Stephen King - Dvikova (2)

— Kas atsitiko?

— Motušė Abigeilė, — tyliai ištarė Glenas.

— Mirė?

— Atleisk Viešpatie, aš beveik trokštu, kad taip būtų. Ji atsipeikėjo. Ir kviečia mus pas save.

— Mus dviese?

— Ne, penkiese. Ji... — jo kimstantis balsas virptelėjo. — Ji žino, jog Nikas ir Siuzana žuvo, ir tai, kad Franė ligoninėje. Nežinau, kaip ir iš kur, bet ji žino.

— Ir ji kviečia pas save Komitetą?

— Tai, kas iš jo liko. Ji miršta, ir nori mums kai ką pranešti. Ir aš nežinau, ar noriu tai išgirsti.

*

Naktis buvo šalta — ne vėsi, o būtent šalta. Striukė, kurią Stju išsitraukė iš spintos, pasirodė labai reikalinga, ir jis ją užsisegė iki pat smakro. Danguje virš galvos kabėjo šaltas mėnuo, priminęs jam Tomą, kuris per pilnatį turėjo sugrįžti atgalios. Dabar gi buvo jaunatis. Tik vienas Dievas žino, kokioje vietoje mėnulis žiūri į Tomą Kaleną, Dajaną Jurgens ir Teisėją Farisą. Tik Dievas žino, kaip jis žiūri ir į keistus įvykius, kurie dedasi čia.

— Pirmiausiai pažadinau Ralfą, — pranešė Glenas, — ir paprašiau jo nueiti į ligoninę atsivesti Franę.

— Jeigu gydytojas manytų, jog jai laikas keltis, jis išleistų ją namo, — rūškanai pastebėjo Stju.

— Bet juk tai ypatingas atvejis, Stju.

— Kaip žmogus, nenorintis pasiklausyti, ką pasakys senoji moteris, tu pernelyg skubi iki jos nusigauti.

— Aš bijau pavėluoti, — atsakė Glenas.

*

Dešimt minučių po trijų prie Lario namo privažiavo „Džipas“. Namas buvo užlietas šviesos — ne dujinių lempų, o ryškios elektros šviesos. Ne tik čia, ant Stalkalnio, bet ir visame mieste degė kas antras žibintas, ir Stju, kol jie važiavo Gleno „Džipu“, visą kelią lyg užburtas spitrijo į juos. Paskutinės vasaros muselės, vangios nuo šalčio, sukinėjosi aplink stiklinius rutulius.

Jie jau lipo iš „Džipo“, kai iš už kampo pasirodė senutėlis Ralfo sunkvežimiukas. Stju puolė prie durelių, už kurių, atsirėmusi nugara į pagalvę, sėdėjo Franė.

— Sveika, mieloji, — švelniai ištarė jis.

Franė paėmė jį už rankos. Nakties tamsoje jos veidas atrodė tarytum blyškus diskas.

— Ar labai skauda? — paklausė Stju.

— Nelabai. Aš išgėriau nuskausminančių.

Jis padėjo jai išlipti iš mašinos, o Ralfas paėmė ją už antrosios rankos. Jie abu matė, kaip žengdama ant žemės Franė susiraukė iš skausmo.

— Nori, aš nunešiu tave?

— Aš pati. Tik prilaikyk mane, gerai? Ir eik lėčiau. Aš negaliu greitai judėti.

Nuslinkę iki šaligatvio, jie išvydo Gleną ir Larį, kurie stebėjo juos prie įėjimo į namą. Stovėdami prieš šviesą, jie panėšėjo į figūrėles, iškirptas iš juodo kartono.

Pakilo į priebutį, Franė sunkiai tvardė skausmą, bet padedant Ralfui ir Stju jai pavyko įeiti vidun. Laris kaip ir Glenas buvo labai išblyškęs ir susijaudinęs. Jis vilkėjo išblukusiais džinsais, marškiniais, kurių apatinės sagos buvo susegtos neteisingai, ir basnirčia įsispyręs į brangius mokasinus.

— Atleiskite, kad jums sutrukdžiau, — pasakė jis. — Aš sėdėjau šalia jos. Mes budėjome prie jos patalo. Suprantate?

— Taip, suprantu, — atsakė Franė. Kažkodėl žodis „budėjome“ jai priminė motinos svetainę... geresnėje, atlaidesnėje nei kada nors šviesoje.

— Lusė nuėjo prigulti. Aš užsnūdau, paskui atsitokėjau, o... Frane, ar tau padėti?

Franė papurtė galvą ir įtemptai nusišypsojo:

— Ne, aš pati. Pasakok.

— ...o ji žiūrėjo į mane. Ji gali kalbėti tik pašnabždom, bet labai aiškiai, — Laris atsiduso. Dabar visi penki stovėjo koridoriuje. — Ji man pasakė, kad auštant Viešpats ją pasiims namo. Ir kad jai reikia pakalbėti su tais iš mūsų, kurių Viešpats nepašaukė pas save pirmųjų. Aš paklausiau, ką ji turi omeny, ir ji atsakė, kad Viešpats pasiėmė Niką su Siuzana. Ji žinojo. — Jis kimiai atsiduso ir paglostė savo ilgus plaukus.

