Stephen King - Dvikova (2)

Ir vėl tyla, gili kaip sniegas. Ralfas ją suardė.

— Biblijoje yra pasakojimas apie Dovydo pergalę prieš Galijotą, — pasakė jis. — Aš eisiu, jeigu tu, motuše, manai, jog tai teisinga.

Ji paėmė jo ranką.

— Ir aš, — ištarė Laris. — Ir aš taip pat, — atsidusęs jis priglaudė ranką prie kaktos, tarsi būtų pajutęs galvos skausmą. Glenas, norėdamas kažką pasakyti, išsižiojo, bet staiga kampe pasigirdo sunkus atodūsis ir duslus kritimo garsas.

Lusė, kurią visi pamiršo, prarado sąmonę.

*

Aušra palytėjo pasaulio kraštelį.

Jie sėdėjo Lario namuose aplink virtuvinį stalą ir gėrė kavą. Buvo be dešimties penkios, kai tarpduryje pasirodė Franė. Jos veidas ištino nuo ašarų, bet vaikščiodama ji nebešlubčiojo. Ji pagijo.

— Man atrodo, jog ji miršta. — Franė sukūkčiojo.

Visi įėjo į miegamąjį, Laris apkabino Lusę.

Motušės Abigeilės kvėpavimas pasidarė sunkus ir kimus, visiems pažadindamas siaubingus prisiminimus apie supergripą. Jie tylėdami apsupo lovą, suglumę ir išsigandę. Ralfas buvo įsitikinęs, kad mirties akimirką įvyks stebuklas, ir jie išvys prieš save stovintį Viešpatį. Ji išeis kaip šviesos blyksnis. Arba jie pamatys, kaip jos siela švytinčiame debesyje išplaukia pro langą ir pakyla dangun.

Bet ji paprasčiausiai numirė.

Buvo vienintelis atodūsis, paskutinis iš milijonų. Ji atsiduso, sulaikė kvėpavimą ir išleido dvasią. Jos krūtinė nebepakilo. Štai ir viskas.

— Mirė, — sumurmėjo Stju.

— Viešpats maloningas ir jos sielai, — nebejausdamas baimės, ištarė Ralfas. Jis sukryžiavo jos rankas ant sausutėlės krūtinės, ir iš jo akies ant jos rankos nukrito ašara.

— Aš eisiu, — netikėtai pasakė Glenas. — Ji buvo teisi. Baltoji magija. Vienintelis dalykas, kuris dar liko.

— Stju, — sušnabždėjo Franė. — Prašau, Stju, pasakyk „ne“.

Jie sužiuro į jį — visi.

„ Dabar turi vesti tu, Stiuartai“.

Jis prisiminė Arnetą, seną mašiną, kuria atvažiavo Čarlsas D. Kempionas su savo mirties užtaisu ir atsitrenkė į benzino kolonėlę Bilui Hepskomui priklausiusioje techninio aptarnavimo stotyje. Jis prisiminė Denindžerą ir Deitcą, ir kaip mintyse jie ėmė asocijuotis su besišypsančiais gydytojais, kurie melavo, melavo ir melavo jam ir jo žmonai apie jos sveikatos būklę — galbūt jie taip pat melavo ir patys sau. Bet daugiausiai jis galvojo apie Franę. Ir apie motušės Abigeilės žodžius: „Būtent šito iš jūsų tikisi Viešpats“.

— Frane, — pasakė jis, — Aš privalau eiti.

— Ir numirti, — ji piktai, beveik su neapykanta pažvelgė į jį, o po to į Lusę, lyg tikėdamasi jos pritarimo. Bet Lusė sustingo, ji buvo toli ir niekuo negalėjo padėti.

— Jeigu mes neisime, tuomet visi čia žūsime, — parinkdamas žodžius, ištarė Stju. — Ji buvo teisi. Jeigu mes lauksime, ateis pavasaris. Ir kas tuomet? Kaip mes jį sulaikysime? Mes nežinome. Ir mes neturime rakto paslapčiai įminti. Ir neturėjome. Mes paprasčiausiai slepiam galvas smėlyje. Mes negalime jo sustabdyti kitaip, nei pasakė Glenas. Baltoji magija. Arba Aukščiausiojo galia.

Ji karčiai pravirko.

— Frane, liaukis. — Stju pabandė paimti ją už rankos.

— Neliesk manęs! — riktelėjo ji. — Tu numirėlis, tu lavonas, todėl neliesk manęs!

Kai patekėjo saulė, jie sustingę stovėjo aplink lovą nelyginant kokiame paveiksle.

*

Apie vienuoliktą valandą Stju su Frane patraukė Flagstafo kalno link. Pusiaukelėje jie sustojo, Stju laikė pintinėlę su maistu, o Franė išėmė staltiesę ir butelį vyno. Piknikas buvo jos idėja, bet keista, nejauki tyla ėmė juos skirti.

— Padėk man patiesti staltiesę, — paprašė ji.

