plento, ir abejingai vartydamas komiksus, svarstė, kokią formą įgautų užtvanka, jeigu jos šliuzai būtų visiškai uždaryti arba palikti atidaryti.

Jis ir jo partneris Deivas Robertsas (šiuo momentu miegantis butukyje virš parduotuvės) dėl užtvankos labai daug ginčijosi. Jau visą savaitę lijo. Vandens lygis Sneike pakilo. Įsivaizduokim, jog sena Oksbou užtvanka neatlaikys. Labai blogai. Koperfildą užgrius judanti vandens siena, ir senį Bobį Terį bei senį Deivą Robertsą nuplaus į Ramųjį vandenyną. Jie norėjo nueiti prie užtvankos ir apžiūrėti įskilimus, bet neišdrįso. Flegas įsakė aiškiai: „ Būkite priedangoje“.

Deivas pabrėždavo, jog Flegas gali pasirodyti bet kurioje vietoje. Jis buvo didis keliautojas, ir jau sklido gandai, kaip jis netikėtai pasirodydavo atkampiuose miesteliuose, kur kokie šeši žmonės taisė elektros perdavimo liniją arba armijos sandėliuose rinko ginklus. Jis materializuodavosi lyg vaiduoklis. Bet tai buvo besišaipantis tamsus vaiduoklis, avintis dulkėtais batais su nutrintais kulnais. Kartais jis pasirodydavo vienas, retsykiais su juo už didžiulio juodo ir ilgo kaip katafalkas „Daimlerio“ vairo būdavo Loidas Henreidas. Kartais jis vaikščiodavo pėsčias. Ką tik jo nebuvo, o kitą akimirksnį jis jau atsirado. Šiandien jis galėjo būti Los Andžele (pasak gandų), o kitą dieną pasirodyti Boize... pėsčiomis.

Deivas sutiko, kad netgi Flegas negebėtų vienu metu būti šešiose skirtingose vietose. Vienas iš jų gali nusigauti iki tos prakeiktos užtvankos, pažiūrėti ir skubiai sugrįžti atgal. Tikimybė, kad jiems pasiseks, buvo tūkstantis prieš vieną.

— Gerai, štai tu ir padaryk tai, — pasakė jam Bobis Teris. — Aš tau leidžiu.

Bet Deivas, įtemptai šypsodamasis, šį pasiūlymą atmetė. Todėl, kad Flegas kažkokiu būdu žinojo viską , netgi jeigu jo paties ir nebūdavo. Kai kurie manė, kad jis turi antgamtinę valdžią gyvūnų karalystei. Moteris, vardu Roza Kingmen, tvirtino, neva ji asmeniškai matė, kaip jis spragtelėjo pirštais, ir ant laidų tupėjęs būrelis varnų nusileido jam ant pečių. Ir dar Roza Kingmen girdėjo, kaip tos varnos karksėjo: „Flegas... Flegas... Flegas...“ ir panašiai.

Tai skambėjo tiesiog juokingai ir kvailai, ir jis tai suprato. Tuo gali tikėti tik nevispročiai, bet Bobio Terio motina, Doloresa, niekada nepaleido į pasaulį idiotų. Jis žinojo, kaip gimsta gandai, kaip jie, perduodami iš lūpų į lūpas, auga ir plečiasi. Ir šių gandų pasirodymą Tamsos žmogus su džiaugsmu sveikindavo.

Bet nuo šių pasakojimų jo oda vis tiek pašiurpo, tarsi kiekvienoje iš tų istorijų būtų buvusi dalis tiesos. Kai kurie kalbėjo, atseit jis geba pasikviesti vilkus ir savo dvasią įkūnyti katėje. Tokie ir panašūs kvaili bei tamsuoliški gandai. Bet... įsivaizduokime, jog jis kaip satanistas daktaras Dolitlis galėjo kalbėtis su gyvūnais. Ir įsivaizduokim, kad jis arba Deivas, nepaklausę jo įsakymo, išeis žvilgtelėti į tą prakeiktą užtvanką, ir juos pastebės.

Bausmė už nepaklusnumą buvo nukryžiavimas.

Bobis Teris manė, jog ta prakeikta užtvanka atlaikys.

Iš gulėjusio ant stalo pakelio jis išmušė cigaretę „Kent“ ir raukydamasis nuo karšto sauso prieskonio užsirūkė. Po šešių mėnesių apskritai nebebus įmanoma rūkyti. Tikriausiai tai tik į gerą. Juk kenkia sveikatai.

Jis atsiduso ir paėmė dar vieną komiksą. Tie pašėlę dalykėliai vadinosi „Vėžliukų nindzių nuotykiai“. Pagal sumanymą vėžliukai nindzės turėjo būti „didvyriai su kiautais“. Jis švystelėjo Rafaelį, Donatelą bei kitus bičiulius per parduotuvę, ir komiksų knygelė šleptelėjo ant apvalkalu aptraukto kasos aparato. „Buvo štai tokie panašūs į „Vėžliukus nindzes“ dalykėliai, — pamanė Bobis, — kurie padėjo įsivaizduoti, jog pasaulis kada nors gali būti štai šitaip sugriautas“.

Jis paėmė kitą komiksą „Betmenas“ — panašaus herojaus egzistavimu bent jau buvo galima patikėti — ir atsivertė pirmą puslapį, kai išvydo vakarų pusėn judantį žydrą „Skautą“. Dideli ratai taškė purvą. Bobis Teris atvipusiu žandikauliu goksojo į tą vietą, kur ką tik pralėkė mašina. Jis negalėjo patikėti, kad automobilis, kurio jie visi taip ilgai laukė, ką tik aplenkė jo postą. Tiesą pasakius, sielos gilumoje jis manė, jog visa jų užduotis tebuvo užimtumo regimybė.

Bobis puolė prie durų ir atplėšė jas. Vis dar spausdamas rankoje „Betmeną“, išskriejo ant šaligatvio. Galbūt tai tik haliucinacija? Apmąstymai apie Flegą bet kuriam gali sukelti haliucinacijas. Bet ne. Jis pastebėjo blykstelint „Skauto“ stogą, kai mašina ties išvažiavimu iš miestelio jau mažne pasislėpė už kalvos. Bobis vėl įnėrė į tuščią parduotuvę ir visu balsu ėmė šaukti Deivą.

*

Teisėjas vis sukinėjo vairą, apsimesdamas, kad toks dalykas, kaip artritas, neegzistuoja, o jeigu artritas šiame pasaulyje ir egzistavo, tai jis tokia liga nesirgo, o jeigu ir sirgo, tai drėgnu oru dėl jos nekentėjo. Jis jau nebemėgino nuslopinti skausmo, todėl kad lietus buvo nenuginčijamas faktas, kaip sakydavo jo tėvas, ir nebuvo jokios vilties, išskyrus Vilties Kalvą.

Ir daugiau jis nebepuoselėjo jokių iliuzijų.

Lietaus zona jis važiavo jau tris dienas. Kartais lietus virsdavo dulksna, bet didesnę laiko dalį tai buvo tikra liūtis. Tai irgi buvo nenuginčijamas faktas. Kai kuriose vietose keliai buvo išplauti, o iki kito pavasario daugelis iš jų taps tiesiog nepravažiuojami. Šios mažytės ekspedicijos metu jis už savo „Skautą“ daug kartų dėkojo Dievui.