Koridoriaus gale pasirodė Lusė.

— Aš išviriau kavos.

— Ačiū, mylimoji, — padėkojo Laris.

Lusė stovėjo truputį sutrikusi.

— Ar aš galiu eiti su jumis? Ar tai paslaptis kaip ir Komiteto posėdžiai?

Laris paskersakiavo į Stju, kuris ramiai atsakė:

— Eime. Manau, jog čia nėra nieko baisaus.

Taikydamiesi prie lėtų Franės žingsnių, jie pakilo į miegamąjį.

— Ji mums pasakys, — netikėtai ištarė Ralfas. — Motušė mums pasakys. Neverta jaudintis.

Jie įžengė visi drauge, ir juos pasitiko aiškus mirštančios motušės Abigeilės žvilgsnis.

*

Franė žinojo apie fizinę motušės Abigeilės būklę, bet tai, ką pamatė, ją pribloškė. Iš senutės kūno beliko pergamentine oda aptraukti kaulai ir sausgyslės. Kambaryje nesijautė irimo ir artėjančios mirties kvapo; čia tvyrojo sausas palėpės kvapas... ne — motinos svetainės kvapas. Lašelinės adata vos vos įsmeigta į veną, nes jos bemaž nebuvo į ką įdurti.

Bet senutės akys nepasikeitė. Jos buvo geros, šiltos, žmogiškos. Tai ramino, bet Franė vis tiek juto siaubą... nepasakytum, kad baimę, bet galbūt kažką aukštesnio, šventesnio — baugščią pagarbą. Ar išties tai buvo baugšti pagarba? Grėsmės pojūtis. Ne lemtis, o tarsi kažkokia siaubinga atsakomybė, pakibusi virš jų nelyginant uola.

Žmogus numano — Dievas valdo.

— Sėsk, mažyle, — sušnabždėjo motušė Abigeilė. — Tau gi skauda.

Laris privedė Franę prie krėslo, ir ši su tyliu palengvėjimo atodūsiu atsisėdo, nors žinojo, kad tokioje padėtyje nugara nesiliaus skaudėjusi. Motušė Abigeilė kaip ir anksčiau stebėjo ją spindinčiomis, vaiskiomis akimis. Kambaryje įsiviešpatavo tyla, gili tyla. Nustebusi, lyg užhipnotizuota, Franė spoksojo į mirštančiąją, kuri jų sapnuose pasirodė anksčiau nei jų gyvenimuose.

— Dirstelėk pro langą, mergyte.

Franė pasuko veidą į langą, šalia kurio prieš dvi dienas, apžiūrinėdamas susirinkusius prie namo žmones, stovėjo Laris. Ji išvydo ne tamsą, o tolygią šviesą. Tai nebuvo kambario atspindys; tai buvo ryto šviesa. Ji žvelgė į silpną, truputį išskydusį ryškiai apšviesto vaikų kambario su nertinėmis užuolaidomis vaizdą. Ten stovėjo lopšys, — bet jis buvo tuščias. Vaikiškas maniežas — irgi tuščias. Pakabinti plastmasiniai drugeliai — juos supo tik vėjelis. Jos širdį šalta ranka palietė siaubas. Likusieji tai pamatė jos veido išraiškoje, bet nesuprato priežasties; pro langą jie nieko nematė — tik žibintų apšviestą veją.

— Kur kūdikis? — kimiai paklausė Franė.

— Mažyle, Stiuartas nėra kūdikio tėvas. Bet jo gyvybė Stiuarto ir Dievo rankose. Šis kūdikis turės keturis tėvus. Jeigu Viešpats apskritai leis jam kvėpuoti.

— Jeigu leis...

— Dievas tai paslėpė nuo mano akių, — sušnabždėjo senutė. Išnyko tuščias vaikų kambarys. Franė regėjo tik tamsą. Ir dabar siaubas sugniaužė savo kumščius, ir jos širdis daužėsi juose.

Motušė Abigeilė šnabždėjo:

— Šėtonas pasikvietė savo nuotaką, ir jis ketina susilaukti su ja vaiko. Argi jis leis tavo mažyliui gyventi?

— Nutilk, — suaimanavo Franė ir rankomis užsidengė veidą.

Tyla, gili kaip sniegas tyla kambaryje. Senas susiraukšlėjęs Gleno Beitmeno veidas. Dešinė Lusės ranka lėtai maigo chalato kraštus. Ralfas, nevalingai pašydamas plunksnelę, rankose laiko skrybėlę. Stju stebi Franę, bet negali prie jos prisiartinti. Ne dabar. Jis prisimena moterį, kuri užsiminus apie Tamsos žmogų priglaudė rankas prie akių, burnos ir ausų.