Stephen King - Dvikova (2)

— Manote, kad jis turi atominę bombą?

— Tegul ją velniai, tą atominę, o kas, jeigu jis turi porelę neutroninių?

— Arba lėktuvų?

— Ką gi daryti?

— Nežinau.

— Tebūnie aš prakeiktas, jeigu žinau.

— Visiškai nesuprantu.

— Išsikasti duobę, šokti į ją ir užsidaryti karsto dangtį.

Apie dešimtą valandą prie minios priėjo Stju Redmenas, Glenas Beitmenas bei Ralfas Brentneris ir ėmė dalyti lapelius, prašydamas supažindinti su jų turiniu visus nesančius. Glenas truputį šlubčiojo, nes sprogimo išmesta virtuvinė viryklė atplėšė nuo jo kairės kojos gurnelio gabaliuką audinio. Lapelyje buvo pasakyta: „LAISVOSIOS ZONOS SUSIRINKIMAS. „MANZINGERIO“ SALĖ. RUGSĖJO 4 DIENĄ, 20:00“.

Atrodė, tai buvo tarsi koks signalas. Žmonės tylėdami tirpo tamsoje. Daugelis nusinešė lapelius su savimi. Žmonės išsivaikščiojo po namus bent kiek pamiegoti. Jeigu įstengs.

*

Kai kitą vakarą Stju atidarė susirinkimą, salė buvo sausakimša, bet joje tvyrojo mirtina tyla. Už Stju sėdėjo Laris, Ralfas ir Glenas. Franė pamėgino stotis ant kojų, bet skausmas nugaroje neleido jai to padaryti. Niūri likimo ironija: visą laiką Ralfas palaikė su ja ryšį tokios pat portatyvinės racijos pagalba.

— Mes turime apsvarstyti kai kurias problemas, — ramiai ir užtikrintai ištarė Stju išmoktą frazę. Jo balsas skambėjo visuose apmirusios auditorijos kampeliuose. — Manau, jog čia nėra nė vieno žmogaus, kuris nežinotų apie nusinešusį Niko, Siuzanos ir kitų gyvybes sprogimą bei apie motušės Abigeilės sugrįžimą. Mums būtina apie tai pasikalbėti, bet pirmiausiai aš norėčiau jums pranešti keletą malonių naujienų. Paklausykime Bredo Kičnerio. Bredai?

Jau ne taip kaip pirmą kartą nervindamasis Bredas pakilo į sceną ir buvo sutiktas vangių aplodismentų. Atsisukęs veidu į salę, jis abiem rankom paėmė mikrofoną ir paprastai pasakė:

— Rytoj ketiname įjungti.

Šį kartą aplodismentai nuskambėjo garsiau. Bredas pakėlė rankas, bet aplodismentų bangos griuvo ant jo ne mažiau kaip trisdešimt sekundžių. Vėliau Stju pasakė Franei, kad jeigu ne dviejų paskutinių dienų įvykiai, tai Bredą būtų pakėlę ant rankų ir nunešę per salę kaip žaidėją, kuris pasaulio čempionate per paskutines trisdešimt sekundžių įmušė lemiamą įvartį. Vasaros pabaiga buvo taip arti, kad Bredas iš esmės ir buvo toks žaidėjas.

Pagaliau aplodismentai nutilo.

— Mes įjungsime elektros energiją vidurdienį, ir aš norėčiau, jog visi būtų namuose ir lauktų pasiruošę. Pasiruošę kam? Viskam. O dabar paklausykite, tai svarbu. Pirmiausiai išjunkite savo namuose visus elektros jungiklius ir visus elektrinius prietaisus. Antra, tą patį padarykite tuščiuose kaimyniniuose namuose. Trečia, jeigu jūs pajusite dujų kvapą, suraskite kvapo šaltinį ir atkirskite jį. Ketvirta, jeigu jūs išgirsite gaisrinės mašinos sireną, tai sekite paskui ją... bet jokios skubos, elkitės apgalvotai. Mums nereikalingos beprasmės aukos. O dabar — ar yra klausimų?

Klausimai buvo keli, daugiausia patikslinimai. Jis kantriai atsakinėjo į kiekvieną, bet vis tiek nervingai glamžė rankose savo bloknotą.

Kai klausimai išseko, Bredas pasakė:

— Aš norėčiau padėkoti visiems, kurie nenuleisdami rankų darbavosi stotyje. Ir noriu Elektros energijos komiteto nariams priminti, kad jis ir toliau funkcionuoja. Būtina patikrinti linijas, elektros energijos nuotėkį, iš Denverio reikia atsivežti kuro. Tikiuosi, jog mes susidorosime. Misteris Glenas Beitmenas tvirtina, kad tuo metu, kai ims skrieti baltosios snaigės, mūsų jau bus apie dešimt tūkstančių žmonių, o pavasarį dar daugiau. Kitų metų pabaigoje reikės prijungti prie tinklo Denverio ir Longmonto elektrines...

— Tik tuo atveju, jeigu pavyks susidoroti su tuo išsigimėliu! — kimiai šūktelėjo kažkas iš paskutinių eilių.