Jie įsitaisė mažoje laukymėje tarp kalvų už tūkstančio pėdų nuo Tekančios Saulės plynaukštės. Po jais melsvoje migloje plytėjo Boulderis. Tą dieną vasara tartum vėl sugrįžo. Ryškiai švietė saulė. Žolėje skambėjo cikados. Atšokavo žiogas, ir Stju mikliu dešinės rankos judesiu jį sugavo. Juto, kaip tas išsigandęs krebžda jo delno viduje.

— Spjauk, ir aš tave paleisiu, — ištarė jis vaikišką užkeikimą, atsigręžė į Franę ir pamatė jos liūdną šypseną. Mėgdžiodama vaikišką prietaringumą, ji klusniai pakreipė galvą ir greitai nusispjovė. Jam suspaudė širdį.

— Frane...

— Ne, Stju. Nekalbėk su manimi apie tai. Ne dabar.

Jie patiesė baltą staltiesę, kurią Franė rado Boulderado viešbutyje, ir ji greitai (stebėdamas, kaip gracingai ji lankstosi ir juda, Stju išgyveno keistą pojūtį, lyg ji apskritai nebūtų susilaužiusi pėdos ir pasitempusi raiščių) paruošė jų atsisveikinimo pusryčius: agurkai, su actu paruoštos salotos, sumuštiniai su šalta mėsa, vynas, o desertui — obuolių pyragas.

— Puikus valgis, puiki mėsa, puikus Dievas, valgykime, — pasakė ji. Stju atsisėdo šalia jos, paėmė sumuštinį ir šiek tiek salotų. Jis nebuvo alkanas. Jam viduje viskas skaudėjo. Bet jis valgė.

Kai jie bemaž pabaigė sumuštinius ir salotas — švieži žalumynai iš tikrųjų buvo delikatesas — ir paėmė po mažytį gabalėlį pyrago, ji paklausė:

— Kada jūs išeinate?

— Vidurdienį, — atsakė Stju. Delnu dengdamas liepsną, jis užsirūkė cigaretę.

— Ir kiek laiko jums prireiks iki ten nusigauti?

Jis gūžtelėjo pečiais:

— Pėsčiomis? Nežinau. Glenas jau nebejaunas. Iš dalies ir Ralfas. Jeigu mes per dieną nueisime trisdešimt mylių, tai, manau, iki spalio pirmosios nukaksime.

— O jeigu kalnuose jau sniegas? Arba Jutoje?

Įdėmiai į ją žvelgdamas, jis vėl gūžtelėjo pečiais.

— Dar vyno? — paklausė Franė.

— Ne. Mane nuo jo ėda rėmuo.

Franė įsipylė sau vyno ir išgėrė.

— Stju, ar ji buvo Viešpaties balsas? Ar buvo?

— Frane, aš nežinau.

— Ji mums sapnavosi, ir ji buvo. Visa tai kažkokio kvailo žaidimo dalis, supranti, Stiuartai? Ar tu kada nors skaitei Jobo knygą?

— Aš nelabai domėjausi Biblija.

— O mano mama buvo tikinti. Ji manė, jog labai svarbu, kad mano brolis Fredas ir aš sukauptume kuo daugiau religinių žinių. Ji niekuomet neaiškino — kodėl. Kiek prisimenu, jos man buvo naudingos tik dėl to, kad aš visada „Džeopardyje“ galėjau atsakyti į klausimus iš Biblijos. Ar tu prisimeni „Džeopardį“, Stju.

Nusišypsojęs jis atsakė:

— Ir vėl su jumis jūsų vedantysis Aleksas Trebekas.

— Taip. Ten viską darydavo atvirkščiai. Jie duodavo atsakymus, o tu sugalvodavai klausimus. Kai buvo kalbama apie Bibliją, aš žinojau visus klausimus. Jobas buvo žmogus, dėl kurio susilažino Dievas ir Velnias. Velnias pasakė: „Žinoma, jis dirba Tau. Tu jam toks maloningas. Bet jeigu tu pakankamai ilgai pliaukšėsi jam per nosį, jis Tavęs išsižadės“. Dievas susilažino. Ir Dievas išlošė, — ji niūriai šyptelėjo. — Dievas visada išlošia. Prisiekiu, jog Dievas — Bostono „Celties“ sirgalius.

— Galbūt tai ir yra lažybos, — pasakė Stju, — bet tai jų gyvenimai, Boulderyje įsikūrusių žmonių gyvenimai. Ir tavyje esančio vaikiuko. Kaip jinai jį pavadino? Draugužiu?

— Ji nieko nežadėjo, — paprieštaravo Franė. — Jeigu ji būtų tai padariusi... tik tai... būtų nors truputį lengviau tave išleisti.

Stju nevaliojo nieko atsakyti.

— Greitai vidurdienis, — atsiduso Franė. — Padėk man viską surinkti, Stiuartai.

Nebaigti pusryčiai podraug su staltiese ir neišgertu buteliu vyno sugarmėjo atgal į pintinėlę. Stju žvilgtelėjo į išgulusią žolę ir pamanė, kad netrukus jų pikniką primins tik keli trupinėliai ant žolės... o ir tuos bematant sules paukščiai. Kai jis pakėlė akis, Franė žiūrėjo į jį ir verkė. Jis priėjo prie jos.