Įsiviešpatavo kapų tyla. Bredas stovėjo gniauždamas pabalusiais pirštais savo bloknotą, jo veidas atrodė miruoliškai blyškus. „Jis neįstengs pabaigti“, — pamanė Stju, bet tąsyk Bredas stebėtinai lygiu balsu pratęsė savo kalbą:

— Mano darbas — elektros energija. Bet esu tikras, kad mes dar ilgai gyvensime čia po to, kai tas kitas vaikinas gaus galą ir išnyks nuo žemės paviršiaus. Jeigu galvočiau kitaip, tai generatorius surinkinėčiau jo pusėje. Bet aš su juo niekuomet nesidėčiau.

Kažkas iš salės šūktelėjo:

— Tu visiškai teisus!

Šį kartą aplodismentai aidėjo garsiai ir ilgai, kone beprotiškai, bet juose buvo kaži kas, kas nepatiko Stju. Ramindamas susirinkimą, jis ilgai kaukšėjo savo plaktuku.

— Kitas darbotvarkės klausimas...

— Spjauti į tavo darbotvarkę! — griežtai šūktelėjo jauna moteris. — Pakalbėkime apie Tamsos žmogų! Pakalbėkime apie Flegą! Jau seniai laikas!

Pritariantis riaumojimas. Nepasitenkinimas jaunosios moters pasirinktais žodžiais. Kėdžių bildesys.

Stju tokia jėga trinktelėjo plaktuku, jog nulėkė šio galvutė.

— Čia vis dėlto susirinkimas! — šūktelėjo jis. — Jums bus suteikta galimybė pakalbėti apie ką tik norite, bet kol kas pirmininkas čia aš ir prašau... reikalauju... TVARKOS! — paskutinį žodį jis išrėkė taip garsiai, kad tasai it bumerangas apskriejo salę, ir žmonės pagaliau nurimo. — O dabar, — Stju balsas buvo visiškai tylus ir ramus, — ataskaita apie tai, kas rugsėjo antrąją įvyko Ralfo namuose, ir manau, jog tai padaryti teks man, kadangi aš išrinktas palaikyti teisėtvarką.

Vėl stojo tyla, bet kaip ir aplodismentai, kurie sveikino paskutinę Bredo frazę, Stju ši tyla nepatiko. Žmonės įsitempę palinko priekin, veiduose sustingo godi išraiška. Jis buvo nemaloniai priblokštas, tarsi per paskutines keturiasdešimt aštuonias valandas Laisvosios Zonos gyventojai būtų radikaliai pasikeitę, ir dabar jis nesuprato, kas gi atsitiko. Pasijuto panašiai kaip Stovingtono virusologijos centre, kai bandė surasti išėjimą, — lyg būtum į voratinklį įsipainiojusi musė. Aplinkui matė tiek daug nepažįstamų veidų... Bet dabar apmąstymams nebuvo laiko. Jis trumpai atpasakojo sprogimą lydėjusius įvykius, bet Franės nuojautą praleido; klausytojų nuotaika nebuvo tam tinkama.

— Vakar ryte aš, Bredas ir Ralfas tyrinėjome artimiausių trijų namų griuvėsius ir aptikome, kad sprogimo priežastimi tapo prie racijos prijungtas dinamitas. Bomba buvo padėta į sieninę svetainės spintą. Bilas Skenlonas ir Tedis Fremptonas dar vieną tokią raciją rado kalnuose, Tekančios Saulės plynaukštėje, ir mes spėjame, jog bombą susprogdino signalu būtent iš ten. Tai...

— Spėjame! — iš trečios eilės šūktelėjo Tedis Fremptonas. — Tai padarė išsigimėlis Lauderis ir jo prostitutė!

Salėje nuvilnijo nerimastingas šurmulys.

„ Ir tai puikūs vaikinai? Juk jiems nusispjauti į Niką, Siuzaną, Čedą ir kitus. Jie juk tikri linčiuotojai! Jie nori tik vieno: sučiupti Haroldą su Nadina ir sudoroti juos... kuo gi geresnė Tamsos žmogaus pozicija?

Stju sugavo Gleno žvilgsnį: šis jam pasiūlė vos pastebimą, gan cinišką gūžtelėjimą pečiais.

— Jeigu iš vietos pasigirs dar nors vienas šūktelėjimas, aš paskelbsiu susirinkimą uždarytu, o jūs galėsite vienas su kitu pasikalbėti, — pasakė Stju. — Čia gi ne turgus. Jeigu mes elgsimės netvarkingai, tai kur nueisime? — Tedis Fremptonas piktai į jį dėbsojo, bet Stju atlaikė jo skvarbų žvilgsnį. Po kelių sekundžių Tedis nuleido akis.

— Mes įtariame Haroldą Lauderį ir Nadiną Kros. Tam mes turime svarių priežasčių. Kelis netiesioginius daiktinius įrodymus. Bet kol kas prieš juos nėra nė vieno tiesioginio daiktinio įkalčio, ir aš tikiuosi, kad jūs tai įvertinsite, — palaukęs, kol nutils prislopintas šnabždesys, jis tęsė: — Aš jus perspėjau. Jeigu jie atsitiktinai užklys atgal į Boulderį, prašau juos atvesti pas mane. Aš uždarysiu juos į kamerą, o Elas Bandelas apklaus... jie gaus teisėtos gynybos galimybę. Mes... mes privalome čia gyventi garbingai. Manau, jog čia susirinko geri žmonės. Manau, jog jūs žinote, kur yra blogieji. O būti geram — reiškia visada ir visur elgtis civilizuotai.